|
Astravo atominė elektrinė pavojus Lietuvai
Stasys Bartulis
Pavojus Lietuvai dėl Astravo atominės elektrinės yra akivaizdus: nereikia būti mokslininku užtenka turėti gyvenimo patirtį ir sugebėti logiškai mąstyti.
Suprantama, reikia turėti šiek tiek fizikos žinių apie atominę medžiagų struktūrą, nes nuo to priklauso jų savybės. Atominėse elektrinėse kaip kuras naudojamas uranas, kadangi jo atomas yra lengviausiai išskaidomas.
Buvusioje Tarybų Sąjungoje buvo 13 atominių elektrinių, iš kurių dabar beliko 11 jos visos buvo pastatytos prie didelių vandens telkinių, o dabar netoli Vilniaus statoma Astravo AE yra toli nuo vandens...
Pro Astravą teka upelė Aluošia, įtekanti į Ašmenėlę į rytus nuo Astravo, o ši įteka į Nerį ties aukštupiu, bet tai tik vandens nutekėjimas, o ne telkinys, kuris galėtų duoti natūralias ir pastovias aušinimo sąlygas. Vandenį Astravo elektrinės aušinimui reikės atvesti iš Neries aukštupyje esančios vandens užtvankos didelio skersmens vamzdžiais, nes reaktoriaus aušinimui reikalingas labai didelis jo kiekis.
Man nėra žinomos priežastys, kodėl Astravo atominė elektrinė statoma toli nuo vandens telkinio. Galiu tik numanyti, bet tai nebūtų įrodymas ir todėl neturiu pagrindo čia jį skelbti. Elektrinę stato rusiška firma, taigi statytojai turėtų žinoti apie didelio vandens kiekio svarbą reaktoriaus aušinimui, bet aklai vykdo nelogiškus prezidento Aliaksandro Lukašenkos nurodymus, taigi atominės elektrinės katastrofos atveju jis turės atsakyti už padarinius, o statybinės firmos darbų vykdytojai neatsako ir nerizikuoja jie vykdo tai, ką darbdavys jiems nurodė bei reikalauja.
Pradėjus elektrinei veikti, visi radioaktyvūs teršalai kartu su panaudotu reaktoriaus aušinimo vandeniu turės plaukti į Nerį, Nemuną ir Kuršių marias, taigi gyvenantiems prie šių upių ir marių nebus galima naudoti vandens jokiems buitiniams poreikiams: žvejybai, gyvulių girdymui, maudymuisi, skalbimui, prausimuisi, daržo bei sodo laistymui.
Jeigu logiškai pagalvotų apie savo veiklos pasekmes ir norėtų būti sąžiningi ir dori, prezidentas Lukašenka bei statančios firmos vadovybė turėtų ieškoti protingesnio būdo palaikyti draugiškus santykius, tačiau prezidentas per savo ambasadorių bandė paveikti Lietuvą prisidėti prie Astravo atominės elektrinės statybos.
Iki šiol įvyko jau penkios avarijos Astravo atominėje elektrinėje dėl girtuokliavimo, aplaidumo, netvarkingumo ir vagiliavimo. Tai įsišaknijo dar sovietinės Rusijos laikais ir tęsiasi kaip komunistinės sistemos palikimas.
Dėl neteisėto ir savavališko Astravo atominės elektrinės statymo ir ten vykstančios betvarkės esame nežinomybėje, nes jos statytojai neįsileidžia tarptautinių atominės energijos specialistų (stebėtojų), kaip numato tarptautiniai susitarimai, o apie ten įvykusias avarijas žinome iš Baltarusijos opozicijos informacijos.
Vilniaus ir apylinkių gyventojai yra didžiulio pavojaus akivaizdoje, o gyvenantys prie Neries, Nemuno ir Kuršių marių ateityje nebegalės naudotis jų vandeniu ir gėrybėmis. Statyti atominę elektrinę Astrave, kur nėra natūralios ir didelės vandens saugyklos, planuoti reaktoriaus aušinimui vandenį atsivesti iš Neries, tekančios už keliasdešimt kilometrų nuo Astravo, didžiausia kvailystė.
Astravo atominę elektrinę statanti firma yra rusiška, o anksčiau statytos kaip ir susprogusi Černobylio yra rusiško tipo ir prie didelių vandens telkinių. Statoma Astravo atominė elektrinė kelia didesnį pavojų negu susprogusi Černobylio, kadangi prie jos nėra didelio vandens telkinio, kaip buvo ir prie kitų veikiančių Rusijos atominių elektrinių.
Astravo atominės elektrinės projektuotojai, statytojai ir Baltarusijos prezidentas Lukašenka turėtų pasimokyti ir padaryti atitinkamas išvadas iš Černobylio atominės elektrinės katastrofos ir suprasti, kad didelės natūralios vandens saugyklos prie Astravo nebuvimas neduoda natūralių sąlygų atominės elektrinės statymui, gali sukelti katastrofą.
Beje, Lukašenka pažeidžia tarptautinius susitarimus, nes neteisėtai statydamas nesaugią, vandens telkinių neturinčią atominę elektrinę gali sukelti atominę katastrofą ir sunaikinti Lietuvos sostinę Vilnių!
Dėl didesnio akivaizdumo ir supratimo apie gresiantį pavojų Lietuvai ir Vilniui pateikiu žinių apie Černobylio atominės elektrinės katastrofą, įvykusią 1986 metų balandį. Tuometinė Rusijos komunistinė valdžia nepateikė jokių žinių apie ją. Taigi tuometinės Tarybų Sąjungos žmonės nežinojo nieko.
1986 metų gegužės 1 dieną Kijeve, kuris yra už 100 kilometrų į pietus nuo Černobylio, vyko iškilminga gegužės 1-osios demonstracija, o žmonės, netgi gyvenantys apie 15 km nuo elektrinės, nieko nežinojo apie katastrofą. Apie tą įslaptintą katastrofą sužinojau 1986 metų balandžio pabaigoje iš Švedijos žiniasklaidos, kadangi gyvenau užsienyje (Lenkijoje) ir radijas su nerimu jau informuodavo. Švedai, turėdami kelias atomines elektrines, didelę patirtį toje srityje ir atitinkamą aparatūrą, užfiksavo didelį radioaktyvumą ir nustatė, kad tai sklinda iš Černobylio atominės elektrinės.
Nuo Černobylio iki Švedijos šiaurės kalnų, esančių apie 1500 m virš jūros lygio, yra apie 1900 km, o vėjo kryptis tuo metu buvo į šiaurės vakarus, taigi radioaktyvūs elementai nusėdo Švedijos šiaurės kalnuose. Radioaktyvumas praėjo virš Lietuvos ir Baltijos jūros, tik maža dalis sunkesnių elementų nusėdo rytų Lietuvos ir Žemaitijos kalvose, bet tai turėjo mažą reikšmę aplinkai ir žmonių sveikatai. Lietuvoje niekas netyrė ir neturėjo kuo tirti, be to, nebuvo tos srities mokslininkų ir laboratorijų, o valdžiai žmonių sveikata rūpėjo tiek, kad liaudis būtų paklusni arba vaizduotų tokia esanti, o nepatenkintiems turėjo platų Sibirą, jo Gulagus ir dar neuždarytus lagerius.
Švedai turėjo sunaikinti apie 1500 šiaurės elnių užkasti giliai į žemę, nes nebuvo galima nei jų mėsos valgyti, nei odos naudoti. Po Švedijos informacijos apie Černobylio atominės elektrinės katastrofą rusams nebeliko nieko kita, kaip viešai paskelbti apie tai. Bet kol rusai sugalvojo, ką reikėtų daryti, praėjo daug laiko.
Dėl didelio karščio nebuvo galima su jokia technika prisiartinti prie reaktoriaus iš sraigtasparnių mėtė žemes iš didelio aukščio, kol ant reaktoriaus išaugo didžiulis žemių kalnas. Tai truko kelerius metus. Nepaisant didžiulių pastangų, laiko sąnaudų, daugybės technikos ir tūkstančių mobilizuotų jaunų vyrų, dirbusių pamainomis, reaktorius, paprasta akimi žiūrint, atrodė pridengtas kalnu žemių, bet žmogus nuo pavojingo spinduliavimo nebuvo pilnai apsaugotas, o spinduliavimo lygis nebuvo nustatytas ir ištirtas.
Kiek mobilizuotų jaunų vyrų dirbo Černobylio elektrinės katastrofos zonoje, nežinome, nes niekas neskaičiavo, o komunistinės valdžios pranešimas, jeigu toks buvo, nėra patikimas visi statistiniai duomenys buvo klastojami pagal reikalą pritaikomi, siekiant gauti medalį arba ordiną, kadangi nuo apdovanojimo priklausė ir pensijos dydis.
Visi dirbusieji Černobylio elektrinės katastrofos zonoje jau po velėna, nors anuo metu jie buvo jauni žmonės, neaprūpinti reikalingais apsaugos drabužiais ir kitomis priemonėmis.
Pažinojau vieną žmogų, kilusį iš Šakynos (Šiaulių r.), vidutinio amžiaus vairuotoją ir mechaniką, kuris buvo mobilizuotas, ilgokai vežiojo kažkokį viršininką ir taisė automašinas, bet gyveno toli nuo Černobylio ir dirbo maždaug už 15 km. Tas mechanikas-vairuotojas mirė prieš dvejus metus, būdamas maždaug 65 metų, nors jis nebuvo turėjęs betarpiško kontakto su Černobylio elektrine buvo patenkintas, kad pavyko gauti darbą toli nuo katastrofos vietos. Dauguma mobilizuotųjų, dirbusių arčiau susprogusios elektrinės, paleisti į namus, gyveno vos kelerius metus.
Praėjus maždaug 24 metams nuo Černobylio elektrinės reaktoriaus katastrofos, supiltas žemių sarkofagas susprogo ir buvęs reaktorius vėl pasidarė pavojingas. Reikėjo imtis skubių priemonių darant naują sarkofagą iš betono su armatūra, kuris galėtų užtikrinti didesnį saugumą. Naują sarkofagą prancūzų firma statė ketverius metus 20122016 metais. Darbai buvo vykdomi toliau nuo reaktoriaus, ant geležinių bėgių ir betoninių atramų, o baigus visus darbus ant ratų stovintis sarkofagas hidrauliniais domkratais buvo pamažu stumiamas bėgiais į paruoštą vietą virš susprogusio reaktoriaus. Sarkofagas yra 110 m aukščio, 165 m ilgio, 260 m pločio, sveria daugiau kaip 30 tūkstančių tonų, kainavo du milijardus eurų. Ukraina pati viena nebūtų galėjusi tiek sumokėti, bet gavo paramą iš 40 pasaulio valstybių ir finansuojančių organizacijų. Didžiausią krūvį prisiėmė ir vykdė Europos plėtros ir vystymosi bankas. Lietuva taip pat prisidėjo pagal savo išgales prie šio milžiniško sarkofago pastatymo ir perkėlimo į nuolatinę buvimo vietą virš susprogusio reaktoriaus.
Darbų vykdymas pagal projektą, paruoštą 2011 metais, prasidėjo 2012 metų vasarą. Pirmiausia reikėjo pastatyti pamatus iš gelžbetoninių atramų, bėgių ir ratų, nes sarkofagas turėjo būti perstumtas į pastovią stovėjimo vietą. Buvo sunaudota 7300 tonų įvairių metalinių konstrukcijų, kurios turėjo būti tvirtai sujungtos bei suvirintos, ir 40 000 m3 betono. Baigtas statyti sarkofagas buvo stumiamas į pastovią stovėjimo vietą domkratais 15 dienų labai pamažu, kad konstrukcijoje neįvyktų kokia nors avarija.
Dera susimąstyti dėl moralinės Astravo atominės elektrinės statytojų atsakomybės nesant prie Astravo natūralios vandens saugyklos. Tai gali būti katastrofos priežastis kaip Černobylyje.
Tik natūralios ir pastovios sąlygos bei aplinkybės gali užtikrinti veikimą visų rūšių įrengimams bei mechanizmams. Tai patvirtina ilgalaikė gyvenimo praktika ir normalus logiškas sprendimas, nes bet koks bandymas sudaryti dirbtines sąlygas, nesant natūralių, visuomet baigiasi avarija. Joks žmogaus sukurtas mechanizmas, nors ir sudėtingas, amžinai veikti negali. Be to, kuo sudėtingesnis, tuo greičiau sugenda!
Taigi Lukašenkos svajonės statyti atominę elektrinę Astrave yra nerimtos, tiesiog vaikiškos, pavojingos Lietuvai, nes katastrofa gali Vilnių paversti atomine dykuma!
© 2017 XXI amžius
|