|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Suaugusiųjų mokymasis šviesa akyse ir sieloje Aldona KUDZIENĖ
Lapkričio 2026 dienomis vyko Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos (LSŠA) inicijuota respublikinė 18-oji suaugusiųjų mokymosi savaitė Mokymosi galia ir žavesys. VšĮ Dienos namai kartu su Alytaus dekanatu, apskrities literatų klubo Tėkmė bei Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) atstovais pakvietė alytiškius į mokymosi ir meninės raiškos popietę Kraštotyros muziejuje. Renginį vedė Alytaus teatro aktorius Eugenijus Rakauskas. Mokytis niekada nėra per vėlu. Esame čia tie, kuriems mokymasis rūpi, pradžioje kreipėsi į visus renginio globėjas ir mecenatas, Alytaus dekanas, garbės kanauninkas Arūnas Užupis. LSŠA Alytaus krašto skyriaus pirmininkė ir Verslo konsultavimo centro direktorė Algimanta Ščiglinskienė sveikindama susirinkusius kalbėjo apie naujų technologijų atėjimą į mūsų gyvenimą ir būtinumą nuolat atnaujinti bei tobulinti, anksčiau įgytas žinias, įgūdžius. Kraštotyros muziejaus Informacijos ir edukacijos skyriaus vedėja Irma Žvinakienė kvietė dažniau apsilankyti čia vykstančiose parodose bei dalyvauti įvairiuose edukaciniuose užsiėmimuose. Valstybė mes visi savo šalies piliečiai Popietėje numatytą temą Lietuvos kelias į Europą: valstybingumo ištakos, žvilgsnis į dabartį gvildeno Lietuvos šaulių sąjungos atsargos karininkas, kraštotyrininkas, publicistas Gintaras Lučinskas. Jis aptarė reikšmingus mūsų šalies valstybingumo formavimąsi nulėmusius istorinius įvykius: pirmojo LDK valdovo Mindaugo bei jo artimųjų (dvaro) krikštą 1251 metais, vėliau valdovo Jogailos įvykdytą Lietuvos krikštą 1387 metais, vykdant Krėvos akte numatytus įsipareigojimus Lenkijai bei 1417 metais baigtą Žemaitijos žemių, atgautų iš Teutonų ordino, krikštą (šiemet daugybe renginių Telšių vyskupija paminėjo 600 metų žemaičių krikšto jubiliejų). Pasak prelegento, krikščionybės priėmimas Lietuvai bei jos kultūrai turėjo svarbių pasekmių: baigėsi kryžiaus žygiai Teutonų ordinas neteko idėjinio pamato agresijai, baigėsi kultūrinė izoliacija, susidarė sąlygos Lietuvoje plisti vakarų kultūrai, suartėti su katalikiškų Europos kraštų žmonėmis. Pastarieji 200 metų Europai ir pasauliui buvo itin svarbūs. XVIII amžiaus pabaigoje Vakaruose kova už asmens orumą, žmogaus teises, tautos apsisprendimą rado atgarsį ir to meto konfederacinėje lietuvių ir lenkų valstybėje, kuri vadinosi Abiejų Tautų Respublika. 1791 m. gegužės 3 d. šios Respublikos Seimas priėmė Konstituciją. Tai buvo antroji po Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucija pasaulyje ir pirmoji Europoje. Deja, šitas ėjimas į demokratiją buvo sužlugdytas Rusijai, Prūsijai ir Austrijai 1795 metų rudenį pasidalijus Lietuvos ir Lenkijos valstybę, ir Lietuvą pašalinus iš pasaulio politinio žemėlapio. Nepakartojamas istorinis šansas atkurti valstybę atsirado tik po 123 metų, 1918 m. vasario 16 d., kai buvo paskelbta apie Lietuvos Valstybės atkūrimą. 1939 metų rudenį slaptaisiais MolotovoRibentropo pakto protokolais bandyta paneigti Lietuvai išties svarbų Vasario 16-osios aktą. 1940 metų vasarą Lietuva vėl buvo okupuota ir po šešių savaičių aneksuota. 1941 metų vasarą tauta pabandė sugrįžti į politinę Vasario 16-osios erdvę. Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, Lietuvoje 1941 m. birželio 2228 d. įvyko visuotinis Tautos sukilimas, kuris iškėlė Lietuvos Laikinąją vyriausybę. Buvo paskelbta apie Nepriklausomybės atkūrimą. Bet naujasis okupantas užgniaužė šį siekį. Lietuvai teko reokupuotos teritorijos dalia ir sunki devynerių metų partizanų kova, negaunant jokios išorinės pagalbos. Partizanai mąstė apie savo valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Partizanų apygardų atstovų suvažiavime 1949 m. vasario 16 d. buvo priimta politinė deklaracija, kurioje kalbama apie karinę tautos išsilaisvinimo kovą, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė valstybė. Ši Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija 1999 metais Seimo paskelbta Lietuvos Respublikos teisės aktu. Tik laisvės diena dar buvo toli, jos teko laukti daugiau kaip 40 metų, kalbėjo Gintaras Lučinskas. Jo teigimu, mūsų valstybė XX amžiuje trečią kartą pasinaudojo galimybe atkurti nepriklausomybę. 1990 m. kovo 11 d. Lietuva dar kartą patvirtino savo pasirinkimą. Poeto Kazio Bradūno žodžiais tariant, mes esame tarsi Baltijos uola, atlaikanti visas slaviškojo ir germaniškojo vandenynų audras. Noriu pabrėžti, kad VALSTYBĖ ne Seimo narys, ne ministras ar prezidentas. Valstybė Jūs ir aš, ir mes visi savo šalies piliečiai, pranešimą baigė šaulys, atsargos karininkas. Lengviau eiti per sniegą kitų paliktais pėdsakais Ne pirmą kartą Alytaus dekanate, Dienos namų renginiuose viešintis Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras, mons., teol. dr. Algirdas Jurevičius teigė, kad niekada nepraleidžia galimybės tobulėti, lavintis. Jis pritaria popiežiaus Pranciškaus minčiai, kad mokslas yra žmogaus proto šviesa. Svečias mokslo svarbą palygino su automobilio kelione tamsiu paros metu: gali važiuoti įsijungęs trumpojo atstumo apšvietimo šviesas, kelias matomas, bet, kai įsijungi ilgojo atstumo apšvietimo šviesas, matai daug geriau ir toliau. Lektorius supažindino su iškilių tautos asmenybių veikla bei jų įtaka valstybės raidai, plačiau aptarė šiemet skaitytojus pasiekusią knygą apie palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimą ir veiklą Susipažinkime esu Teofilius. Artumos leidyklos išleistas leidinys mons. dr. A. Jurevičiaus parengtas naudojant beletrizuotos autobiografinės apysakos žanrą sudaro unikalią galimybę naujai pažvelgti į vyskupą ir kankinį Teofilių. Joje daug nuotraukų ir dokumentų kopijų. Knyga ne tik kviečia pamatyti to meto situaciją dvasininko Teofiliaus akimis, įsijausti į jo gyvenimą, patirti jo emocijas susidūrus su sunkumais, bet ir prakalbina skaitytoją, paskatina savirefleksijai. Jau skaičiusieji šią knygą teigė, kad ji atskleidžia arkiv. T. Matulionį ne kaip nepasiekiamą žvaigždę, o kaip vedlį, kviečiantį kasdienybėje žengti paskui jį, neužsibūti savo paklydimuose ir silpnybėse, nuolat kopti aukštyn, kad ir kokia stati įkalnė jų gyvenime rastųsi. Visos gyvenimo kliūtys, kurias patyrė Teofilius, apmąstomos kaip dvasinės pamokos, o viena kita svarbesnė situacija taikliai apibūdinama į jo lūpas įdėtomis Šventojo Rašto mintinis. Pasak monsinjoro, kaip palaimintasis šis dvasininkas ir toliau Lietuvą gina nuo negandų. Svečias visiems linkėjo pailgintų šviesų matymo bei žengimo paskui savo palaimintuosius ir šventuosius, kurie yra tikrieji mūsų mokytojai. Juk lengviau bristi per gilų sniegą statant kojas į kitų paliktus pėdsakus, paprastu pamokymu pranešimą baigė svečias. Linkėjo kurti tik šviesias mintis Apie mokymosi džiaugsmą ir šiandien turimas galimybes mokytis kalbėjo TAU direktorė Janina Ingelevičienė. Aš dažnai pagalvoju, ką veikčiau, jei nebūtų Alytuje TAU. Kol jaunas esi, bėgi, sukiesi, dirbi, klumpi ir vėl keliesi, bet egzistenciniai klausimai kyla tik sulaukus senjoriško amžiaus. Į mūsų universiteto užsiėmimus renkasi žmonės, kurie nenori atsilikti nuo skubančio į priekį gyvenimo, nori sau teisingai atsakyti į šiandien kylančius klausimus. Mes gyvenimą kuriame savo mintimis ir jeigu patys ieškome bei linkime kitiems gėrio, stengiamės padėti, mūsų mintys yra šviesios. Jei galvosime, jog aplinkui tik blogi žmonės, kurie mus puola ar nori tik išnaudoti, mintys taps tamsios, įtarios. Priklausomai nuo to, kokioms mintims atversime žalią šviesą, taip ir nugyvensime likusį gyvenimą, linkėjo visiems nuspalvinti kiekvieną savo dieną tik šviesiomis mintimis TAU Alytuje įkūrėja ir vadovė J. Ingelevičienė. Aktyvi visuomenininkė apgailestavo, kad, pasak Antuano de Sent Egziuperi, dar yra daug nepažadintų žmonių, kurie nesusiranda sau veiklos, jų laikas bėga tarp keturių namo (buto) sienų, savo mažame pasaulėlyje. Ji linkėjo šiems pabusti, o visiems surasti kuo daugiau šviesių minčių. Popietės meninę raišką praturtino monsinjoras Oficialioje popietės dalyje meninės raiškos intarpus savo lyriniais posmais apie Tėvynę, jos ilgesį, gamtos grožį, žmogaus gyvenimo prasmę užpildė apskrities literatų klubo Tėkmė kūrėjos: pirmininkė Emilija Krušinienė, narė Onutė Baltrukevičienė, buvusi tremtinė, poetė Milda Zaveckienė bei savo sukurtais tekstais kuriantis ir atliekantis dainas šaunus jaunatviškų Alytaus kolegijos dėstytojų Albino Rauličkio ir Antano Monkeliūno duetas. Tiems, kam rūpėjo sužinoti, kodėl šiemetinė mokymosi ir meninės raiškos popietė pavadinta Kiekvienas, kas ieško, randa, atsakė jos režisierė, Dienos namų direktorė Kristina Bondareva: Tai niekada nenusiminti, ieškoti bei mokytis skatinantys Švento Rašto žodžiai iš Luko evangelijos. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma (Lk 11, 10). Čia mano gyvenimo moto (požiūris į gyvenimą). Tikėjimo kelyje praktiškai teko patirti šių žodžių prasmę ir išsipildymą. Mokymosi procesas nėra lengvas, džiaugiuosi ir dėkoju, kad šiandien nemažai susirinkusių mokytojų popietėje rodo aktyvaus senjoro pavyzdį. Renginio pabaigoje dekanui, g. kan. A. Užupiui visus pakvietus pasivaišinti arbata prie vaišių stalo lyrinėmis dainomis žavėjo bei gausaus pritarėjų būrio sulaukė akordeoną į rankas paėmęs garbus svečias mons. dr. A. Jurevičius. Žavingai atlikęs beveik dešimtį dainų, dvasininkas pakilo ilgai kelionei namo, su humoru ramindamas jo muzikiniais gebėjimais susižavėjusius alytiškius, kad savo pasirodymą turi baigti dėl dviejų priežaščių: kad antroji popietės dalis netaptų svaresne už pirmąją, kad visuomet reikia išeiti pakilus į aukštumą, kad tavęs pasiilgtų.
Alytus
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |