Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Kauno arkivyskupijoje

Raseinių dekanate

Kristaus – Tiesos Karaliaus – palytėti

Parapijiečiai Kristaus Karaliaus šventėje

Raseinių kultūros centro kapelos „Dubysa“ vadovas Gintautas Grigalis, klebonas kun. Gintautas Jankauskas ir gydytojas poetas Juozapas Mickevičius Edmundo Kazbaro nuotraukos

ARIOGALA. Baigiantis bažnytiniams liturginiams metams, paskutinį lapkričio sekmadienį, minima Kristaus Karaliaus, Visatos Valdovo, šventė. Ją 1925 metais įsteigė popiežius Pijus XI. Jis teigė, kad Kristaus karališkumas neatsiejamai susijęs su katalikų pareiga siekti įgyvendinti karališkos valstybės idealą, kovoti su visuomenėje plintančiu pasaulietiškumo „pavojumi“. Plėtojantis ateizmui Popiežius norėjo patvirtinti aukščiausią Kristaus valdžią žmonėms ir jų institucijoms. Šiandien Bažnyčia šią šventę interpretuoja Evangelijai artimesne dvasia. Ji iškilmingai paminėta Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, į kurią susirinko gausus parapijiečių ir svečių būrys. Šventėje dalyvavo Raseinių kultūros centro kapelos „Dubysa“ vadovas Gintautas Grigalis su atlikėjais, gydytojas poetas Juozapas Mickevičius.

Ne vienam tikinčiajam kyla mintis, kaip ši šventė svarbi mums asmeniškai. Reikia suprasti, kad egzistuoja dvi Visatos, du pasauliai: makrokosmosas, išoriška, didžioji Visata, ir mikrokosmosas, mažoji Visata, kuri glūdi kiekviename žmoguje. Liturgija, II Vatikano Susirinkimo paskatintos reformos pakoregavo šios šventės akcentą, labiau pabrėžiant žmogiškąjį ir dvasinį aspektą.

Vienas senas Ariogalos gyventojas, nuoširdus katalikas, man paaiškino, kad derėtų iškelti sau klausimą, ne ar Kristus Karalius viešpatauja pasaulyje, bet ar Jis viešpatauja manyje, ne ar Jo karaliavimą pripažįsta valstybės, bet ar aš Jį pripažįstu ir pagal tai gyvenu.

Liturginių metų pabaigoje Bažnyčia ragina mus daug labiau laukti antrojo dangiškojo Karaliaus atėjimo, kai Jis vėl ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tada Jis pašalins mūsų paskutinį priešą – mirtį.

Šv. Mišias aukojęs klebonas kun. Gintautas Jankauskas prašė Dievo sveikatos, stiprybės ir globos parapijiečiams. Pamoksle kunigas kalbėjo: „Vis dėl to Kristus yra Karalius – laikų ir tautų Karalius. Viskas praeina, o Kristus Karalius viešpatauja. Jo karalystė yra dvasinė. Į Kristaus įkurtąją karalystę žmonės eina per tikėjimą ir krikštą, atgimdami naujam gyvenimui. Kristaus Karalystė ne jėga užkariauta, bet absoliučiai jam priklausanti, švenčiausiu jo krauju atpirkta ir jo krauju pašventinta. Svarbiausias šios Karalystės įstatymas yra meilė, priešpastatoma tikėjimo priešų skelbiamai ir praktikuojamai neapykantai. Jei tik visi žmonės pripažintų Kristų Karalių, tuomet ir socialinio ir politinio gyvenimo srityse įsiviešpatautų Jo dvasia, tikrai visur plistų ramybė ir taika, nereikėtų naujų demokratijų ir persitvarkymų. Kristaus Karalystė griežtai pasisako prieš įvairias diktatūras, terorizmą, gina žmogaus teises, jo sąžinės laisvę ir teisę viešai reikštis“. Būta istorijoje nutikimų, kai krikščionys norėdavo statyti Bažnyčią, nepripažindami joje Dievo karalystės ir gyventi joje vien tik keliančiomis prievartomis ir baimę sėjančiomis priemonėmis: turtais, ginklais, kitų asmenų išnaudojimu. Šiandien kai kurie kitų religijų atstovai, panaudodami smurtą, nori Žemėje įgyvendinti savo religinę ideologiją. Todėl svarbu neužmiršti, kokiam karaliui mes priklausome. Jėzaus karalystė nėra iš šio pasaulio. Jis yra tam gimęs ir atėjo į pasaulį, kad liudytų tiesą. Jis atėjo atkurti Dievo karalystę tarp žmonių. Jis atėjo liudyti, kad Dievas yra meilė, kad Jis gailestingai myli visus žmones ir nori jų išganymo. Jis atėjo ne tam, kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti už daugelį.

– Sunku nusakyti karališkąjį Jėzaus didingumą, – sakė šventėje dalyvavęs gydytojas, poetas Juozapas Mickevičius. – Pasaulis pažino daugelį amžių valdovų, imperatorių, karalių ir diktatorių. Visi jie ateidavo ir išeidavo nepalikę gilesnio pėdsako žmonių širdyse. Priešingai nei žemiškieji valdovai Kristus Karalius bičiuliais rinkosi vargo prispaustuosius, niekinamus ir žeminamus, laikomus nusidėjėliais. Niekuomet neskatino jų sukilti, bet guodė juos vadindamas „palaimintais“ ir žadėdamas jiems Dievo Karalystę, kur jų laukia amžinasis džiaugsmas ir laimė. Vietoje prievartos, keršto ir smurto Jis siūlė meilę, kviesdamas mylėti vieniems kitus, netgi priešus. Svarbiausia jam buvo asmuo, o ne jo kilmė, tapatybė. Mylėti ir pasitikėti – dvi sąlygos, kurių prašo pasaulio Valdovas, Kristus Karalius. Naktį prieš mirtį, kai žinojo, jog bus išduotas, kad pasaulio galiūnai teis Jį žemiškuoju teismu, kuriame nugalės melas, šmeižtas, klasta, Jėzus mums paliko testamentą: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“.

Su kuo mes esame šiandien? Praėjo buldozerinio ateizmo laikai, kai buvo viešai tyčiojamasi iš Kristaus ir jam ištikimų žmonių. Vis dar sutinkame tokių asmenų, kurie sąmoningai laiko nieku Dievo valią. Pinigų godulio kamuojami per televiziją rodo smurtu ir seksu alsuojančius filmus, organizuoja jokių moralinių normų nesilaikančius vadinamuosius realybės šou bei renginius. Paaugliai žaidžia smurtinius žaidimus ir mokosi gyventi, nesilaikydami jokio padorumo. Kas atsitiko, kad paaugliai žiaurėja, šeimos yra, žmonės žudosi? Niekas nenori prisiimti atsakomybės už šiuos mirties kultūros padarinius. Kristus Karalius kviečia mus prisiimti atsakomybę už dabartį ir nepalikti jos tiems, kurie neturi jokių kitų vertybių, išskyrus nešvarų pelną ir valdžios godulį. Prisiimti atsakomybę – nepiktnaudžiauti alkoholiu ir nelaukti, kad koks nors karalius mus apdovanotų, bet sąžiningai darbuotis, kad visiems būtų geriau, kad vaikai turėtų ateitį.

Kun. G. Jankauskas savo parapijiečius kviečia ne tik į Dievo namus atlikti katalikiškas apeigas, pamąstyti apie Evangelijos prasmę kasdieniniame žmogaus gyvenime, liudyti tiesą apie Dievo meilę, bet ir atlieka nuoširdų, prasmingą darbą, organizuodamas kultūrinius renginius Parapijos namuose. Į juos kviečiami mokytojai, rašytojai, meno atstovai, poetai, muzikiniai kolektyvai ir kiti svečiai. Čia tikintiesiems atveriamas naujas dvasinis pasaulis, į jų sielas skiepijamos meile ir tiesa pagrįstos žmogiškos vertybės. Todėl po sekmadienio šv. Mišių kun. G. Jankausko iniciatyva įvyko gražus ir prasmingas parapijiečių, kapelos „Dubysa“ atlikėjų, vadovaujamų G. Grigalio, ir poeto J. Mickevičiaus susitikimas Parapijos namuose. Kunigas supažindino su kapelos „Dubysa“ misija, gydytojo poeto J. Mickevičiaus kūryba. „Kaip ąžuolas, įaugęs į mūsų krašto meno istoriją, – garsusis Raseinių kapelos „Dubysa“ kolektyvas, kuriam vadovauja kūrybine energija trykštantis vadovas Gintautas Grigalis“, – kalbėjo kun. G. Jankauskas. Kunigo mintyse apie poetą J. Mickevičių atsispindėjo pagarba piliečiui, gydžiusiam žmones, kovojusiam už kiekvieno asmens gyvybę, o dabar poezijos eilėmis gydantį žmonių sielas.

Parapijiečiai susipažino su kapelos „Dubysa“ susikūrimo istorija. Ji gimė 1968 metais ir nuo pat įsikūrimo jai vadovauja G. Grigalis. Kapela grojo visose Lietuvos Dainų šventėse, yra šešių respublikinių konkursų, Sąjunginės meno saviveiklos apžiūros (1985) laureatė, Lietuvos radijo laidų, žymiausių Lietuvos bei rajono renginių ir švenčių dalyvė, vokalinių ansamblių, šokių kolektyvų, „Sidabrinių balsų“, „Dainų dainelės“ ir chorų akompaniatorė, geriausio Lietuvos kaimo kapelos kolektyvo prizo „Aukso paukštė“ laimėtoja (2001). Kūrybiniai kapelos darbai apvainikuoti knygoje „Keturiasdešimt Dubysos vingių“. Kapela daug kartų garsino Lietuvos liaudišką muziką kitose šalyse – Vokietijoje, Vengrijoje, Moldavijoje, Rusijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Latvijoje, Estijoje, Švedijoje, Lenkijoje.

Parapijos namuose susirinkusius sužavėjo filmas, istoriniai siužetai, vadovo ir kolektyvo kūrybine dvasia alsuojantys muzikiniai kūriniai, svajingos dainos, muzikantų ir dainininkų subtilaus atlikimo džiaugsmas nuostabiame ir viliojančiame Raseinių apylinkių gamtos prieglobstyje. Pakiliai ir jaudinančiai skambėjo Ingos Šatkauskienės ir Linos Urniežiūtės dueto atliekamos dainos: „Ateik pakrantėm“, „Sugrįšiu“, „Armonika, grok“, Stanislavos Vežbavičienės, mergaičių ansamblio (vadovaujamo dr. J. Daugelienės) ir kitų atlikėjų melodijos. Vadovui mielas ir brangus jo aranžuotas tėvelio Povilo Grigalio „Vidurnakčio valsas“. Kapelos atliekamų muzikinių kūrinių, dainų sąraše vis daugiau jos vadovo sukurtų.

Renginio programoje muzikos skambesį keitė poeto J. Mickevičiaus sukurtos ir paties autoriaus išraiškingai žiūrovams skaitomos eilės. Daugelyje garbingo svečio eilėraščių suspindėjo mintys apie meilę, kuriai paklūsta kiekvieno žmogaus širdis. Pasak poeto J. Mickevičiaus, meilėje nuo žodžių tirpsta skausmas, nuo žvilgsnio – laužas širdyje. Ne vieną posmą jis skyrė mylimai tėviškei, jos grožiu spindinčiai gamtai ir darbštiems žmonėms. J. Mickevičiaus kūryboje daug vietos skiriama brangiausiam žmogui – mamai, kuri buvo šviesos spindulėlis namuose, gražiausia žemės pasaka.

Klebonas kun. G. Jankauskas kalbino svečius, ir skambant kapelos „Dubysa“ melodijoms bei poezijai, kūrybingai jų mintis perteikė parapijiečiams. G. Grigalis prisiminė vaikystę, savo tėvelio sugrįžimą iš tremties, koncertinę veiklą, kūrybą, ateities planus, nes kapela „Dubysa“ kitų metų pavasarį švęs savo gyvavimo ir kūrybinės veiklos 50-metį.

Po koncerto ariogališkiai ir svečiai bendravo prie arbatos ir kavos stalo. Ir tada skambėjo kapelos muzikantų atliekami muzikiniai kūriniai, linksmai sukosi rateliai. Ariogališkiai džiaugėsi savo klebono suorganizuota gražia švente prieš prasidedant Advento rimties ir Šv. Kalėdų laukimo metui.

Kapelos „Dubysa“ metraštininkas Edmundas Kazbaras visa tai įamžino nuotraukose ir ta sukurtame filme.

Atsisveikindami visi dėkojo vieni kitiems už patirtą šilumą, gražias malonias akimirkas, praleistas drauge, atgaivą sielai ir viltį susitikti ateityje.

Petras URBONAS

© 2017 „XXI amžius“