|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Šventieji rodo kelią Popiežiaus Pranciškaus vadovautos kanonizacijos iškilmės Romoje Mindaugas BUIKA
Kviesdamas visus tikinčiuosius kasdien ištikimai praktikuoti krikščionišką meilę, popiežius Pranciškus paskelbė 35 naujus šventuosius dauguma jų buvo Lotynų Amerikos kankiniai ir tvirtino, kad jų pavyzdžiai rodo mums kelią. Spalio 15 dieną, sekmadienį, Romos Šv. Petro aikštėje vykusiose kanonizacijos šv. Mišiose dalyvavusiems dešimtims tūkstančių maldininkų Šventasis Tėvas sakytoje homilijoje aiškino, kad į Bažnyčios Altorių garbę iškelti katalikai nesakė paviršutiniškų taip meilei, bet tą taip patvirtino visu savo gyvenimu iki pabaigos. Tarp paskelbtų naujų šventųjų, 30 kankinių (kunigų ir pasauliečių), kurie patyrė smurtinę mirtį 1645 metais Brazilijoje nuo įsiveržusių olandų kalvinistų rankų. Kiti trys kanonizuoti kankiniai buvo XVI amžiuje Meksikoje nužudyti trys vaikai dėl ištikimybės priimtam katalikiškam tikėjimui ir atsisakymo sugrįžti į pagonybę. Šventuoju paskelbtas ir XX amžiaus pirmoje pusėje miręs ispanas kunigas, pijorų vienuolis, žymus išpažinėjas, moterų vienuolijos kūrėjas ir vargšų globėjas bei 1739 metais miręs italas kunigas kapucinas, garsus pamokslininkas, nuodėmklausys ir mistikas. Nuostabi kapucino patirtis Popiežiaus Pranciškaus kanonizuotas šventasis Lukas Antonijus Falkonė OFM Cap (Luca Antonio Falcone, 16691739), labiau žinomas garbingu Angelo iš Akrio vardu, iš jaunystės juto aiškų dvasinį pašaukimą. Tačiau, labai vertindamas šią tarnystę ir nepasitikėdamas savo vertingumu, į pranciškoniškąją mažųjų brolių kapucinų bendruomenę su pertraukomis stojo net tris kartus. Išgarsėjo kaip pamokslininkas Italijos pietinio Kalabrijos regiono miestuose, tačiau vėlgi pradžioje dėl nepasitikėjimo jo pamokslai sulaukdavo mažai dėmesio ir netgi buvo pajuokiami. Vėliau liaudyje tituluotas Taikos angelu ir Pietų apaštalu, tėvas L. Falkone nepaprastu Eucharistijos šventimo išgyvenimu ir skelbimu sugebėjo atversti tūkstančius nuo tikėjimo nutolusių žmonių. Savo amžininkus jis stebino širdžių pažinimu, pranašišku žinojimu, kas jose slepiama, turėjo mistinę dvivietiškumo (bilokacijos) dovaną. Jam dar gyvam esant plačiai liaudyje pasklido ir niekada neišblėso jo šventumo garsas. Luka Falkonė gimė 1669 metų spalio 19 dieną Akrio mieste Konzencos provincijoje, tuometinėje Neapolio karalystėje (ir ten praleido visą savo gyvenimą), neturtingoje, bet labai pamaldžioje šeimoje. Turėjo dėdę kunigą, tačiau jaunuolio dvasinio pašaukimo brandai didžiausią įtaką darė pažintis su charizmatiškais pranciškonais. 1687 metais buvo priimtas į vietinę mažųjų brolių kapucinų bendruomenę, bet, praėjus keliems mėnesiams po įvilkimo į abitą, sugrįžo į namus, nes suabejojo, ar galės ištverti vienuolyno regulą. Manė, kad paprasčiau bus sukūrus sakramentine santuoka paremtą šeimą. Taip, beje, jam patarė ir dėdė kunigas. Visgi vidinis troškimas tapti vienuoliu buvo stiprus ir 1689 metų pabaigoje jis sugrįžo į bendruomenę. Tačiau netrukus, išsigandęs savo silpnumo vėl parvyko į namus ir parpuolęs ant kelių meldė Nukryžiuotojo pagalbos apsisprendimui. Galiausiai jis trečią kartą paprašė būti priimtas pas brolius kapucinus, pradėjo noviciatą, o jį baigęs 1691 metų lapkritį, davė amžinuosius vienuolinius įžadus. Vėliau atsidėjo teologijos studijoms ir 1700 metų balandžio 10 dieną priėmė kunigystės šventimus. Rašoma, kad kunigišką tarnystę prasmingai brangino ir kiekvieną jos laiko atkarpą skirdavo kuriam nors Kristaus kančios aspektui. Su visišku atsidavimu rengdavosi pamokslams, nors pradžia buvo sunki. Kartais pamokslo metu susipainiodavo savo mintyse, nežinojo, kaip tęsti ir būdavo priverstas palikti sakyklą nebaigęs kalbėti. Pamaldų dalyviai atvirai iš jo šaipydavosi, nelaukdami pamokslo, kuris vykdavo šv. Mišių pabaigoje, išeidavo iš bažnyčios. Tuos trūkumus tėvui L. Falkonei padėjo įveikti valios stiprybė ir ganytojiškas tuometinio Neapolio arkivyskupo kardinolo Frančesko Pinjatelio (Francesco Pignatelli) palaikymas. Nepaisant to, kad parapijų klebonai prašydavo nesiųsti tokio pamokslininko Gavėnios rekolekcijoms, kardinolas išlaikė pasitikėjimą kapucinu, jausdamas jo nepaprastą dvasingumą. Iš tikrųjų tėvas L. Falkonė palaipsniui išgarsėjo pamokslais visame regione ir žmonės iš kitų miestų vykdavo pasiklausyti jo mokymo, gausiai eidavo išpažinties, priimdavo išmintingus patarimus, sielos nuraminimą ir susitaikymą. Sielų guodėjas įgijo autoritetą ir savoje kapucinų vienuolijoje: buvo išrinktas provincijolu, paskirtas generaliniu vizitatoriumi, vadovavo noviciatui, organizavo naujų vienuolynų statybą. Gyvenimo pabaigoje beveik apako, tačiau galėjo aukoti šv. Mišias iki pat mirties 1739 metų spalio 30 dieną. Tėvo L. Falkonės šventumo garsas buvo toks didelis, kad beatifikacijos procesas pradėtas praėjus vos penkeriems metams po mirties, kaip tą ir leidžia kanonų teisė. Po kelių įvykusių stebuklų su jo užtarimu pripažinimo, popiežiaus Leono XII paskelbtas palaimintuoju 1825 metų gruodžio 18 dieną. Tėvo L. Falkonės palaikai XIX amžiaus pabaigoje buvo perkelti į specialiai jo garbei pastatytą Akrio baziliką. Kunigas švietėjas ir gydytojas Spalio 15 dieną kanonizuotas pijorų vienuolis kunigas šv. Manuelis Migesas Gonsalesas SP (Manuel Miguez Gonzalez, 18311925), turėjęs vienuolišką Faustino vardą, per ilgą kunigišką ir vienuolišką tarnystę išgarsėjo vargšų globa, pedagogine patirtimi ir liaudiškąja medicina. Šis moterų vienuolijos, žinomos Kalasansiečių Instituto vardu, steigėjas gimė 1831 metų kovo 24 dieną Samiraze, Ispanijos centrinėje Ourenso provincijoje, netoli sostinės Madrido. Buvo jauniausias iš kuklioje ir pamaldžioje šeimoje augusių keturių berniukų. Jau vaikystėje atpažino dvasinį pašaukimą, kam padėjo vyresnio brolio žengimas kunigystės keliu. 1850 metais sostinėje Madride įstojo į Pijorų vienuolijos noviciatą ir po trejų metų davė amžinuosius įžadus. Tęsė teologines studijas, kartu siekdamas solidaus išsilavinimo jį dominančiuose gamtos moksluose, ypač kreipdamas dėmesį į augalų pasaulį. 1858 metų kovo 8 dieną priėmęs sakramentinius kunigystės šventimus, buvo paskirtas dėstyti į pijorų mokyklas. Šiai švietėjiškai ir ugdymo tarnystei paskyrė daugiau kaip penkis dešimtmečius, įgavo didelį autoritetą. Jo su atsidavimu auklėjami jauni žmonės dažniausiai buvo vargingi ir apleisti vadinamieji gatvės vaikai, daugelio aplinkinių nuomone, likę be jokių ateities perspektyvų. Ypač rūpinosi gyvenimo nepriteklius patyrusių mergaičių, patiriančių didelį išnaudojimą ir nuosmukio pavojus, globa. Šiam tikslui 1885 metais įkūrė Dieviškojo ganytojo dukterų (Kalasansiečių Instituto) vienuolinę bendruomenę, gavusią Šventojo Sosto pripažinimą. Dabar ši vienuolija turi kelis šimtus narių ir, besirūpindama jaunų vargingų moterų ugdymu, veikia įvairiose pasaulio dalyse nuo Indijos iki Ekvadoro. Kartu su išskirtine pedagogine veikla tėvas Faustinas Migesas buvo aktyvus kunigas, ypač daug laiko praleisdavo klausykloje, tarp penitentų išgarsėjo kantrybe ir nuoširdžiais dvasiniais patarimais. Trumpam išvykęs į misijas Kuboje (18571860), iš kurių turėjo sugrįžti dėl sveikatos sutrikimo, atnaujino domėjimąsi populiaria vaistine žolininkyste, kurią laikė Dievo dovana. Tyrinėdamas augalų vaistines savybes, savo paruoštais vaistais, žinomais iki šiol, sėkmingai gydė žmones, ypač varginguosius, kurie prašė jo pagalbos. 1925 metų kovo 8 dieną gilioje senatvėje mirusio pijoro kunigo F. Migeso beatifikacijos procesas buvo pradėtas Madrido arkivyskupijoje tik 6-ajame dešimtmetyje. Popiežius Jonas Paulius II žymų ispanų dvasininką, pedagogą ir vaistininką palaimintuoju paskelbė 1998 metais po įvykusio stebuklo su jo užtarimu patvirtinimo. Jaunieji Meksikos kankiniai Kanonizacijos iškilmėse šventaisiais buvo paskelbti Tlaskalos kankiniai trys meksikiečių vaikai iš Tlaskalos valstijos: Kristobalis (Cristobal, 15141527), Antonijus (Antonio, 15161529) ir Chuanas (Juan, 15161529). Jie priklausė pirmajai krikščionybę Amerikos žemyne priėmusiai čiabuvių indėnų kartai ir yra pirmieji kanonizuoti krikščionys kankiniai Meksikoje, nužudyti iš neapykantos tikėjimui. Šie trys berniukai atsivertė iš jų šeimų turėtų pagoniškų tradicijų, priėmė katalikišką tikėjimą, buvo evangelizuoti ir pakrikštyti čia veikusių pranciškonų misionierių, lankė jų įsteigtas mokyklas. Krikščioniškas šių vaikų uolumas, noras evangelizuoti, sąlygojo jų brutalią žūtį nuo rankos tų, kurie nemėgo naujojo tikėjimo, laikė jį pavojingu vietinėms tradicijoms ir vertybėms. Vienas iš spalio 15 dieną kanonizuotų berniukų, pakrikštytas Kristobalio vardu, gimęs 1514 ar 1515 metais, buvo vietinio indėnų genties vado sūnus ir laikytas jo įpėdiniu. Su jo motina tėvas buvo išsiskyręs ir gyveno su kita moterimi (šios pagoniškos sekso partnerių kaitaliojimo tradicijos būdingos ir sekuliarizuotai šiandienos visuomenei). Palankus tikėjimo dvasingumui Kristobalis buvo pranciškonų atverstas į katalikybę, lankė pirmąją misionierių įsteigtą mokyklą, giliai į širdį priėmė religines vertybes ir jų praktikavimą. Nuožmumu pasižymėjęs ir girtaujantis tėvas pradžioje toleravo naujas evangelizuoto sūnauss nuostatas ir nelaikė jų reikšmingomis, bet kada jis pradėjo naikinti namuose buvusius pagonių stabukų atvaizdus, labai supyko ir laukė galimybės su juo susidoroti. Tam vyrą skatino ir naujoji žmona, kuri visiškai nepriėmė evangelinės dvasios ir išlikusių Kristobalio ryšių su motina. Esant tokiam susipriešinimui, vieną dieną, kai patalpoje nieko daugiau nebuvo, tik Kristobalis, tėvas ėmė mušti sūnų sunkia kuoka, reikalaudamas atsimesti nuo krikščioniško tikėjimo, bet jam nepaklusus, stipriai sužalotą sūnų įmetė į degantį židinį. Sunkiai sužalotas Kristobalis kančiose mirė kitą rytą, dar spėjęs žiauriam tėvui suteikti atleidimą. Tais pačiais 1527 metais buvo nužudyta ir Kristobalio motina, bandžiusi apginti sūnų. Meksiką valdę ispanai indėnų lyderį už šiuos brutalius nusikaltimus nuteisė mirties bausme. Pranciškonai, išsiaiškinę, kur buvo užkastas Kristobalio kūnas, ekshumavo palaikus ir krikščioniškai palaidojo. Panašus likimas ištiko ir kitus du popiežiaus Pranciškaus kanonizuotus Meksikos kankinius. Vienas iš jų, Antonijus, gimęs 1516 ar 1517 metais, irgi priklausė pagoniškos indėnų genties kilmingųjų šeimai, buvo laikomas būsimu jos turto ir autoriteto paveldėtoju. Atsivertęs į katalikybę Antonijus artimai bendraudavo su pranciškonais misionieriais, buvo jų vertėjas į vietines kalbas. Šis berniukas ir jo draugas ir tarnas, panašaus amžiaus vienuolių evangelizuotas Chuanas, griovė pagoniškus stabus, kvietė aplinkinius atsisakyti senųjų ritualų, ir dėl to nusipelnė indėnų neapykantos ir noro susidoroti. Vieną dieną Antonijus, radęs lazdomis užmuštą savo draugą Chuaną, klausė, kodėl nužudė tarną, nes ir jis pats buvo nusistatęs prieš pagonybę, stabų garbinimą. Tada supykę indėnų radikalai nužudė ir savo lyderio sūnų Antonijų. Abiejų berniukų kūnus, numestus nuo aukštos kalvos, netrukus surado vienuoliai domininkonai ir krikščioniškai palaidojo. Visų trijų meksikiečių kankinių beatifikacijos byla pradėta tirti 1982 metais, po to, kai popiežiaus Jono Pauliaus II pastangomis atnaujinti Vatikano ir Meksikos diplomatiniai santykiai. Šventasis Tėvas juos palaimintaisiais paskelbė sostinėje Mechike 1990 metų gegužės 6 dieną antrojo vizito į šią šalį metu. Popiežius Pranciškus priėmė sprendimą dėl jų kanonizacijos be papildomo stebuklo patvirtinimo. Ištikimybė Švenčiausiajam Sakramentui Spalio 15 dieną Šv. Petro aikštėje vykusiose kanonizacijos apeigose šventaisiais buvo paskelbta net 30 kankinių iš šiaurinio Brazilijos Natalio regiono. Šie katalikai, tarp kurių buvo ir du kunigai, nužudyti 1645 metais ten įsiveržusių olandų kalvinistų ir juos lydėjusių vietinių pagonių indėnų. Tos žudynės atspindėjo XVII amžiuje Europoje vykusius Reformacijos sukeltus religinius karus tarp katalikų ir protestantų. Brazilijoje minėtų konfliktų aukų, tarp kurių buvo ir vaikų, skaičius yra didesnis, tačiau ne visų vardai yra žinomi. Portugalų misionierių evangelizuoti brazilai žuvo žiauriai kankinami dėl protestantų neapykantos tradicinei katalikiškojo tikėjimo tiesai, kad Eucharistija yra Corpus Christi (Kristaus Kūnas). Šiaurinėje Rio Grandės valstijoje laikinai įsitvirtinę olandai kalvinistai skleidė antikatalikiškas nuotaikas ir jų persekiojimui sąjungininkų ieškojo tarp vietinių priešiškai nusiteikusių pagonių. Katalikų kunigai ištikimai palaikė savo tikinčiuosius ir dažnai neišvengė jų sunkaus likimo. Vienas iš kanonizuotų Natalio kankinių buvo jau Brazilijoje gimęs jėzuitas kunigas Andrė de Soveralis SJ (Andre de Soveral, 15721645). Įstojęs į Jėzaus Draugiją 1593 metais, noviciato laikotarpiu jis uoliai studijavo ne tik teologiją, bet ir vietinių indėnų genčių kalbas, kad galėtų veiksmingai darbuotis jų sielovadoje ir evangelizacijoje. Nuo 1606 metų ėjo tarnystę Šiaurės Rio Grande valstijos parapijose, ypač rūpinosi indėnų jaunimo katechizavimu. Tą lemtingą sekmadienį, 1645 metų liepos 16 dieną, daug Kunjau parapijos tikinčiųjų buvo susirinkę Dievo Motinos koplyčioje į tėvo A. Soveralio vadovaujamas pamaldas, kai prieš pat Eucharistijos šventimą olandų kalvinistų būriai įsiveržė į maldos namus, nužudė kunigą ir kitus bendruomenės narius. Kitas panašus išpuolis prieš į šv. Mišias susirinkusius tikinčiuosius olandų kalvinistų buvo surengtas 1645 metų spalio 3 dieną. Žuvo kunigas Ambrozijus Fransiskas Feras (Ambrorio Francico Ferro) ir daug parapijiečių, tarp kurių buvo vaikų. Teigiama, kad susidorojimo akimirką jo aukos drąsiai šaukė: Tebūnie pašlovintas Švenčiausias Sakramentas! Natalio kankinių beatifikacijos procesas Brazilijoje pradėtas 1989 metais. Popiežius Jonas Paulius II, patvirtinęs, kad jie buvo nužudyti iš neapykantos katalikų tikėjimui (in odium fidei), juos palaimintaisiais paskelbė 2000 jubiliejinių metų kovo 5 dieną Šv. Petro aikštėje aukotose šv. Mišiose. Dabar Natalio kankinių kanonizacijai, minint Brazilijos didžiosios Aparecidos Dievo Motinos šventovės 300 metų sukaktį, kelią atvėrė šiemet pavasarį padarytas popiežiaus Pranciškaus sprendimas, kad jų paskelbimui šventaisiais nebūtinas stebuklo patvirtinimas. Spalio 15 dieną vykusios kanonizacijos šv. Mišių homilijoje komentuodamas Evangelijos skaitinyje skambėjusį Jėzaus palyginimą apie vestuvių pokylį, kuriame privaloma dėvėti tam skirtą drabužį (plg Mt 22, 114), Šventasis Tėvas sakė, kad paskelbti šventieji kasdien dėvėjo tą drabužį, kuris yra Jėzaus meilė. Tai beprotiška meilė, kuria Jis mus mylėjo iki galo, atleisdamas ir palikdamas savo drabužį tiems, kurie Jį nukryžiavo, aiškino Popiežius ir paminėjo, kad visi mes savo Krikšto dieną esame gavę baltą drabužį, skirtą Dievo vestuvių pokyliui. Reikia prašyti Viešpaties malonės, šventųjų brolių ir seserų užtarimo, kad drąsiai nešiotume tą drabužį kiekvieną dieną ir išsaugotume jį nesuteptą, kad be baimės priartėtume prie Viešpaties, kad atgailoje priimtume Jo atleidimą ir galėtume vestuvių menėje su Juo švęsti tikrą meilės pokylį. Papildydamas šias mintis po šv. Mišių, prieš kalbėdamas šventadienio vidurdienio Viešpaties Angelas maldą, Šventasis Tėvas linkėjo, kad nuostabus paskelbtų šventųjų Evangelijos liudijimo pavyzdys ir užtarimas mus lydėtų gyvenimo kelionėje ir padėtų plėtoti broliškus solidarumo santykius Bažnyčios ir visuomenės gerovei. Amazonijai skirtas Sinodas Į Šv. Petro aikštę kanonizacijos iškilmėms susirinkusiems maldininkams, tarp kurių buvo didelės delegacijos iš Brazilijos ir Meksikos, popiežius Pranciškus pranešė, kad, atsiliepdamas į dalies Lotynų Amerikos šalių Vyskupų konferencijų prašymą, jis nusprendė sušaukti Amazonijos regionui skirtą specialiąją Vyskupų Sinodo asamblėją, kuri Romoje įvyks 2019 metų spalį. Amazonijos regionas, pavadinimą gavęs iš per jį tekančios didžiausios Lotynų Amerikos Amazonės upės, užima didžiulį 6 milijonų kvadratinių kilometrų plotą (maždaug tokį, kaip visas Europos žemynas), o didelę jo dalį sudaro tropiniai miškai. Į Amazonijos regioną įeina Lotynų Amerikos valstybių Gajanos, Ekvadoro, Kolumbijos, Bolivijos, Peru ir Brazilijos teritorijos. Čia gyvena maždaug 3 milijonai čiabuvių indėnų, priklausiančių 390 genčių (kai kurios jų visiškai izoliuotos nuo išorinio pasaulio ir laikosi senųjų tradicijų), kalbančių 240 įvairiausių unikalių dialektų. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad pagrindinis jo 2019 metais sušaukto Vyskupų Sinodo tikslas identifikuoti naujus būdus tos Dievo Tautos dalies evangelizavimui, ypač žinant, kad čiabuviai dažnai užmirštami ar diskriminuojami ir neturi ramios ateities perspektyvų. Jis nurodė ir Amazonijos miškų, kurie vadinami planetos plaučiais, krizę, kurią sąlygoja vykstanti klimato kaita, masinis iškirtimas, vienašališki transnacionalinių korporacijų kalnakasybos ir žemės ūkio monokultūrų plėtojimo projektai, skatinantys priverstinį vietinių gyventojų iškeldinimą ir senųjų tradicijų naikinimą. Tegul naujieji šventieji užtaria būsimąjį bažnytinį įvykį, kad besirūpindamos kūrinijos grožio išsaugojimu, visos pasaulio tautos šlovintų Dievą, visatos Viešpatį ir Jo apšviestos eitų teisingumo ir taikos keliais, linkėjo popiežius Pranciškus.
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |