Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Likimai
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Tikėjimo išmintis migrantų ir pabėgėlių globoje

Popiežiaus Pranciškaus laiškas minint Pasaulinę taikos dieną (2018 m. sausio 1 d.)

Mindaugas Buika

Šventasis Tevas su migrantais, kurie yra nuolatinio jo dėmesio centre

Šv. Pranciška Ksavera Kabrini dangiškoji migrantų globėja

Rūpindamasis, kad kenčiančių migrantų ir pabėgėlių reikalai taptų prioritetu taikdariškoje veikloje, popiežius Pranciškus savo kreipimesi minint 2018 metų Pasaulinę taikos dieną kviečia Katalikų Bažnyčios narius ir visą tarptautinę bendruomenę gailestingai ir išmintingai dorotis su problemomis. Pasaulinė taikos diena kasmet minima per Naujųjų metų sutikimą, sausio pirmąją dieną, kai liturgijoje švenčiama Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmė. Lygiai prieš penkis dešimtmečius, 1968 metų sausio 1 dieną, pradėdamas ją minėti tuometinis popiežius Paulius VI išreiškė troškimą, kad šis įvykis kalendorinių metų pradžioje skatintų teisingą taikos siekį, skaičiuojant laiko atkarpas, planuojant darbus ir įvykius visame politiniame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime. Nuo to laiko kiekvienais metais Romos popiežiai paskelbia magisterinius pareiškimus Pasaulinei taikos dienai, susitelkdami į kokią nors svarbią visuomeninės veiklos temą.

Gailestingumu apkabinti visus

Šiemetiniame laiške, pavadintame „Migrantai ir pabėgėliai: vyrai ir moterys, ieškantys taikos“, popiežius Pranciškus pirmiausia pabrėžia patį šio klausimo aktualumą. Juk dabar pasaulyje yra daugiau kaip 200 milijonų savo gimtines palikusių ir svetur laimės ieškoti išvykusių migrantų, iš kurių 22,5 milijonų sudaro dramatiškomis aplinkybėmis prieglobsčio ieškantys pabėgėliai. Nurodydamas, kad pabėgėliai tiesiog ieško vietos, kur galėtų taikiai gyventi, Šventasis Tėvas primena visiems žinomą faktą, kad toje sunkioje kelionėje jie turi įveikti daug pavojų ir netgi neretai rizikuoja savo gyvybe. „Gailestingumo dvasia apkabiname visus, kurie bėga nuo karo ir bado arba priversti apleisti savo žemę dėl diskriminacijos, persekiojimų, skurdo ir gamtos aplinkos nuniokojimų“, – teigiama kreipimesi. Analizuodamas migrantų ir pabėgėlių gausos priežastis popiežius Pranciškus su apgailestavimu pripažįsta, kad į XXI amžiaus istoriją persikėlė iš praėjusio šimtmečio paveldėti karai, konfliktai, genocidai, etniniai valymai ir kitos organizuoto smurto formos, kurios nulemia priverstinį daugybės žmonių persikėlimą valstybių viduje ir už jų sienų. Žinoma, žmonės skatinami migruoti ir dėl kitų priežasčių, kurių pirmutinė yra geresnio gyvenimo troškimas dažnai bandant atsikratyti tėvynėje ištikto beviltiškumo dėl nieko gero nežadančios ateities. Pavyzdžiui, kaip tik dėl šios priežasties pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvą paliko beveik ketvirtadalis gyventojų. Matyt, šią skaudžią nusivylimo savo gimtine dėl darbo, išsilavinimo, socialinio saugumo stygiaus temą Šventasis Tėvas aktualiai palies apsilankęs ir mūsų šalyje rudenį. Kita jo kreipimesi aptariama migrantų ir pabėgėlių problema – daugelyje šalių jų atžvilgiu sustiprėjęs priešiškumas. „Išliko retorika perdėtai akcentuojant dalies svetimšalių keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui (įtaka išaugusiam nusikalstamumui) arba didelius naujųjų atvykėlių priėmimo kaštus ir sykiu nekreipiant dėmesio į jų žmogiškąjį orumą, kurį dera pripažinti visiems žmonėms, nes visi yra Dievo sūnūs ir dukros“, – pažymi popiežius Pranciškus.

Žinoma, kai kurių radikalizuotų migrantų, ypač remiančių iškreiptą islamo ideologiją, nieko bendro neturinčią su tikrąja musulmonų religija, teroristiniai išpuoliai kelia didelį susirūpinimą, ir su tuo blogiu reikia sutelktomis jėgomis kovoti. Tačiau galima sutikti su Šventojo Tėvo konstatavimu, kad dabar neretai stiprinama perdėta baimė dėl visų migrantų aiškiu populizmu grindžiamais politiniais tikslais. Tada užuot taikiai sprendus visas problemas ir stiprinus santarvę, plėtojamas smurtas, rasinė diskriminacija, ksenofobija, ir tai kelia didelį nerimą visiems, kuriems rūpi kiekvieno žmogaus saugumas ir gerovė. Pripažinęs, kad tokių kontraversijų akivaizdoje dar reikės daug nuveikti, kad mūsų broliai ir seserys migrantai ir pabėgėliai galėtų taikiai gyventi saugiuose namuose, popiežius Pranciškus pažymi, kad svetimšalių natūraliai svetingas priėmimas reikalauja konkretaus nusistatymo, pagalbos ir bendrojo palankumo, budraus ir supratingo dėmesio. Anot jo, ypač valdžios žmonės, besilaikydami apdairumo dorybės savo praktinėje veikloje, turi stengtis „atsakingai suvaldyti sudėtingas situacijas, kurios kartais siejasi su kitomis daugybe jau egzistuojančių problemų ir visuomet ribotais ištekliais“. Sprendžiant šiuos klausimus pirmenybė turi būti teikiama teisingai suprasto bendrojo gėrio siekiui, atvykėlių teisių, darnios plėtros užtikrinimui ir nuosekliam integravimui į visuomenės gyvenimą. Reikia aiškiai suprasti – tai patvirtina visų sociologinių tyrimų bei svarstymų rezultatai – migracija tiek pasauliniu, tiek nacionaliniu lygmeniu turės didelės įtakos visai mūsų ateičiai. Todėl reikia ne nuolat kalbėti apie jos grėsmę, bet su pasitikėjimu spręsti visas problemas ir kurti taikią ateitį.

Bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai

Pabrėždamas, kad migrantų ir pabėgėlių problemos sprendimas, ypač vertinant iš taikos stiprinimo pozicijų, turi būti strateginis, Šventasis Tėvas siūlo keturias atramines nuostatas tos politikos sėkmei. Pirmiausia jis kalba apie patį priėmimą, kuris turi būti išplėstas aiškaus legalumo pagrindu, kad migrantams nereikėtų brautis nelegaliai su visais iš to kylančiais pavojais. Kiekvienu atveju pabėgėlių negalima siųsti atgal į tas vietas, kur jų neišvengiamai lauktų persekiojimai ir smurtas, nuo kurių jie stengėsi išsigelbėti. Svetingai ir gailestingai priimdamos kenčiančius svetimšalius, valstybės turi išlaikyti pusiausvyrą tarp rūpinimosi nacionaliniu saugumu ir pamatinių žmogaus teisių užtikrinimo. Tai sąlygoja antrąjį popiežius Pranciškus siūlomą migrantų politikos bruožą – jų saugumą. Jis primena „pareigą pripažinti ir garantuoti nepažeidžiamo orumo apsaugą tiems, kurie bėga dėl realios grėsmės, ieškodami prieglaudos ir saugumo, užkirsti kelią jų išnaudojimui“. Gerai žinoma, kad tas išnaudojimas, ypač nesant tinkamo pabėgėlių ir migrantų padėties sutvarkymo, gali pasiekti ekstremalų pobūdį, net iki šiuolaikinių vergystės formų. Tokio išnaudojimo grėsmę ypač pajunta labiausiai pažeidžiamos migrantų grupės – moterys, nepilnamečiai ir vaikai. Todėl jų saugumo klausimas turi būti pagrindinis. Paliesdamas sudėtingą jaunųjų migrantų palaikymo problemą Šventasis Tėvas formuluoja trečiąją nuostatą – ugdymą. Tai svarbu galvojant apie jų visapusišką integravimą ir ateities perspektyvas. Jauniems atvykėliams, kurie gimtinėje buvo priversti nutraukti savo švietimą ir studijas, reikia garantuoti visas mokymosi, profesinio rengimo galimybes. „Taip jie ne tik galės ugdyti ir vaisingai plėtoti savo gabumus, bet ir geriau gebės bendrauti su kitais, puoselėdami dialogo dvasią, o ne užsisklendimą ir konfrontaciją“, – aiškina Popiežius. Gerai žinoma, kad jaunųjų migrantų izoliavimasis, nesirūpinimas jų švietimu, profesiniu lavinimu, įdarbinimu galiausiai veda į jų radikalizavimą, įsitraukimą į nusikalstamas ir teroristines grupes. Šios grėsmės akivaizdoje yra svarbus ir popiežiaus Pranciškaus siūlomas ketvirtasis strategijos bruožas – pabėgėlių ir migrantų integravimas, „suteikiant jiems galimybę visapusiškai dalyvauti juos priimančios visuomenės gyvenime“.

Popiežiaus siūlomų pastangų nauda visapusiška, kadangi taip stiprinama pozityvi atvykėlių ir vietinių gyventojų sąveika, abipusis dvasinis, kultūrinis ir socialinis bendradarbiavimas, būna patvaresnis taikus sambūvis. Popiežius Pranciškus remiasi Evangelijos mokymu, cituodamas apaštalo šv. Pauliaus pripažinimą, kad tokioje bendrystėje nėra ateivių nei svetimų, bet yra šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai (plg. Ef 2, 19). Jis nurodo ir savo pirmtako popiežiaus Benedikto XVI panašia proga paskelbtame kreipimesi išreikštą patvirtinimą, kad „migrantai ir juos priimančios tautos priklauso vienai šeimai ir visi turi tą pačią teisę naudotis žemės gėrybėmis, skirtomis, anot Bažnyčios socialinės doktrinos, visiems. Tai – solidarumo ir bendrystės pagrindas“. Šios mintys, pasak Šventojo Tėvo, primena naujosios Jeruzalės įvaizdį, apie kurį kalbama Apreiškimo knygos 21-ąjame skyriuje. Ten rašoma, kad Naujoji Jeruzalė tai – miestas, kurio vartai visuomet atviri, kad galėtų įžengti visų tautų žmonės; jie žavisi miestu ir pripildo jį turtų. Taika yra jos valdovas, o teisingumas – jame gyvenančių principas. Šiuo pavyzdžiu galėtų gyventi visi pasaulio miestai, kurių dauguma dabar turi daug skirtingų tautybių ir etninių grupių gyventojų. Todėl reikia atrasti Dievą, gyvenantį ne tik šventovėse, bet ir gatvėse bei aikštėse, kuris, ten skatindamas solidarumą, brolybę, gėrio, tiesos, teisingumo troškimą ir per jų praktikavimą, įgyvendina taiką. Į šį dinamišką gyventojų sambūrį prasmingai turi įsilieti ir migrantai, kurie „atvyksta ne tuščiomis rankomis: jie turi drąsos, gebėjimų, energijos ir siekių“, – teigia popiežius Pranciškus. Jis kviečia priimti jų atnešamus „savo kilmės šalių kultūrų turtus, kuriais daro turtingesnį juos priimančių kraštų gyvenimą. Šiuo nusistatymu reikia daryti įtaką už viešuosius reikalus atsakingų asmenų sprendimams, kad jie migrantų priėmimo politikoje vadovautųsi ne populizmu, bet teisingai suvokiamu bendruoju gėriu, kuris yra kiekvienos gyventojų grupės, taip pat ir migrantų, gerovės sąlyga. „Šitaip į taikos ugdymo vietas bus perkeisti mūsų miestai, kurie dažnai dabar padalyti (netgi kuriasi izoliuoti svetimšalių getai) ir poliarizuoti dėl konfliktų, susijusių su migrantų ir pabėgėlių buvimu“, – tvirtina Šventasis Tėvas.

Įkvepiantis P. Kabrini pavyzdys

Pabrėždamas, jog dėl migracijos, kaip pasaulinio reiškinio mastų reikia globalinių sprendimų, popiežius Pranciškus išreiškė viltį, kad 2018 metais Jungtinių Tautų Organizacijoje bus priimti dabar rengiami susitarimai dėl saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos bei pabėgėlių. Jis linkėjo, kad tose rengiamose praktinės veiklos gairėse būtų juntama, jog tarptautinės politikos realizmas nekapituliuoja prieš cinizmą ir besiplėtojančią abejingumo globalizaciją. Tarptautinis koordinavimas, neapsiribojant nacionalinių valstybių sienomis, sprendžiant migrantų problemas, reikalingas ir tam, kad mažiau pasiturinčios šalys galėtų priimti didesnį skaičių pabėgėlių ir juos geriau įkurdinti už tai susilaukdamos būtinos finansinės paramos bei papildomų išteklių. Šventasis Tėvas jau ne kartą yra kritiškai pastebėjęs, kad į vargingas kaimynines šalis iš konfliktuojančių valstybių, pavyzdžiui, į Libaną iš Sirijos, atklydę pabėgėliai gyvena skurdžiose stovyklose, primenančiose koncentracijos lagerius, todėl šis klausimas turi būti neatidėliotinai sprendžiamas rodant tarptautinį solidarumą. Atkreipdamas dėmesį į svarų Šventojo Sosto įnašą sprendžiant migrantų ir pabėgėlių problemą, popiežius Pranciškus paminėjo Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos pasiūlytą 20 pastoracijos punktų programą. Ją galima panaudoti tiek globaliu mastu įgyvendinant įvairias iniciatyvas, pavyzdžiui, rengiant minėtas Jungtinių Tautų Organizacijos sutartis dėl migrantų ir pabėgėlių priėmimo sutvarkymo pasaulyje, tiek organizuojant vietinių krikščioniškų bendruomenių paramą svetimšaliams.

Norėdamas priminti šioje srityje daug nuveikusius žymius Katalikų Bažnyčios narius, Šventasis Tėvas nurodo italų kilmės JAV vienuolę šventąją Prancišką Ksaverą Kabrini (Frances Xavier Cabrini, 1850–1917), kuri už savo nuopelnus pasiaukojančioje migrantų globoje buvo paskelbta jų dangiškąja globėja. Kaip tik jos liturginio minėjimo diena, lapkričio 13-ąja, yra datuotas kreipimasis dėl Pasaulinės taikos dienos minėjimo, nors šie dokumentai paprastai pasirašomi gruodžio 8-ąją, minint Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį prasidėjimą. Šiemet įvairiose bažnytinėse bendruomenėse, minint 100-ąsias šv. P. Kabrini gimimo dangui (žemiškosios mirties) metines buvo prisiminta, kad „ta maža ir didi moteris, paskyrusi savo gyvenimą tarnystei migrantams (...), mus pamokė, kaip galime priimti, saugoti, ugdyti ir integruoti tuos mūsų brolius ir seseris“, – rašoma kreipimesi. Gruodžio 9 dieną audiencijoje priėmęs šv. P. Kabrini įkurtos vienuolijos, Švč. Jėzaus Širdies seserų misionierių kongregacijos nares popiežius Pranciškus patvirtino, kad jų steigėjos charizma nepaprastai reikšminga ir šiandien. Juk migrantams iš tikrųjų reikia ne tik gerų įstatymų jų priėmimui, lavinimo ir įdarbinimo programų, bet pirmiausia gailestingos meilės, draugystės, žmogiško artumo. Jie turi būti išklausyti žmonių, gebančių pažvelgti į jų akis, juos palydėti, galiausiai, priartinti prie Dievo, kurį jie sutikdavo šiam reikalui visiškai atsidavusios šv. P. Kabrini ir jos įkurtos kongregacijos seserų globoje.

Kiek anksčiau parašytame įvade italų rašytojos Liučetos Skarafijos (Lucetta Scaraffia) knygai „Tarp dangaus ir žemės“, kurioje kalbama apie tos žymiosios vienuolės misionierės gyvenimą ir veiklą, Šventasis Tėvas pastebi, jog šv. P. Kabrini jau XIX–XX amžių sandūroje pranašiškai suvokė, kad migracijos fenomenas nėra trumpalaikis. Prasidėjo nauja istorinė epocha, kurioje moderniosios transporto priemonės leidžia migruoti didžiulėms žmonių masėms, performuojant ištisus planetos regionus. Šventajai vienuolei tapo aišku, kad modernieji laikai bus paženklinti problemų, susijusių su migracijos nuo gimtųjų vietų atitrūkusiais žmonėmis, išgyvenančiais tapatybės krizę, apimtais beviltiškumo, turinčiais atsiverti naujajai visuomenei, kad galėtų integruotis į jos gyvenimą, iš naujo kurti ryšį su Dievu kartais labai sudėtingomis būties sąlygomis. Padėdama spręsti šias problemas šv. P. Kabrini su savo kongregacijos seserimis globojo migrantus, sunkiai dirbusius šachtose, patekusius į kalėjimus, vargusius miestų paribiuose, kovojusius su moralinį nuosmukį nešančiais pavojais. Pabrėždamas, kad toks požiūris į migraciją, suderinant artimo meilę ir teisingumą su sielovadine užduotimi, išliko svarbus ir šiandien, bei melsdamas šv. P. Kabrini užtarimo šiuose darbuose, Šventasis Tėvas kreipimąsi dėl Pasaulinės taikos dienos užbaigia reikšmingu savo pirmtako šv. Jono Pauliaus II patvirtinimu: „Jei daugelis dalinasi svajone apie taikingą pasaulį, jei vertinamas migrantų ir pabėgėlių indėlis, tuomet žmonija gali vis labiau tapti visų šeima, o mūsų planeta – tikrais bendraisiais namais“.

© 2017 „XXI amžius“