Tikėjimo išmintis migrantų ir pabėgėlių globoje
Popiežiaus Pranciškaus laiškas minint Pasaulinę taikos dieną (2018 m. sausio 1 d.)
Mindaugas Buika
|
Šventasis Tevas su migrantais,
kurie yra nuolatinio jo dėmesio centre
|
Rūpindamasis, kad kenčiančių migrantų ir pabėgėlių reikalai taptų prioritetu taikdariškoje veikloje, popiežius Pranciškus savo kreipimesi minint 2018 metų Pasaulinę taikos dieną kviečia Katalikų Bažnyčios narius ir visą tarptautinę bendruomenę gailestingai ir išmintingai dorotis su problemomis. Pasaulinė taikos diena kasmet minima per Naujųjų metų sutikimą, sausio pirmąją dieną, kai liturgijoje švenčiama Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmė. Lygiai prieš penkis dešimtmečius, 1968 metų sausio 1 dieną, pradėdamas ją minėti tuometinis popiežius Paulius VI išreiškė troškimą, kad šis įvykis kalendorinių metų pradžioje skatintų teisingą taikos siekį, skaičiuojant laiko atkarpas, planuojant darbus ir įvykius visame politiniame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime. Nuo to laiko kiekvienais metais Romos popiežiai paskelbia magisterinius pareiškimus Pasaulinei taikos dienai, susitelkdami į kokią nors svarbią visuomeninės veiklos temą.
|
Krikščioniška laiko projekcija
Kun. Vytenis Vaškelis
Laiko judėjimas nepriklauso nuo mūsų. Ar mes galvojame apie metus, ar ne, jie ateina ir praeina. Mums svarbu žinoti, ne kaip laikas eina, bet kaip mes elgiamės tose laiko atkarpėlėse, iš kurių audžiamas visas mūsų gyvenimo kilimas, priklausantis Dievui. Nors būsimus 2018 metų įvykius dengia tam tikra nežinomybės skraistė, bet mes, pasitikėdami Dievo Apvaizda, sakome, kad, jei stengsimės Jai būti ištikimi, iš Jos sulauksime naujų palaiminimų bei išmėginimų, nes į Dievo Karalystę mums lemta keliauti per daugybę vargų (Apd 14, 22). Mus stiprina bei guodžia pažado išsipildymas: Žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą (Rom 8, 28). Tikėjimas byloja, kad mes iš tiesų jau dabar esame amžinybės prieangyje, o mirtis bus tik galutinės pergalės iškovojimas (plg. Fil 1, 21). Jei tikime šiais žodžiais, dar uoliau darbuojamės, būdami įsitikinę, kad dangus jau yra prasidėjęs čia ir dabar, kai triūsiame žinodami, jog Viešpats (geriau nei mes patys save) mato mus šiame laike ir, nepaisydamas mūsų klaidų, kurias apgailime, džiaugiasi mūsų gyvenimo įprasminimu Jame. Taigi mūsų net menkiausi veiksmai niekur nedingsta...
|