Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Likimai
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje

Knyga apie tremtinę gydytoją Dalią Grinkevičiūtę

Anelė Butkuvienė

Knygos „Dalia“ viršelis

Knygos autorė Dalia Kotryna Baliutavičienė Zenono BALTRUŠIO nuotrauka

2017 metus galime vadinti Dalios Ginkevičiūtės – rašytojos tremtinės, politinės kalinės, gydytojos, disidentės metais. Gegužės 28 dieną sukako 90 metų nuo jos gimimo, o gruodžio 25 dieną – 30-osios jos mirties metinės. D. Grinkevičiūtės atsiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros“ – viena vertingiausių knygų lietuvių literatūroje. Ji įrašyta antruoju numeriu XX amžiaus lietuvių literatūros lobyno sąraše. Atsiminimuose ji rašo apie lietuvių tremtį prie Šiaurės ledjūrio 1941 metais, savo ir likimo draugų patirtas kančias, jų dvasios stiprybę. Ji visam laikui įamžino stalininės totalitarinės sistemos žiaurumus. Deja, biografinių duomenų atsiminimuose ir kituose leidiniuose apie pačią autorę nedaug.

Šiemet išleista knyga apie D. Grinkevičiūtę (Dalia. Kaunas: Naujasis lankas, 2017. – 143 p.) Jos autorė – habilituota medicinos mokslų daktarė, docentė Dalia Kotryna Baliutavičienė. Ji – D. Grinkevičiūtės pusseserė, pažinojusi ją nuo kūdikystės. Knygos „Dalia“ autorė taip apibūdina knygos paskirtį: „...tai mėginimas papasakoti apie Dalios gyvenimą, tai, kas liko giminių atmintyje, ko galbūt tyrinėtojai kitur nerastų. Daug kur naudotasi ir jos pačios atsiminimuose aprašytais biografiniais faktais ir samprotavimais bei gana gausia literatūra apie ją. Deja, kai kurie nurodyti faktai ne visuomet būdavo teisingi“ (p. 10).

Dabar Lietuvos skaitytojai gali išsamiau susipažinti su D. Grinkevičiūtės gyvenimu nuo nerūpestingos, viskuo aprūpintos vaikystės, iliustruotos šeimos fotografijomis. Tėvas – Juozas Grinkevičius (1892 03 18–1943 10 10) dirbo Lietuvos banke, padėjo išsaugoti Lietuvos aukso atsargas SSRS okupavus Lietuvą 1940 metais. Mirė iš bado Uralo lageryje. Švelni, pasišventusi šeimai mama – Pranė Stacinskaitė-Grinkevičienė (1896 11 02–1950 05 05) – namų šeimininkė.

Knygoje aprašyti D. Grinkevičiūtės vaikystės epizodai pilniau atspindi jos būdo bruožus, padėjusius keturiolikmetei paauglei nepalūžti tremtyje. Autorė parodo, kad tėvai įdiegė išskirtinį pareigos, teisingumo jausmą, neapykantą melui ir apsimetimui. Ji visą gyvenimą vadovavosi tėvo pamokymu, pasakytu per tryliktąjį gimtadienį: „Gyvenimas – kova. Ruoškis jai, kad nepasirodytum lepšė. Viena noriu tau pasakyti, mano mergaite, neprekiauk savo sąžine“ (p. 50).

Dar vaikystėje Dalia buvo išskirtinio charakterio vaikas – drąsi, savarankiška, ryžtinga, atkakliai siekianti tikslo. Kartais ji savo netikėtais poelgiais stebino tėvus ir giminaičius. Apie jos teisingumo jausmą liudija knygoje pateiktas epizodas. Jau tremtyje Altajuje ji grąžino Eleonorai Čarneckienei, pasiuntinio Italijoje Valdemaro Čarneckio žmonai, jos sūnaus slidinėjimo batus, kuriuos dar Kaune jis buvo paskolinęs Dalios broliui. O tremtyje apavas buvo aukso vertės, lemdavęs net gyvybę...

Daug kam visai nežinomos aplinkybės, kaip D. Grinkevičiūtei lėktuvu su sunkiai sergančia motina pavyko pabėgti iš tremties Jakutijoje. Tremtiniai neturėjo asmens dokumentų, o be jų skrydis buvo neįmanomas. Autorė aprašo šį epizodą, atskleisdama išskirtinį D. Grinkevičiūtės sumanumą ir drąsą. Skrydžio registracijos metu ji labai įtikinamai paaiškino, kad dokumentai yra lagamino dugne, neverta gaišti laiko, ji labai gerai atsimena visus reikalingus pasų duomenis. Ir ja patikėjo... Su sunkiai sergančia mama ji atskrido iki Maskvos, o iš ten – traukiniu į Kauną. Pranė Grinkevičienė mirė Kaune 1950 m. gegužės 5 d. Grinkevičiūtė su savo teta, knygos autorės mama, garsia gydytoja Brone Stacinskaite-Simonaniene slapta palaidojo ją namo, kuriame gyveno, rūsyje. Po pabėgimo iš tremties Kaune ji parašė pirmąjį savo atsiminimų variantą. Tarsi nujausdama gresiantį suėmimą, atsiminimus, įdėtus į stiklainį, užkasė sode. Jie buvo rasti tik 1991 metais, lapteviečių organizacijos iniciatyva restauruoti. Dabar jie saugomi Lietuvos Nacionaliniame muziejuje.

Kaune D. Grinkevičiūtė buvo suimta ir už pabėgimą iš tremties nuteista kalėti lageryje. Po lagerio jai buvo leista gyventi tik Jakutske. Vėl padėjo ryžtas ir bebaimiškumas. Ji parašė laišką pačiam Lavrentijui Berijai (1899–1953), tuometiniam SSRS vidaus reikalų ministrui, prašydama leisti apsigyventi Sibiro mieste, kuriame yra medicinos institutas. Po L. Berijos sušaudymo jos prašymas buvo patenkintas, ji įstojo į Omsko medicinos institutą, į Lietuvą grįžo tik 1956 metais, tęsė pradėtas medicinos studijas. Kurso draugų atsiminimu, Dalia buvo labai stropi studentė, Kauno medicinos institutą baigė su pagyrimu. Autorė knygoje rašo, kad darbui ji pasirinko atkampią Žemaitijos vietovę Laukuvą, nors galėjo pasilikti Kaune.

Darbo sąlygos buvo sunkios, transporto priemonė – arklio traukiamas vežimas, patalpos apleistos. Gydytojos rūpesčiu buvo suremontuota ligoninė ir ambulatorija, įvesta elektra. D. Grinkevičiūtė buvo ir terapeutas, ir pediatras, ir chirurgas, visus 15 darbo metų buvo donorė. Laukuvos apylinkės ligoninė tapo pavyzdine Lietuvoje, o gydytoja – labai gerbiama už nuoširdų, profesionalų rūpinimąsi pacientais. Savo sveikatos nesaugojo, labai rimtai sirgo. Rajono saugumo organai nuo pirmųjų darbo dienų sekė gydytoją, tai suaktyvėjo po mamos palaikų perlaidojimo į Eigulių kapines 1962 m. vasario 13-ąją ir ypač po Romo Kalantos (1953–1972) susideginimo. Beje, tardytojai dar 1950 metais Kauno kalėjime dėjo visas pastangas, norėdami sužinoti, kur slapstosi Dalios mama. Tada ji tepasakė, kad mama mirė 1950 m. gegužės 5 d. Kadangi daugiau iš Dalios išgauti nepavyko, saugumiečiai tikrino visus Lietuvos civilinių skyrių įrašus ir nustatė, kad tą dieną tokios mirusios moters nebuvo. Ir tik pradėjusi dirbti Laukuvoje Dalia nutarė, kad po dvylikos metų laikas motinos palaikus perkelti iš cementinio karsto į kapines. Kadangi jokių dokumentų neturėjo, todėl kreipėsi į Kauno saugumą. Tai buvo drąsus žingsnis. Tikriausiai saugumiečiai panašaus dalyko nebuvo patyrę. Tada išdavė mirties pažymėjimą, kad mamos mirties priežastis nežinoma. „Netiesa. Ji žinoma – Trofimovskas: šaltis, badas, dvasinės kančios. Mano Motina kaip ir Tėvas buvo nukankinti. Jie buvo nužudyti be kaltės ir be teismo“, – vėliau rašė Dalia.

Nieko nepaisydama, Laukuvoje parašė antrąjį atsiminimų variantą. Čia ji rašė: „Mirusieji šaukėsi, kad aš papasakočiau apie jų kančias ir beprasmę mirtį. O dabar, kai jau parašiau, kai kiti skaito, užjaučia, jaudinasi, kiti perėmė mano skausmą, aš pasidariau rami, laisva ir net laiminga“ (p. 115). Dabar buvo labai svarbu juos publikuoti, kad pasaulis sužinotų tiesą apie tremties kančias.

Labai įdomus, Lietuvos skaitytojams nežinomas epizodas, kaip D. Grinkevičiūtės atsiminimai pateko į Vakarus. Knygoje publikuojami artimai su ja bendravusio D. Grinkevičiūtės pusbrolio, rusų dailininko disidento, gyvenusio Paryžiuje, Vitalijaus Stacinskio (1928–2010) niekur anksčiau neskelbti atsiminimai „Apie seserį“. Čia jis rašo, kaip Maskvoje, vėlyvą vakarą, laikantis griežtų konspiracijos taisyklių, D. Grinkevičiūtė savo rankraštį nuvežė garsiai rusų disidentei, su kuria buvo pažįstama nuo anksčiau, Jelenai Boner (1923–2011). Ji ir jos vyras disidentas akademikas, Nobelio premijos laureatas Andrejus Sacharovas (1921–1989) atsiminimus persiuntė į Vakarus. Po atsiminimų publikacijos Vakaruose D. Grinkevičiūtė buvo atleista iš darbo, iškeldinta iš tarnybinio buto. Pragyvenimo šaltiniu teliko pati minimaliausia tuo metu mokama invalidumo pensija, iš kurios pragyventi buvo neįmanoma. Ją priėmė gyventi artima bičiulė mokytoja Aldona Šulskytė (1930–2008). Po tokio susidorojimo gydytoja nepalūžo, nepakluso saugumiečių reikalavimams, nenutraukė savo veiklos.

Autorės labai kruopščiai surinkti ir pirmą kartą knygoje paskelbti duomenys apie D. Grinkevičiūtės tremties atsiminimų publikacijas Vakarų pasaulio ir Lietuvos spaudoje. Jie pirmą kartą išspausdinti 1979 metais Paryžiuje leidžiamame rusų disidentų žurnalo „Pamiatj“ („Atmintis“) II tome. 1981 metais lietuviškai pirmą kartą juos paskelbė Paulius Vaduvis Čikagoje leidžiamame laikraštyje „Draugas“.

Kun. Juozui Prunskiui tais pačiais metais išspausdinus leidinį „Lietuviai Sibire“, kuriame buvo ir D. Grinkevičiūtės atsiminimai, netgi buvo grasinta, jam atsiųsta iškarpa su atviru karstu. 1981 metais atsiminimai Bruklino lietuvių religinės bendruomenės rūpesčiu išleisti anglų kalba pavadinimu „Frozen inferno“ („Užšalęs pragaras“). Juos išvertė Milda Danys.

Lietuvoje, tik kilus Sąjūdžiui, 1988 m. gegužės 28 d. poetas Justinas Marcinkevičius savaitraštyje „Literatūra ir menas“ paskelbė straipsnį „Reabilituota 1970 m.“. Jame buvo išspausdinti D. Grinkevičiūtės atsiminimų fragmentai. Visas D. Grinkevičiūtės atsiminimų rankraštis išspausdintas žurnale „Pergalė“ (dabar „Metai“) 1988 m. nr. 8 rašytojo Kazio Sajos (būtent jam pirmajam D. Grinkevičiūtė parodė savo rankraštį) pasiūlytu pavadinimu „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Po to spausdinti atsiminimus nebuvo jokių ideologinių kliūčių. 2005 metais abu D. Grinkevičiūtės atsiminimų variantai, miniatiūros, pokalbių, dienoraščio fragmentai kartu išleisti vienoje knygoje serijoje „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ antruoju numeriu. Atsiminimai išversti į rusų, vokiečių, italų, suomių kalbas.

D. K. Baliutavičienė atskleidžia dar vieną pusseserės D. Grinkevičiūtės asmenybės bruožą – jos meilę literatūrai, teatrui, istorijai. Ji žavėjosi rusų klasikais – Fiodoru Dostojevskiu, Antonu Čechovu, o meilė teatrui dar nuo paauglystės buvo išskirtinė. Tremiama 1941 metų birželį kaip didžiausią turtą ji pasiėmė visų matytų spektaklių programas. Kokiame mieste ji bebūtų – Kaune, Vilniuje ar Maskvoje, – tarsi burtų lazdele mostelėjus ji sugebėdavo pamatyti visus norimus spektaklius, nors bilietai būdavo seniai išparduoti. Ji labai domėjosi dekabristų ir ypač „Liaudies valios“ (narodovolcų) istorija, atmintinai mokėjo teismo proceso metu pasakytas jų advokatų kalbas. Atostogų metu keliaudavo po Lietuvą, žavėjosi jos gamta. Ne vienoje kelionėje dalyvaudavo ir knygos „Dalia“ autorė.

D. K. Baliutavičienė surinko visus duomenis apie D. Grinkevičiūtės atminimo įamžinimą, pradedant bičiulės Aldonos Šulskytės įkurta memorialine ekspozicija Laukuvoje, kambarėlyje, kuriame ji gyveno, baigiant Dalios Grinkevičiūtės vardo suteikimu gatvei Kaune. Knygos herojės atminimas įamžintas jai skirtose poetų eilėse. Autorė rašo: „Vargu ar daug yra rašytojų ar šiaip žmonių, kuriems poetai skirtų savo eiles ar poemas. Dalia buvo tokia“ (p. 125). Savo eiles jai skyrė poetas ir publicistas Juozas Sabaliauskas (1930–2012 ), rusų poetas disidentas Grigorijus Korinas (1926–2010), rašytojas Leonardas Gutauskas.

D. K. Baliutavičienės knyga „Dalia“ – aktualus ir reikalingas leidinys, papildantis D. Grinkevičiūtės biografiją nežinomais faktais, atskleidžiantis jos būdo bruožus, bekompromisinę kovą už tiesą. Knyga turėtų būti visose Lietuvos mokyklų bibliotekose, kad jaunimas galėtų išsamiau susipažinti su šios asmenybės gyvenimu ir veikla.

© 2017 „XXI amžius“