|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Tikėjimas ir nacionalinė santarvė Popiežiaus Pranciškaus padrąsinimas politiniams aplankytų Azijos šalių lyderiams Mindaugas Buika
Apginti demokratijos procesą Popiežius Pranciškus pastoracinėje kelionėje lankydamas dvi Azijos šalis, kuriose krikščionys sudaro nedidelę mažumą ir kuriose daugiau kaip keturi penktadaliai vietinių gyventojų išpažįsta budizmą (Mianmaras) arba islamą (Bangladešas), savo pokalbiuose su politiniais vadovais ir pilietinės visuomenės veikėjais pabrėžė bendražmogiškų artimo meilės, santarvės ir taikos vertybių įtvirtinimo svarbą. Tai iš tikrųjų aktualu, kadangi šios valstybės praeityje, iki XX amžiaus vidurio, patyrę Didžiosios Britanijos kolonijinį valdymą bei vėliau sunkią kovą už nacionalinį išsivadavimą, dabar susiduria su daugybe ekonominių, socialinių bei politinių problemų, kurias paaštrina etniniai konfliktai bei religiniai nesutarimai. Mianmare, turinčiame 52 milijonų gyventojų, priskaičiuojamos net 135 etninės grupės, įskaitant 8 tautybes, beveik 60 metų valdę kariškiai (19622012) tebeturi stiprias pozicijas. Šalies konstitucija patvirtina, kad kariškiams turi priklausyti 25 proc. parlamento vietų, kad jie administruoja kelias svarbias ministerijas, o iškilus krizinei situacijai turi teisę perimti valdžią (sugrąžinti diktatūrą). Todėl nereikia stebėtis, kad, atvykęs į Mianmarą lapkričio 27 dieną (vizitas tęsėsi iki lapkričio 30-osios), Šventasis Tėvas, prasilenkęs su įprastu diplomatiniu protokolu, pirmiausia susitiko su kariuomenės vadu generolu Min Aun Hlengu (Min Aung Hlaing) ir kitais vyriausiais kariškiais. Tik kitą dieną sostinėje Teipide įvyko oficialūs jo pokalbiai su Mianmaro prezidentu Htinu Kijavu (Htin Kyawu) ir faktiškąja šalies vyriausybės vadove bei užsienio reikalų ministre Aun San Su Či (Aung San Sun Kyi). Ši žymiausia Mianmaro politikė, kuriai už šalies demokratijos siekius 1991 metais, dar esant namų arešte, buvo suteikta Nobelio taikos premija. Aun San Su Či vadovaujama partija prieš porą metų laimėjo pirmuosius demokratinius rinkimus, tačiau ji pagal konstituciją negali užimti aukščiausių renkamų postų, nes buvo ištekėjusi už anglo ir jos vaikai turi Didžiosios Britanijos pilietybę. Aun San Sun Či pastaraisiais metais jau du kartus lankėsi Vatikane, palaiko draugiškus santykius su popiežiumi Pranciškumi ir savo šalies bažnytine hierarchija. Ji daug prisidėjo, kad Mianmaras šių metų pavasarį galiausiai su Šventuoju Sostu užmezgė diplomatinius santykius. Kita vertus, Aun San Sun Či, vadovaudama šalies vyriausybei, stengiasi išlaikyti neutralumą kai kurių aštrių iššūkių akivaizdoje, pavyzdžiui, dėl musulmonų rohinjų etninės grupės diskriminavimo. Ši, 72 metų politikė, kuri yra 1947 metais nužudyto nacionalinio išsivadavimo lyderio Aun San dukra ir pati daug metų karinio režimo kalinta, supranta Mianmaro padėties sudėtingumą. Ji nenori, kad būtų sustabdytas demokratizacijos procesas, kad iškilus naujam pilietiniam konfliktui, nebūtų sugrįžta į karinę diktatūrą. Sveikindama Šventąjį Tėvą į Neipido kongreso rūmus susirinkusių valdžios ir pilietinės visuomenės atstovų bei diplomatinio korpuso vardu Aun San Su Či sakė, kad jo vizitas atnešė didelę viltį ir stiprybę tautai, kuri ilgisi tikros taikos, susitaikymo ir socialinės darnos. Ilgoje kovoje už nepriklausomybę ir demokratijos atstatymą Mianmaro žmonės išsiugdė supratimą, kad tikra laisvė negali būti realizuota be teisingumo, todėl reikia vadovautis išmintimi ir nepriklausomos valstybės tėvų kūrėjų idealizmu. Priminus, kad Mianmare yra daug etninių grupių ir tikybų, vyriausybės vadovė patvirtino siekį, kad būtų garantuotos visų lygios teisės, toleruojami skirtumai, užtikrinamas visuotinis saugumas. Kelias į taiką nėra visada lygus, bet vienintelis, vedantis mūsų žmones į jų svajonės turėti teisingą ir klestinčią šalį išsipildymą, pripažino Aun San Su Či. Nurodžiusi padėtį Rachinų provincijoje, kurioje telkiasi dauguma rohinjų, dabar tapusių pabėgėliais, ji sakė, kad vyriausybė sprendžia ten iškilusias ekonomines, socialines ir politines problemas, kurios pakirto tenykščių žmonių pasitikėjimą ir darną. Šioms pastangoms reikalingas ir gerų draugų palaikymas. Ir kaip tik čia svarbus Popiežiaus Pranciškaus sutaikantis vaidmuo ir jo užuojauta, solidarumas bei padrąsinimas. Pagarba religiniams skirtumams Pati būdama budistė Aun San Su Či sveikinimo kalboje priminė Šventojo Tėvo kreipimąsi 2017 metų Pasaulinei taikos dienai. Jame evangelinio Kalno pamokslas (plg Mt 5, 310) pavadintas vadovėliu susitaikymo ir pažangos siekio strategijai. Jėzaus palaiminimai romiesiems, gailestingiems, trokštantiems teisumo, tyraširdžiams yra programa ir iššūkis politiniams, religiniams lyderiams, kitiems, atsakomybę turintiems veikėjams kuriant teisingą visuomenę, atsisakant kėsintis į žmogaus gyvybę, žaloti gamtos aplinką, siekti pranašumo bet kokia kaina. Mianmaro vyriausybės vadovė išreiškė džiaugsmą ir pasididžiavimą, kad Romos popiežius aplankė šalį praėjus vos pusei metų nuo diplomatinių santykių užmezgimo ir tai sutvirtino viltį, kad jo sutaikinantis palaiminimas pasklis po visą šalį. Aun San Su Či, priminusi, kad pati jaunystėje lankė pranciškonų misionierių mokyklą, užtikrino, jog Mianmare gyvenantys Bažnyčios vaikai yra ir šalies vaikai, kurie yra mylimi ir palaikomi. Ji dėkojo Šventajam Tėvui už maldas už Mianmarą ir visą pasaulį ir išreiškė įsitikinimą, kad su tokia sielovadine pagalba jos šalis toliau žengs taikos ir artimo meilės keliu. Popiežius Pranciškus, išreiškęs padėką už tokius vertinimus, pabrėžė, kad pirmiausia lanko mažą, bet labai gyvybingą Mianmaro katalikų bendruomenę, norėdamas ją sustiprinti tikėjime ir padrąsinti pastangas prisidėti prie visos tautos gerovės. Tačiau jis nori apkabinti visus šalies gyventojus, linkėdamas jiems kurti teisingą, darnią, visų gerovės siekiančią visuomenę. Mianmaras pasižymi nepaprastu gamtos grožiu ir resursais, bet didžiausias valstybės turtas yra žmonės, kurie savo istorijoje daug iškentėjo ir tebekenčia dėl etninių konfliktų, atvedusių į gilius nesutarimus. Tai pripažinęs Šventasis Tėvas sakė, kad jam džiugu žinoti, kad dabar tauta aktyviai darbuojasi siekdama santarvės ir žaizdų užgydymo. Tai svarbiausia politinė ir dvasinė užduotis. Šiam tikslui reikia pasitelkti visas etnines ir religines grupes, kad būtų užtikrinta pagarba ir teisės visiems, vadinantiems šią žemę savo namais ir siekiantiems teisingumo įtvirtinimo. Senovinė išmintis apibrėžia teisingumą kaip suteikimą kiekvienam asmeniui to, kas jam priklauso, nes tai tvirtos taikos pagrindas. Taigi, ir Mianmaro ateitis, pasak popiežiaus Pranciškaus, turi būti taika, kuri grindžiama pagarba kiekvieno visuomenės nario orumui ir teisėms, kiekvienai etninei grupei ir jos tapatumui, įstatymams ir demokratinei santvarkai, kuri įgalina visus individus ir jų grupes teisėtomis priemonėmis prisidėti prie bendrosios gerovės kūrimo. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad šiame nacionalinio susitaikymo ir integracijos kelyje visoms religinėms bendruomenėms turi būti skirta privilegijuota vieta. Religiniai skirtumai neturi būti nesutarimų ir nepasitikėjimo šaltinis, aiškino Popiežius netiesiogiai nurodydamas rohinjų problemą. Tie skirtumai turi būti paskata bendrystei, susitaikymui ir atleidimui, tolerancijai ir išmintingam nacijos vienybės tapsmui. Visos tikybos gali reikšmingai prisidėti gydant emocines, dvasines, psichologines žaizdas, atsivėrusias vykstant socialiniams ir etniniams konfliktams. Visos religinės vertybės padeda neutralizuoti tų konfliktų priežastis, tiesti dialogo tiltus, siekti tikro teisingumo, būti kenčiančiųjų balsu. Šventasis Tėvas reiškė viltį, kad skirtingų tikybų lyderiai dės abipusės pagarbos ir darnos pastangas, siekdami taikos ir pagalbos vargšams bei ugdydami bendrąsias visuomenės vertybes. Siekdami kurti susitikimo ir solidarumo kultūrą, jie reikšmingai prisideda prie bendrosios gerovės, dėdami moralinius pamatus viltingai būsimųjų kartų ateičiai, teigė Popiežius Pranciškus. Jis pabrėžė, kad kiekvienos tautos ateitis yra rankose jaunų žmonių, kurie turi būti ugdomi ir skatinami kaip reikšminga investicija. Pelnas visai visuomenei bus gautas tik užtikrinus tinkamą išsilavinimą, trokštamą darbinę veiklą ir teisingumą skirtingų kartų santykiuose. Tautos ateitis sparčiai besikeičiančiame ir susietame pasaulyje priklausys ne tik nuo jaunimo įgytų technologinių ir administravimo įgūdžių, bet, pirmiausia, nuo jam įskiepytų vertybių, bylojančių apie kilnumą ir solidarumą, stiprinančių sutarimą ir taiką visuomenėje. Teisingumas reikalauja, kad ateities kartoms būtų perduota žmonių godumo neapiplėšta ir neužteršta, sveika gamtos aplinka. Bet svarbiausia, kad iš jaunimo nebūtų pagrobta viltis ir galimybė realizuoti entuziazmą, idealizmą, talentus ir gebėjimus kuriant savo šalies ateitį. Baigdamas kalbą Šventasis Tėvas drąsino katalikiškojo tikėjimo brolius ir seseris, kad jie savo darbais ir tarnyste visai visuomenei skelbtų susitaikymo ir brolybės žinią, veikdami išvien su visais geros valios žmonėmis, kad ateitų tikra santarvės ir pažangos epocha. Dėkingumas Šventajam Tėvui Sutaikinančias mintis Popiežius Pranciškus išsakė ir Bangladešo politiniams ir pilietinės visuomenės lyderiams lapkričio 30 dieną šalies sostinėje Dakoje, prezidento Abdulo Hamido rezidencijoje, vykusiame susitikime. Šventojo Tėvo tris dienas, iki gruodžio 2-osios, lankytas Bangladešas yra viena gausiausių musulmonų valstybių, kurioje iš 155 milijonų gyventojų beveik 90 proc. yra islamo išpažinėjai. Kiti 8 proc. priklauso induizmui, o katalikų tėra vos 400 tūkstančių, arba 0,2 proc. visų gyventojų. Bangladešas priklauso neturtingiausių šalių grupei: 30 proc. gyventojų atsidūrę už absoliučios skurdo ribos, gaudami mažiau kaip 2 dolerius pajamų per dieną. Šią socialinę įtampą dar labiau paaštrino į kaimyninį Mianmarą pasitraukusių šimtai tūkstančių rohinjų, kalbančių ta pačia bengalų kalba, kurie dabar gyvena Bangladešo pasienyje skubiai įkurtose pabėgėlių stovyklose. Šalies vyriausybė atsisako juos priimti ir reikalauja, kad jie būtų repatrijuoti atgal į Mianmarą, kur jų atžvilgiu ne tik režimas, bet ir didelė budistinės visuomenės dalis rodo nepasitikėjimą, baimindamasi radikalaus islamizmo ir terorizmo pavojaus. Rohinjų klausimo priminimas tapo esminiu popiežiaus Pranciškaus minėtame susitikime su Bangladešo politikais ir visuomenininkais, kai prezidentas A. Hamidas sveikinimo kalboje iš karto paprašė jo pagalbos tą etninę grupę sugrąžinant į tėvynę. Valstybės vadovas padėkojo Šventajam Tėvui už ligšiolinę aiškiai išreikštą poziciją rohinjų naudai. Tai buvo išsakyta dar Vatikane reiškiant pasipiktinimą dėl šios etninės ir religinės grupės persekiojimų ir prašant visus geros valios žmones, kad jie išgirstų kenčiančiųjų pagalbos šauksmą. Jūsų artumas jiems (rohinjams) kvietimas padėti užtikrinti pilnas teises tapo moraliniu įpareigojimu dėl atsakomybės visai tarptautinei bendruomenei, kad ji veiktų be jokio atidėliojimo, sakė prezidentas. Dalindamiesi šia atsakomybe dabar turime užtikrinti saugų ir orų rohinjų sugrįžimą į savo gimtinę ir prasmingą integravimą į Mianmaro socialinį, ekonominį bei politinį gyvenimą. Jis priminė, kad daugybė brolių ir seserų rohinjų patyrė smurtą, buvo brutaliai nužudyti, moterys prievartaujamos, namai sudeginami iki pelenų jų akyse. Mūsų žmonės sutiko juos atvira širdimi, dalinosi maistu, būstu ir kitais būtinais daiktais, nors šalis labai tankiai apgyventa (plotas tik du kartus didesnis nei Lietuvos, o gyventojų daugiau nei 150 mln.) ir turi ribotus resursus, aiškino valstybės vadovas. Sveikinamoje kalboje priminęs, kad Vatikanas parėmė dramatišką Bangladešo (tuometinio Rytų Pakistano) kovą už nepriklausomybę, kuri buvo pasiekta 1971 metais, ir gerėjančius ne tik diplomatinius, bet ir tikybos santykius su Šventuoju Sostu, prezidentas A. Hamidas pripažino, kad nė viena religija nėra apsaugota nuo ideologinio ekstremizmo apraiškų. Tuo dabar ypač pasižymi islamas su teroristiniais išpuoliais, kurių pasitaiko Bangladeše. Jiems reikia rodyti nulinę toleranciją. Kaip minėta, tokio islamiškojo ekstremizmo baiminasi ir kaimyniniame budistų daugumos Mianmare, kur radikalios rohinjų grupės Rachinų valstijoje yra įkūrusios Arakanistano išvadavimo frontą ir siekia, kad ši valstija anksčiau vadinta Arakanu, taptų nepriklausoma šalimi ar būtų prijungta prie Bangladešo. Štai kodėl Mianmaro valdžia net nepripažįsta rohinjų etninės grupės, laiko ją bengalais įsibrovėliais, atsisako jiems suteikti šalies pilietybę, nors ekstremizmas yra būdingas tik nedidelei jų daliai. Bangladešo prezidentas apgailestavo, kad dėl tokių ideologinio radikalizmo apraiškų, neturinčių nieko bendro su tikra religija, daug kur pasaulyje iškilo vadinamoji islamofobija. Šis populistinis nepakantumas islamui apnuodija milijonų taikių musulmonų, ypač gyvenančių emigracijoje arba aiškioje tikybos mažumoje, gyvenimą. Valstybės vadovas sakė, kad Popiežius Pranciškus yra visiškai teisus, kviesdamas į tarpreliginį dialogą sprendžiant panašias problemas visose viešojo gyvenimo srityse, kad būtų veiksmingai pasipriešinta visoms fobijoms ir kraštutinėms tendencijoms. Prezidentas A. Homidas pripažino nuolatinį Šventojo Tėvo priminimą saugoti planetos gamtą, užtikrinti saugią ateitį būsimoms kartoms. Mes esame su Jumis kviečiant pasaulio lyderius paremti labiausiai pažeidžiamas bendruomenes, patiriančias besikeičiančio klimato poveikį (Bangladeše irgi padažnėjo potvyniai, atnešantys didelius nuostolius ir žmonių aukas) ir susiburti, kad apsaugotume mūsų brangią planetą, tvirtino valstybės vadovas. Reikšmingas katalikų įnašas Popiežius Pranciškus prezidentūroje vykusiame susitikime pripažino, kad šiandienos pasaulyje nė viena bendruomenė, tauta ar valstybė būdama izoliuota negali išlikti ir daryti pažangą. Kaip vienos žmonijos šeimos nariams mums reikia vieniems kitų, nes esame tarpusavio priklausomybėje. Tą principą suprato ir nacionalinėje konstitucijoje įtvirtino bengalų kovos už nacionalinę nepriklausomybę lyderis ir pirmasis Bangladešo prezidentas Mudžiburas Rahmanas (Mujibur Rahman), kuris numatė šiuolaikinės pliuralistinės visuomenės kūrimą gerbiant kiekvieno asmens orumą ir užtikrinant lygias teises visiems. Tik atvykęs į sostinę Daką pirmiausia Šventasis Tėvas aplankė šeicho M. Rahmano, kuris įvardijamas kaip tautos tėvas (Bangabadhu), memorialinį muziejų, o kitą dieną privačiai pasimatė su jo dukra Šėja Hasima (Sheh Hasima), dabar užimančia Bangladešo premjerės postą. Šeichas M. Rahmanas buvo žiauriai nužudytas 1975 metais per teroristinį išpuolį, tačiau tas perversmas jau nebesustabdė valstybės kūrimo proceso. Popiežius Pranciškus savo kalboje pripažino, kad pranašiškos šalies pirmojo vadovo vizijos įgyvendinimas išlieka aktualus ir šiandien, nes nuo to priklauso dar jaunos demokratijos ateitis ir pilietinio gyvenimo sveikata. Tik per nuoširdų dialogą ir pagarbą teisėtiems skirtingumams piliečiai gali įveikti nesutarimų pavojus ir bandymus primesti vienpusiškas ekstremistines nuostatas, vadinamąjį ideologinį kolonializmą, tiek liberalų, tiek ir fundamentalistinį. Žvelgiant į ateities perspektyvas privalu pirmiausia rūpintis bendruoju gėriu visų piliečių, ypač silpniausių, kurie neturi balso. Šventasis Tėvas pripažino, kad Bangladešo vyriausybė ir visuomenė dosnumo ir solidarumo srityje daug padarė suteikdama pagalbą ir prieglobstį iš Rachinų valstijos Mianmare atvykstantiems šimtams tūkstančių pabėgėlių. Tai nemaža auka, žinant ribotas neturtingos valstybės galimybes. Popiežius Pranciškus pakartojo tvirtinimą, kad visa tarptautinė bendruomenė turi suvokti padėties rimtumą, nekaltų žmonių (pusė pabėgėlių yra vaikai) patiriamas kančias, sunkias gyvenimo sąlygas perpildytose pabėgėlių stovyklose. Šioje krizėje reikia neatidėliotinai spręsti ir politinius klausimus, kurie nulėmė masinį žmonių išvykimą. Reikia Bangladešui suteikti materialinę paramą, kad jis galėtų efektyviai patenkinti būtiniausius nelaimingų pabėgėlių poreikius. Šventasis Tėvas, kuris buvo trečiasis popiežius, aplankęs Bangladešą (1970 metais čia, dar tuometiniame Rytų Pakistane trumpai pabuvojo Paulius VI, o 1986 metais Jonas Paulius II), sakė, kad nedidelė vietinė katalikų bendruomenė, išgarsėjusi pašaukimų gausa (375 tūkstančių katalikų, 390 kunigų ir net 800 didžiųjų ir mažųjų seminarijų studentų), vaidina konstruktyvų vaidmenį šalies vystymesi. Ji šioje musulmonų daugumos šalyje džiaugiasi visiška tikėjimo praktikavimo laisve, galimybe vykdyti karitatyvinius ir sveikatos apsaugos darbus, ypač atsidėti jaunimo švietimui ir ugdymui. Bangladeše išvystytame katalikiškų mokyklų tinkle didžioji dauguma moksleivių ir nemaža dalis mokytojų nėra krikščionys, priklauso kitoms religinėms tradicijoms. Popiežius Pranciškus pripažino, kad tai puikus pavyzdys, kaip Bažnyčia net ir mažumos sąlygomis gali skatinti susitikimo kultūrą ugdydama jaunus žmones būti atsakingus ir tautos, ir visuomenės gyvenime. Baigdamas pokalbį Šventasis Tėvas reiškė tikrumą, kad Bangladešo katalikų bendruomenė pagal nacionalinės konstitucijos raidą ir dvasią galės džiaugtis laisve geriems darbams, taip liudydama įsipareigojimą bendrajai tautos gerovei.
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |