|
Kam atiteko Lukiškių aikštė
Liudvikas Narcizas Rasimas
Kultūros viceministrė, kalbėdama per televiziją, ragina tuos, kurie vylėsi, jog Lukiškių aikštėje bus pastatytas paminklas visų epochų kovotojams už Lietuvos laisvę, tai, jų nuomone, geriausiai simbolizavo Vytis susitaikyti su pralaimėjimu, kaip susitaiko pralaimėję Seimo ar Prezidento rinkimus. Atrodo, pasiūlymas rimtas, vis dėlto jo negalima priimti dėl to, kad rinkimai buvo pakeisti iš anksto surežisuotu balsavimu, o atrinktas projektas neatitinka to, dėl ko turėjo vykti rinkimai. Su tuo negalima susitaikyti dėl svarbių priežasčių.
Daug pilietiškai nusiteikusių organizacijų ragino Vilniaus Lukiškių aikštę, kurią lenkų nacionalistai ir šiandien vadina Pilsudskio aikšte, paversti centrine visos Lietuvos aikšte, simbolizuojančia, kad nuo pat vardo paminėjimo Vilnius yra Lietuvos valstybės sostinė. Tai turėjo žymėti paminklas (ne memorialas, o paminklas) visų epochų kovotojams už Lietuvos laisvę. Kodėl paminklas? Todėl, kad memorialai paprastai statomi konkretiems asmenims atminti su jų pavardėmis ar slapyvardžiais, o paminklas turi būti labai apibendrinantis, nes visų, kritusių už Lietuvą nuo seniausių laikų iki dabar, nesurašysi. O Vytis yra seniausias mūsų valstybės simbolis, kuris savaime sujungia senovę su šiomis dienomis. Bandymai sakyti, kad tie aktyvūs Lietuvos piliečiai, susijungę į organizacijas, dar nėra visa Tauta, t. y. Suverenas, šiuo atveju negalima. Cituoju Konstitucijos 4-ąjį straipsnį: Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Už tai, kad Lukiškių aikštėje stovėtų Vyčio skulptūra, nusprendė šimtas Seimo narių Suvereno atstovų. Taigi tiek žmonėms pasirinkti, tiek komisijai apsvarstyti turėjo būti pateikti įvairūs šio simbolio skulptūriniai projektai ir ne kas kita. Įdomu, kaip jaučiasi šitaip pažemintas Seimas, kada į tai tiesiog buvo nusispjauta... Juk patvirtinta ne tai, kas buvo prašoma apsvarstyti. Patvirtinta ne paminklas, o memorialinis aikštės sutvarkymas. Tai ne tas pats.
Balsavimo internetu negalima laikyti demokratišku, iš tikrųjų teisę pareikšti savo nuomonę suteikiant tik interneto naudotojams, tik nedidelei daliai Lietuvos piliečių, kai sprendžiamas visai Lietuvai svarbus klausimas. Nors ir taip balsuojant nuspręsta už Vytį, vėlesnės apklausos, pavyzdžiui delfi.lt ar 15min.lt, rodė, kad Vytį palaiko absoliuti dauguma. Tad apie demokratiškai padarytą sprendimą kalbėti negalima. Kultūros ministerija, nebūdama paminklo visų epochų kovotojams atminti užsakovu, perdavė jo vykdymą modernaus meno kūrybinėms dirbtuvėms, kurios neturi jokio juridinio įvertinimo ir nėra pasižymėjusios savo intelektualiomis galiomis, tuo iš anksto atmesdama skulptūrinį paminklo sprendimą. Šališkai buvo sudaryta ir komisija iš anksto pagal slaptą ir niekur nepaskelbtą metodiką turėjusi tarti galutinį žodį. Ar tai viceministrė vadina demokratija? Tokios komisijos nariams, jeigu jų sprendimus galėtume vadinti demokratiškai priimtais, neturėjo būti daroma jokia įtaka. Kas buvo iš tikro ir ką jie oficialiai pripažįsta, už juos iš tikro nusprendė konsultantai, o jie tik nuomones, kurioms įtaką padarė suinteresuota šalis, sudėjo į vokus ir užklijavo. Juk tai demokratijos parodija! Tai nėra tai, ką galima pripažinti įvykusiais rinkimais.
Kalbant apie Lukiškių aikštėje turėjusį stovėti paminklą, nuo visuomenės buvo nuslėpta, kad šios aikštės paskirtis jau nulemta ir visokie rinkimai tik dekoracijos. Mat už šios aikštės nenaudojamą vienuolyną nutarė vienas turtingas Vilniaus ponas ir jis pasiūlė mainais už aikštėje įrengtą fontano projektą pasiimti tą vienuolyną, jeigu tik ta aikštė netrukdys jo planuojamoms užmačioms. Dabar jau aiškėja, kodėl taip ilgai ji buvo aptverta ir kokie parengiamieji darbai dovanai įsisavinti buvo atliekami. Tam jau išleista netoli keturių milijonų eurų. Ar ir tai yra demokratija? Ar ir su tuo reikia susitaikyti? Juk tai jam, šiam prekeiviui, iš tiesų atitenka aikštė, o jauniems Vilniaus žmonėms, atsisakiusiems pastatyti savo tėvų ir tėvų tėvų bei protėvių epochose už Lietuvą galvas padėjusių atminimui bei Lietuvos laisvei paminklą, pasirodo, irgi bus leidžiama naudotis šia aikšte, nes nieko negąsdins žvengiantis arklys, o ir senjorai, kaip per televiziją užtikrino nugalėtojas, ant kalvelės galės pažaisti šachmatais. Juk ši karta, dar nieko didvyriško nenuveikusi, jau statosi paminklą sau. Ar tai demokratija?
Dabar apie esmę. Jeigu ta komisija būtų buvusi savarankiška, jeigu ji būtų sudaryta iš visų Lietuvos regionų intelektualų, ji būtų pasakiusi esminį dalyką, kad, išskyrus Vytį, visi vėlesni darbai netinka Lukiškių aikštei, visi padaryti be polėkio, prasti, o kalvelė su betoninėmis kičinėmis medžių imitacijomis sienelėje, jau matyta dar sovietinių partizanų įamžinimuose, net funkcionaliai netinkamas sprendimas. Juk jau turime Vilniuje sieną Baltijos keliui atminti, Kryžkalnyje statomas analogiškas partizanams atminti paminklas. Juk konkursui pateikti projektai iš esmės paruošti ieškant kvailių, o gal užkibs... Ir, pasirodo, užkibo.
Tad kur išeitis? Jeigu Seimo nariai iš tiesų yra Suvereno atstovai, jie neturėtų leistis apkvailinami. Jie turi galingą ginklą biudžetą. Jis dar nepatvirtintas. Tai įrankis Vyriausybei ir ministrams tramdyti. Būtina išbraukti numatytas sumas tokiam memorialui pastatyti. Būtina numatyti solidžias sumas naujam paminklo konkursui, kad jame galėtų dalyvauti tikrai žinomi menininkai. Šiandien viskas Seimo rankose nepaklus Vyriausybė, biudžetas nebus patvirtintas, o tada ir tokios vyriausybės neliks. Seimas patvirtins kitą. O ir Vilniaus mero bei Vilniaus prekeivio sandorį dėl vienuolyno būtina patikrinti ir paviešinti.
© 2017 XXI amžius
|