Audros laužė –
nepalūžom

Gyvenimo audrose nepalūžęs

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49)

Kaune atkurtos LLGS nariai studentai (iš kairės): K. Jankauskas, A. Kaušakys, V. Margaitis

Paminklinis akmuo Gervylių sodyboje, P. Paulaičio vadavietėje

Prie paminklo Paulaičių sodyboje. Centre – P. Paulaičio pusbrolis Petras Gervylius, šalia jo kairėje – Domicelė Paulaitytė, dešinėje – Petro dukterėčia Danutė Gliosienė

Antanas POCIUS

Pirmasis kovos krikštas

Pirmąjį kovos krikštą 309 batalione tarnaujantys jurbarkiškiai patyrė prie Šventežerio kaimo, kuriame nakčiai buvo apsistojęs raudonųjų partizanų būrys. Naktį vietinis eigulys pranešė apie rusų partizanus. Apie ketvirtą valandą ryto kovos aliarmo buvo pakelta pirmoji kuopa (apie 150 karių), kuri miško keliais išžygiavo Šventežerio link. Žygiui vadovavo bataliono vadas pulkininkas Misevičius (kartu su kitais šešiais štabo darbuotojais žygyje dalyvavo ir J. Mickaitis). Iki kaimo buvo apie 7 kilometrai kelio. Vedliu buvo minėtas eigulys. Priartėjus prie kaimo, kuopa išsiskleidė kautynių tvarka, tačiau nepastebėtiems priartėti nepavyko: mus pastebėjusi raudonųjų sargyba pradėjo šaudyti. Raketa buvo duotas signalas atakuoti kaimą. Raudonieji partizanai, pabūgę apsupties ir sunaikinimo, valtimis ežeru spėjo pabėgti iš kaimo. Kai kariai pribėgo prie ežero, rusai jau buvo nutolę apie 300 metrų. Buvo bandoma juos apšaudyti iš kulkosvaidžių, tačiau greitai valtys dingo rūke.

Antroji kuopa iš Varėnos II kautynių tvarka su gurguolėmis išvyko į savo dislokacijos vietą – Kaniavos kaimą. Kaip prisimena jurbarkiškiai, šios kuopos kariai pakeliui į Kaniavą matė, kaip stipriai prieš partizanus įsitvirtinę vokiečiai: viso profilio apkasai, dotai, automatiniais ginklais ginkluoti, atsitvėrę spygliuotomis užtvaromis. Lyginant su jais, Vietinės rinktinės karių apsiginklavimas buvo daugiau negu kuklus. Eidami pro kaimus, kariai matė sudegintas sodybas. Vėliau vietiniai gyventojai jiems pasakojo, kad daugiausia tai – Armijos Krajovos būrių darbas.

Antrosios kuopos karius Kaniavos kaimo lietuviai sutiko labai iškilmingai: buvo parėdyti vartai, iškabintos tautinės vėliavos, suruoštos vaišės. Žmonės tikėjo, kad bus apginti nuo raudonųjų ir baltųjų banditų siautėjimo. Kaimo gyventojai kariams padėjo įsikurti ir susitvarkyti, teikė jiems visokeriopą pagalbą, labai mielai su jais bendravo. Greitai kuopos vadas V. Ausiukaitis į aplinkinius kaimus išsiuntinėjo žvalgų grupes išsiaiškinti situacijos. Tų žvalgų grupių vedliais buvo Kaniavos kaimo gyventojai. Viena grupė, vykusi į Paužuolės kaimą, paėmė į nelaisvę du lenkų akovcus. Jie buvo pristatyti į kuopos štabą. Vyr. leitenantas V. Ausiukaitis kuopos raštininkui padiktavo kreipimąsi į Armijos Krajovos vadovybę, kuriame buvo siūloma lietuviams ir lenkams ne kariauti, o susivienyti prieš bendrą priešą – bolševikinę Rusiją, nuo kurios buvo nukentėjusios abi tautos. Lenkų belaisviai su tuo raštu buvo paleisti. Lenkų atsakas į šį kreipimąsi buvo ultimatyvus reikalavimas 2 kuopai kuo greičiau išsikraustyti iš kaimo. Būdamas rūpestingas ir budrus vadas vyr. leitenantas V. Ausiukaitis stengėsi su kuopa gerai įsitvirtinti ir pasirengti bet kokiems netikėtumams. Kuopa turėjo 14 kulkosvaidžių. Kas naktį apie kaimą pasalose buvo išdėstomos 10 tarnybų taip, kad kryžmine ugnimi galėtų apšaudyti visus priėjimus prie kaimo. Kad priešas neatspėtų kuopos gynybos planų, rytais pasalų vietos būdavo rūpestingai užmaskuojamos.

Vietinės rinktinės karių padėtis Vilniaus krašte buvo labai sudėtinga: reikėjo kovoti dviem frontais – prieš raudonuosius partizanus ir gausias Armijos Krajovos formuotes, kurių pagrindinis tikslas buvo Vilnijos krašto prijungimas prie Lenkijos. Vokiečiai, Rytų fronte patirdami didžiulius gyvosios jėgos nuostolius, jau neturėjo žmonių strateginių objektų ir transporto arterijų apsaugai. Šiems tikslams pasitelkę Vietinę rinktinę, ją menkai apginklavo, o norėdami šiame neramiame krašte įvykius pakreipti sau norima linkme, stengėsi pasinaudoti lietuvių ir lenkų nesantaika, juos dar labiau sukiršinti. Lenkų legionieriai, flirtuodami su vokiečiais, jokios aktyvios ginkluotos kovos prieš juos nevykdė, o iš jų gautais ginklais užpuldinėjo lietuvius. Tarp Vietinės rinktinės karių ir lenkų akovcų vyko dažni ginkluoti susidūrimai.

Apie Kaniavos kaimo kautynes, kuriose žuvo ne vienas P. Paulaičio LLGS narys, savo atsiminimuose rašė J. Mickaitis ir papasakojo Vietinės rinktinės karys J. Garšva. Po įspėjimo 2 kuopos vadui V. Ausiukaičiui, kad kuopa išsikraustytų iš Kaniavos kaimo, buvo sustiprinta kovos parengtis: išsikasti apkasai, apjuosti spygliuotomis vielomis, įrengti kulkosvaidžių lizdai, sustiprinta vietovės žvalgyba. Gegužės 7 dieną apie 7 valandą ryto Armijos Krajovos apie 400 žmonių brigada užpuolė Kaniavos kaime įsitvirtinusią 2-ąją kuopą. Lenkai buvo geriau ginkluoti, jų būrius sudarė daugiausia kadriniai buvusios Lenkijos kariuomenės karininkai. Pranokdami lietuvius skaičiumi ir ginklais, jie tikriausiai tikėjosi lengvos pergalės. Pasislėpę už trobesių, lenkai lietuvių karius apšaudė iš kulkosvaidžių, automatų, apmėtė granatomis. Pirmosios atakos metu 6 kariai nukauti, 10 sužeistų, sprogstamosios kulkos sunkiai sužeistas leitenantas Sakalauskas, puskarininkiui Gedaičiui sužeista ranka. Jie buvo skubiai sutvarstyti ir arkliais pasiųsti į Varėną II prašyti pagalbos. Tačiau nesutriko antrojoje kuopoje tarnavę iš vokiečių savisaugos batalionų pabėgę trys lietuviai puskarininkiai: taiklia automatų ugnimi ir granatomis atmušė prie spygliuotų užtvarų prislinkusius legionierius. Blogiausia, kad kuopos vyrai turėjo taupyti šovinius iki atvyks iš Varėnos pastiprinimas. Prislinkę prie apkasų apie 50 metrų, akovcai pakilo į antrąją ataką. Šį kartą jie buvo atmušti granatomis. Frontaline ataka nepavykus įveikti lietuvių, lenkai bandė padegamosiomis kulkomis uždegti mokyklos pastatą, po nakties lietaus mirkęs medinis stogas neužsidegė. Lietuviams šoviniai visai baigėsi, todėl šaudymą iš kulkosvaidžių teko nutraukti, atsišaudyti tik karabinais. Buvo nemažai sužeistųjų, nes, kaip minėta, lenkai šaudė sprogstamosiomis kulkomis.

Kai 2-osios kuopos pasiuntiniai atvyko į 309-ojo bataliono štabą, buvo paskelbtas kovos aliarmas, 1-oji kuopa, vadovaujama kapitono Juozo Čeponio, keturiais sunkvežimiais ir keliais vežimais išskubėjo ginklo broliams į pagalbą. Neprivažiavę iki kaimo apie 5 kilometrus, pirmos kuopos vyrai likusį atstumą įveikė bėgte ir, priartėję prie kaimo, išsiskleidė kautynių rikiuote, pradėjo supti lenkus. Vengdami apsupties, akovcai pasitraukė į mišką. J. Mickaičio pateiktais duomenimis, 2-ojoje kuopoje žuvo 18 savanorių, 34 buvo sunkiai sužeisti. Jie tą pačią dieną traukiniu buvo išvežti į karo ligoninę Vilniuje. Žuvusieji kuopos kariai buvo iškilmingai palaidoti Varėnos kapinėse. Kaniavos kaimo kautynėse žuvo aštuoni jurbarkiškiai LLGS nariai, trys buvo sužeisti. Kaniavos kautynės – pirmas P. Paulaičio bendražygių kovos krikštas, o žuvusieji – pirmos pogrindinės organizacijos aukos.

Po Kaniavos kautynių greitai prasidėjo Vietinės rinktinės drama. Kai vokiečių SS brigadenfiureris, policijos generolas Hintzė pareikalavo, kad Vietinės rinktinės batalionai pereitų SS formuočių žinion, rinktinės vadovybė kategoriškai atsisakė vykdyti šį įsakymą ir tyliai pradėjo savanorių demobilizaciją. Lemiamas smūgis rinktinei buvo suduotas gegužės 15-ąją: generolas P. Plechavičius, jo pavaduotojas, štabo viršininkas pulkininkas O. Urbonas ir kiti aukštieji karininkai buvo suimti ir išvežti į netoli Rygos esantį Salaspilio koncentracijos lagerį. Tačiau visų Vietinės rinktinės dalinių vokiečiams nepavyko nuginkluoti, nes lietuviai karininkai apie tai karius informavo ir paruošė juos pasitraukimui iš dislokacijos vietų. Betgi SS daliniams pavyko suimti ir nuginkluoti nemažai 306-ojo ir 310-ojo bataliono karių: keliasdešimt jų buvo sušaudyti Paneriuose, žudynių vietoje. Apie 3500 savanorių buvo aprengti liuftvafės karių uniforma ir išvežti darbams į Vokietiją. Mažiausiai nukentėjo 309-asis Vietinės rinktinės batalionas, nes bataliono vadovybė spėjo pasiruošti vokiečių akcijai. Buvo atidaryti ginklų sandėliai, iš kurių kariai apsirūpino ginklais, šaudmenimis, maisto atsargomis, drabužiais, ir, karininkų pamokyti, grupelėmis patraukė gimtųjų vietų link. Kaip pasakojo Vietinės rinktinės karys jurbarkiškis K. Giedraitis, jie grupelėmis, nuošalesniais keliais, vietos gyventojų lietuvių globojami, po dviejų savaičių žygio parsirado į gimtąsias apylinkes. Tik prie Balbieriškio teko susikauti su vokiečių lauko žandarmerijos išstatyta sargyba. Vietinės rinktinės kariai parvyko su ginklais, kiek galėjo panešti, parsigabeno šovinių. Veltui vokiečių karinė valdžia per spaudą ir radiją lietuviams skelbė vieną ultimatumą po kito grąžinti ginklus, tačiau savanoriai karinio turto jiems negrąžino, suprato, kad Laisvės kova dar nebaigta ir ginklai jiems bus reikalingi. Jau sovietams užėmus Vilnių, SS brigadenfiureris ir policijos generalmajoras Hintzė išleido įsakymą šaudyti vietoje kiekvieną su ginklu sutiktą lietuvį. Tuo metu, kai Vietinės rinktinės vadas generolas P. Plechavičius su aukštaisiais karininkais kamavosi Salaspilio koncentracijos lageryje, Maskva už generolo galvą siūlė 50 tūkstančių rublių. Ir vėl abiejų okupantų interesai sutapo…

1944 m. birželio viduryje buvo tikslinami LLGS sąrašai. Į Jurbarką grįžo 370 Vietinės rinktinės vyrų. Visi jie parsigabeno ginklų: dauguma prancūziškų karabinų, 9 lengvuosius ir 3 sunkiuosius kulkosvaidžius, 18 pistoletų, apie 200 granatų, dešimtis tūkstančių šovinių. Lietuvos laisvės gynėjų sąjungos vadovybė pranešė visiems buvusiems Vietinės rinktinės kariams, kad ginklus suneštų į nurodytas vietas. Pavyko surinkti 170 karabinų, 2 sunkiuosius rusiškus, 8 lengvuosius prancūziškus kulkosvaidžius. Tas sukauptas ginklų arsenalas vėliau tapo Jurbarko krašto partizanų karo prieš sovietų okupantus labai svarbia materialine baze. LLGS nariai Vytautas ir Juozas Mickaičiai, Vytautas Giržauskas ir Kazys Šimkus P. Paulaičio pavedimu sukalė medines dėžes ginklams saugoti, ginklus sutepė tepalu ir paslėpė juos numatytose vietose ūkininkų sodybose. Viena ginklų ir amunicijos kaupimo vieta buvo Mantvilių girininkijoje, kur girininku dirbo artimas P. Paulaičio bendražygis Vladas Gudavičius.

Panašiu būdu 1944 m. liepos viduryje buvo paslėptas LLGS archyvas. Suskaičiavus į pogrindinę organizaciją stojusiųjų raštiškus pasižadėjimus, nustatyta, kad tuo metu organizacijoje buvo 4274 nariai. Raštiškas pasižadėjimas skambėjo taip: „Aš, žemiau pasirašęs, stoju į pogrindinę politinę organizaciją – Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą, kurios tikslas – atkurti laisvą, demokratišką, nepriklausomą Lietuvą. Žinau, kad negalėsiu išstoti iš jos, kol ji bus pogrindyje. Organizacijos narių išdavimas gali būti baudžiamas mirtimi. Pasižadu, bučiuodamas kryžių ir Trispalvę, kol Sąjunga bus pogrindyje, klausyti jos vadovų ir vykdyti jų nurodymus.“ Archyvas keturiose dėžėse buvo paslėptas vieno ūkininko sodyboje. Apie slaptavietę be P. Paulaičio žinojo tik keturi LLGS nariai.

1944 m. vasarą vokiečių karo mašina braškėdama ritosi į Vakarus. Liepos 12 d. sovietai užėmė Vilnių, o liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje frontas stabilizavosi Šiaulių–Dubysos–Raseinių–Raudonės linijoje ir taip išsilaikė iki spalio pradžios. Vokiečių rankose dar buvo Žemaitija ir dalis Suvalkijos, o Jurbarkas tapo pafrontės miestu. Jį užplūdo nuo sovietinio teroro į Vakarus besitraukiančiųjų banga. Manoma, kad į Vakarus pasitraukė apie pusė LLGS narių. Iš valdybos narių, be P. Paulaičio, pasiliko tik J. Bučiūnas, J. Sabaliauskas ir A. Kedys.

© 2017 „XXI amžius“