|
Kauno Arkikatedroje Kauno valstybinio choro atliekamas Requiem
Spalio 31-ąją, antradienį, 19 val. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo Arkikatedroje Bazilikoje įvyks Kauno valstybinės filharmonijos rengiamas koncertas, kuriame skambės Volfgango Amadėjaus Mocarto (Wolfgang Amadeus Mozart) Requiem. Įėjimas į renginį laisvas. Kalbamės su choro viešųjų ryšių atstovu Rimantu KLEVEČKA.
Volfgango Amadėjaus Mocarto Requiem Kauno choras atlieka ne pirmą kartą. Kodėl ir šiemet, pasitinkant Visų Šventųjų ir Vėlinių šventes, pasirinkta atlikti didžiojo austrų klasiko gedulingąsias Mišias?
Kauno valstybinio choro repertuare Mocarto Requiem skamba nuo 1971 metų. Dirigentui Petrui Bingeliui subūrus chorą, tai buvo pirmasis kolektyvo atliktas didelės apimties kūrinys. Nors mūsų repertuare nestinga ir kitų muzikų Džiuzepės Verdžio (Giuseppes Verdi), Luidžio Cherubinio (Luigi Cherubini), Česlovo Sasnausko ir kitų kompozicijų, parašytų gedulingų Mišių tekstais, artėjant Vėlinių žvakėmis nušvintančiam lapkričiui, vis dėlto dažniausiai pasirenkamas austrų genijaus Requiem. Kodėl? Ar tai nėra kasmet pasikartojanti rutina? Galbūt palyginimas ir ne visai vykęs, tačiau esama kūrinių, kurie tampa ženklais, simboliais, kažkuo, kas savotiškai primena radijo šaukinius. Turbūt neretam ieškant muzikinių asociacijų žodžiui Kalėdos mintyse bematant suskambėtų lyriškai jautri Franco Gruberio (Franz Gruber) Tyli naktis, Velykos pirmiausia asocijuotųsi su džiaugsmu ir triumfu trykštančiu Hallelujah choru iš Frydricho Hendelio (Friedrich Händel) oratorijos Mesijas. Manau, kad lygiai taip pat yra su Vėlinėmis. Jų reikšmės įprasminimą muzikoje daugelis visų pirma sieja su Mocarto Requiem.
Šis kūrinys išsiskiria savo dramatizmu. Jame skamba mirtis, žmogaus būties perkeitimas, transformacija, todėl klausantis ir atliekant Requiem tikriausiai neįmanoma nemąstyti apie mirtį. Kaip pasiruošiate atlikimui? Kiek Jums kūrinys baugus, paslaptingas ir kiek jame randate šviesos?
Žmogiškosios būties laikinumo ir perėjimo amžinybėn, gyvenimo ir mirties temai skirti kūriniai apskritai išsiskiria monumentalumu, dramatizmu, emociniu krūviu, įtaiga. Pakanka prisiminti dramatiškąjį Verdžio Requiem, darniai jungiantį ir liturginės muzikos, ir operos elementus. Tačiau esu įsitikinęs, jog tai, ką juntame, apie ką mąstome žvarbų lapkritį sustoję ties mums artimų ar niekada nepažinotų Amžinybėn išėjusiųjų kapais, įtaigiausiai perteikia ir išreiškia būtent Mocarto Requiem. Manau, jog itin stiprų emocinį kūrinio krūvį lemia ir tai, kad, anot pasakojimų apie Requiem komponavimo aplinkybes, jį Mocartas rašė mąstydamas apie mirtį ne kaip apie abstrakčią, nors neišvengiamai kiekvieno laukiančią ateities perspektyvą, o skaudžiai nujausdamas nenumaldomai artėjančią savo paties žemiškosios būties pabaigą. Nemąstyti apie žmogaus laikinumą, mirtį atliekant Requiem neįmanoma.
Kita vertus, lygindamas Mocarto kompoziciją, pavyzdžiui, su Verdžio Requiem, pasakyčiau, kad įtampos, baugumo, kankinančios nežinios pastarajame yra nepalyginamai daugiau. Mocarto kūrinyje greta rūsčios ir neišvengiamos mirties perspektyvos visą laiką juntama pro atsiveriantį Amžinybės langą spindinti šviesa. Net ir nuskambėjus finalinei opuso daliai Lux aeterna, ši Amžinybės šviesa ir toliau šviečia tyloje, teikdama paguodą ir viltį. Todėl Mocarto Requiem nėra baugus, o rengimasis jį atlikti galimybė stabtelėti ir giliau susimąstyti apie žmogiškosios būties prasmę.
Kur interpretuodamas kūrinį akcentus yra sudėjęs vyriausiasis choro dirigentas Petras Bingelis?
Man susidaro įspūdis, kad diriguodamas šį kūrinį P. Bingelis būtent ir siekia labiau akcentuoti ne žmogaus būties dramatizmą, laikinumą, nes tai Mocarto kūrinyje savaime ryšku, vaizdžiai kuriama genialiai derinamų muzikinės išraiškos priemonių dėka, bet būtent amžinybės, dieviškojo gailestingumo, už mirties šydo suspindinčios amžinosios šviesos, vilties motyvus, reikalaujančius gilesnio susimąstymo ir muzikos pajautimo.
Viena yra kalbėti apie mirtį geriant kvapnią gilių kavą, visai kas kita sužinojus sunkios ligos diagnozę ar lankant artimąjį, skaičiuojantį senkančias paskutines gyvenimo dienas. Tuomet aplanko baimė, skausmas, neviltis, tampa sunku ar net neįmanoma galvoti apie šviesą, tikėjimą, viltį. Kita vertus, mirtis mus tarytum suturi ir, kaip sakote, atveria žmogiškos būties prasmę, o menas šiuokart Mocarto Requiem geba skausmą, baimę, neviltį perkeisti, padeda juos priimti ir pakelti. Ar atliekant šį kūrinį stipriau veikia jame akivaizdžiai išryškėjantis dramatizmas, ar prasiskverbianti viltis ir šviesa? Apskritai, kokiam žmogui dainuojate nusivylusiam, paskendusiam skausme ar stoiškai priimančiam savo laikinumą, tikinčiam amžinąja šviesa? Juk kiekvienas atlikėjas viduje turi savotiškai susikūręs savo klausytoją.
Sakyčiau, jog Mocarto Requiem tuo ir genialus, kad jame dera viskas ir mirties, išėjimo, kančios tragizmas, žmogaus likimo dramatiškumas, ir Amžinybės šviesa, viltis, kuri pakelia parpuolus ligoje, išsiskyrime, ilgesyje, skatina eiti toliau. Atskirose Requiem dalyse šie motyvai nuosekliai vienas kitą keičia. Štai sekvencija Dies irae prasideda nerimastinga, netgi išties baugia fuga, tačiau vėliau rami, lyrizmo kupina melodija ragina besiklausantįjį ieškoti paguodos Kristuje, į kurį kreipiamasi kaip į gailestingumo šaltinį.
Kita vertus, netrukus atskleidžiamas Kristaus, kaip didingo valdovo ir teisėjo, paveikslas, priverčiantis susimąstyti apie savo veiksmus ir būsimą jų įvertinimą. Manau, kad savąjį skambesį Mocarto šedevre gali atrasti ir tas, kuris pajus jame apgiedamą savo širdgėlą, ir tas, kuris įsiklausęs aiškiai išgirs ataidinčią viltį, nepaisant išgyvenimų puoselėjamą giliai širdyje. Todėl atlikėjui tenka itin svarbus uždavinys įtaigiai ir vaizdžiai perteikti kūrinyje skambančius kontrastus, atskleisti skirtingas jų spalvas: mirtį, amžinybę, sielos nemarumą, sielvartą paguodą, neviltį, nežinios baimę, tikėjimą, viltį, mirties tamsą, prisikėlimo šviesą.
Kokią įtaką turi erdvė, pavyzdžiui, Mocarto Requiem atlikimas koncertų salėje ir Arkikatedroje? Galbūt gaubiančios erdvės įtaką junta tik klausytojas? Dabar labai madinga viską išpaminklinti, gal reikėtų Requiem atlikti, tarkime, stotyje?
Manau, jog erdvė, kurioje skamba kūrinys, turi ypatingos reikšmės, suteikia atlikimui tam tikrų spalvų. Tai nelyginant forma, į kurią talpinamas turinys. Neabejoju, kad tai junta ir klausytojas, ir atlikėjas. Kai Requiem skamba bene svarbiausioje sakralioje Kauno erdvėje Arkikatedroje, veikiausiai labiau išryškėja religinis kūrinio aspektas, klausytojui primenama tiesioginė kūrinio paskirtis praturtinti ir įprasminti religines apeigas, skirtas mirusiųjų pagerbimui. Ar nevertėtų Requiem atlikti stotyje? Tai svarstytina idėja ateičiai.
Manyčiau, jog net ir tokia iš pirmo žvilgsnio neįprasta erdvė kaip stotis gali turėti labai daug bendro su tuo, apie ką prabyla Requiem. Tarkime, galbūt atliekant kūrinį geležinkelio stotyje kažkas iš klausytojų mintimis sugrįžtų į savo šeimos, giminės praeitį, prisimintų 1941 metų ir vėlesnes deportacijas į Sibirą, į nebūtį, o tokioje erdvėje Requiem suskambėtų kaip tik labai simboliškai, įtaigiai ir neabejotinai prasmingai. Kažkam stotis asocijuotųsi su išsiskyrimu, niekada nebesusikirsiančiais gyvenimo keliais, neištartais žodžiais, neužduotais klausimais.
Taip pat tai galėtų sietis su Kristaus kelio stotimis...
Manyčiau, taip! Requiem sakralinės muzikos šedevras, gedulingos Mišios, todėl jose įprasmintas žmogaus ėjimas gyvenimo takais ir gali būti asocijuojama ir su Kristaus kryžiaus keliu, kuriame daug stočių, kupinų skausmo ir žmogiškos pagalbos, atjautos.
Tačiau grįžkime prie šiųmečio koncerto, kuriame, be choro, dalyvaus ir kiti atlikėjai. Vieni iš jų Mocarto Requiem atliks tikriausiai ne pirmąsyk, kiti galbūt pirmą kartą?
Taip, daliai atlikėjų Mocarto Requiem gerai pažįstama, sava tapti spėjusi partitūra. Atliekant kūrinį Vėlinių proga ne vienerius metus tikra koncerto puošmena tampa ekspresyvus Kauno miesto simfoninio orkestro akompanimentas. Choro meno vadovas P. Bingelis atsižvelgia į tai, kad nemaža dalis dainininkų Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje yra baigę solinio dainavimo studijas, ir suteikia galimybę atsiskleisti bei išreikšti save solistų vaidmenyse.
Šiemet solo atliks sopranas Elena Kalvaitytė-Vitkauskienė, tenoras Artūras Kurmalijevas, bosas Deimantas Braukyla. Deimantas solo partiją šiame kūrinyje atliks pirmą kartą! Prie choro dainininkų prisijungs VDU Muzikos akademijos dainavimo katedros docentė Rita Novikaitė.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Enrika Striogaitė
© 2017 XXI amžius
|