|
Sugrįžusiųjų kerštas
Noriu pasidalinti įspūdžiais apie pernai, birželio 23 dieną, Seime, Konstitucijos salėje, vykusią konferenciją Lietuvos šaulių sąjunga prieš 20-metį ir šiandien. Iššūkiai ir perspektyvos. Gausus svečių būrys tą dieną pažėrė šauliams daug gražių žodžių. Šauliai yra moralinis tautos kelrodis nuo pat valstybės įkūrimo ištakų, savo sveikinime pabrėžė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS) valstybės istorijoje, pasipriešinimo jėgų struktūroje užima svarbią vietą Ji buvo viena didžiausių visuomeninių organizacijų, o jos veikla glaudžiai susijusi su visais svarbiais valstybės kūrimo ir stiprinimo etapais. Šauliai 1919 metų rugpjūčio 27-osios naktį padėjo likviduoti P. O. V. sąmokslą, kurio tikslas buvo nuversti Lietuvos Vyriausybę ir, pakvietus Lenkijos kariuomenę, prijungti mūsų šalį prie Lenkijos. Rimtą kovos krikštą šauliai gavo kovose su bermontininkais. Perlojos šauliai užėmė kovos barą lenkų fronte nuo Valkininkų iki Merkinės. Dešimt jų žuvo, dar daugiau sužeista. Vaduojant Klaipėdą pirmoji auka buvo šaulys Algirdas Jasaitis, gimnazistas iš Kauno.
Per 20 metų šauliai sukūrė didžiulį kultūros potencialą. Nuotaiką kėlė 105 orkestrai, 125 chorai, jie populiarino lietuvišką dainą, veikė 417 dramos būrelių. Organizacija, prasidėjusi nuo plyno lauko, turėjo 62 tūkst. narių. Slaptuose besirengiančios mus okupuoti valstybės dokumentuose LŠS įvardijama kaip viena labiausiai organizuotų pasipriešinimo jėgų.
Konferencijoje aptarta daug klausimų, kalbėta apie darbo tobulinimą, naujus aktualius uždavinius, bet į klausimą, kodėl per ketvirtį amžiaus, valdydami Vilnių ir Klaipėdą, nepasiekėme prieškarinio lygio, kurį buvo pasiekusi nuėjusi karta, liko neatsakyta. Reikia pripažinti, kad darėme kažką ne taip, jeigu per ilgesnį laiką nesusilyginome su tuo lygiu, o turime tik apie 8 tūkst. narių, iš kurių 5 tūkst. yra šauliukai, kurie, sulaukę pilnametystės, išsivaikšto, lieka tik nuotraukose.
Užsimezgus valstybei, šauliai, kaip struktūra, parlamentą gynė krūtinėmis ir kas kuo galėjo. Trys šauliai žuvo. Minėdami 75-ąsias Šaulių sąjungos įkūrimo metines, šauliai iš visos Lietuvos drebino Gedimino prospekto grindinį. Kiek šiandien šaulių rikiuote gali išeiti į gatves?
Per dešimtmečius daugelį šaulių nusinešė juodoji banga. Kiti, jau metų naštos prislėgti, sunkiai besikelia iš lovos. LŠS vadas plk. Antanas Plieskis 2014 05 06 Kauno dienai guodėsi, kad šaulių būstines vadina senukų ir vaikų klubais. Šaulių sumažėjo. Nedavė jokio valdančiųjų krustelėjimo ir visuomenės balsas, Kauno dienoje (2011 05 09) išspausdinus publikaciją Šauliai pasmerkti išmirti, o Lietuvos aide (2012 05 19) Kas tyliai marina nacionalinę gvardiją ir kitus tekstus.
Kaip galima tylėti, nekalbėti, nesikišti, būti abejingam tikrovei, visuomenės pasipriešinimo struktūros, kuri yra viena iš apsigynimo sąlygų, nykimui. Okupavus šalį, kai šauliai buvo nuginkluoti, bet dar turėjo išlikusią struktūrą, sėkmingu tapo Birželio sukilimo motto. Kaip kadaise laisvė ir nepriklausomybė priklausė nuo pilies sienų storumo, taip šiandien nuo piliečių struktūros ir jos stiprumo.
Norint suprasti nesėkmės priežastis, reikia žengti žingsnį atgal. Kai, okupavus Lietuvą, NKVD vykdė pirmąjį birželio trėmimą, jam aktyviai talkino vietinis sovietinis partinis aktyvas. Kai ešelonai su tremtiniais jau buvo pajudėję, po penkių dienų kilo karas ir nusikaltusieji prieš tautą su okupantais spruko į rytus. Šauliai, kurie buvo pagrindiniai sukilimo vykdytojai, suimdavo sovietinį aktyvą, vertė ant kelių medžius, apšaudė sprunkančius. Ties Obeliais užkirto kelią bėgliams. Tose vietose pastatyti obeliskai rodo apie kautynių mastą. Kauno saugumo padalinio darbuotojas, P. Budelis (tai bent pavardė!), bėgęs per Zarasus, prisiminimuose rašo: Prisiartinus prie Zarasų miesto, iš bažnyčios bokšto pasigirdo kulkosvaidžių ugnis. Mūsų dalinys atsuko pabūklą ir paleido keletą šūvių į bažnyčios bokštą. Kulkosvaidis nutilo. Vadas davė komandą sėstis į mašinas ir atidengti ugnį į miesto namų langus. Taip mes ir pravažiavome Zarasus.
Taip atsitiko, kad sovietinis aktyvas grįžo ir šaulius pavadino svarbiausiu liaudies priešu.
Po kelių dešimtmečių šauliai grįžo kaip gaivus pavasario vėjas su žaliomis uniformomis žadino nulietuvėjusią dvasią, rodė ateinančią Lietuvą. Atkūrus valstybę, desovietizacijos įstatymo nebuvo. Turėdami išsilavinimą ir valdymo patirtį, netgi aukšti sovietinės valdžios šulai sulindo į reikšmingas naujos valstybės valdžios ir valdymo landas, neišskiriant Seimo. Vien į Atkuriamąjį Seimą (Aukščiausiąją Tarybą) su Sąjūdžio srove nutekėjo 23 aukšto CK rango ir kiti komunizmo ideologai. Vengdami šaulių, kad jie sustiprėję nereikalautų atgailos, visaip blokavo jų veiklą, stūmė nuo aktyvios valstybinės veiklos, palikdami galimybę tik su baltomis pirštinėmis pastovėti prie kryžių ir paminklų, uždegti ant partizanų kapų žvakutes. Galbūt suklydo ir šauliai. Švęsdami 75-ąsias Šaulių sąjungos įkūrimo metines, suvažiavę iš visos Lietuvos, po šv. Mišių Katedroje žygiavo iki Seimo rūmų, demonstruodami, kad ateina stipri patriotinė jėga, kurią turėjo tarpukario Lietuva, kuri gali pareikalauti politinio atsiprašymo už tautai padarytas skriaudas.
O koks sunkus buvo šaulių įstatymo priėmimo procesas, užtrukęs keletą metų. Sklandė kalbos, kad diskusijose šauliai entuziastingai reikšdavo viltį, kad prieškariniam lygiui pasiekti nereikės ir 20 metų. Bet sėdėdami minkštuose krėsluose patriotai garsiai nusikvatodavo. Šaulių vadovybė norėjo sulaukti palankesnio įstatymo, bet nomenklatūrai pavyko pasiekti savo tikslų. Ne iš gero gyvenimo vienas iš įstatymo kūrimo autorių Stasys Ignatavičius, pramynęs ministerijų koridorius, trečią valandą nakties skambino prezidentui Algirdui Brazauskui, kad paruoštą projektą neteisėtai išbraukė iš plenarinio posėdžio programos. Tai įvyko po ilgų derybų ir derinimo visuose lygiuose. 1997 m. liepos 2 d. buvo priimtas kompromisinis, bet ydingas įstatymas, kuris nulėmė šaulių plėtros raidą ir padarė nepataisomą žalą šalies gynybai. Įstatymas tobulas savo forma: iškelti šauliams gynybiniai uždaviniai, ištobulintas reglamentavimas, tačiau gyvybiniai klausimai, kritinės masės sudarymo principai, traukos centro sudarymas, organizacijos plėtros svertai ir sąlygos nutylėti. Iškelti uždaviniai yra, bet nėra kam juos vykdyti. Palankios aplinkos Šaulių sąjungai plėtotis nėra. Įstatymas lieka vienišas. O šauliai rikiuote į gatves nebeišeina.
Krašto apsaugos ministerija, kuri kuruoja šaulius, skiria ir atleidžia jų vadus, ne tik neieškojo būdų, kaip pataisyti kompromisinį įstatymą padaryti šaulių būstines traukos centru, sudaryti palankią aplinką plėstis, bet prieštarauja to siekiančioms šaulių iniciatyvoms. Kai šauliai kreipėsi į Seimo peticijų komisiją su siūlymu, kad savivaldybės dalyvautų populiarindamos šaulių veiklą, Peticijų komisija, vadovaujant Petrui Čimbarui, 2015 m. lapkričio 18 d. siūlymą atmetė, nes esą jam nepritaria Krašto apsaugos ministerija...
Priimant šaulių įstatymą, laikytasi klaidingos nuostatos, kad šauliu galima priimti tik vien patriotiniais motyvais. Lietuvos Vyriausybė, kai jai grėsė pavojus iš trijų frontų, 1919 m. gruodžio 29 d. išleido atsišaukimą, kuriame savanoriams žadėjo žemės, ir jie Lietuvą apgynė. Įstatymas nesuteikia jokio išskirtinumo mokesčius mokančiam, siuvančiam sau uniformą, aukojančiam laisvalaikį šauliui prieš pilietį, gyvenantį tik dėl savo gerovės.
Lietuvos šaulių sąjungoje nėra valstybės ir savivaldybių tarnautojų, mokytojų, gydytojų, teisėjų, prokurorų, advokatų, nes jie, kaip šauliai, neturi jokio išskirtinumo prieš tuos, kurie nėra šauliai, kurių valstybės gynyba nedomina. Lengvatas turi atlikę karinę prievolę, baigę bazinius karinius mokymus arba atlikę kitokią alternatyvinę tarnybą konkurse į valstybinę tarnybą turi pirmenybę prieš kitus konkurentus, jei visos kitos sąlygos vienodos, nors jiems suteikta lengvata prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, nes visi piliečiai turi vienodas teises į valstybinę tarnybą. Moterys, neįgalieji diskriminuojami, nes jie negali atlikti karinės prievolės ir naudotis lengvata. Šauliams lengvatos taikymas neprieštarauja, nes nelieka diskriminuojamų. Visiems atvira teisė į šaulius, šalies gynybą. Atlikusieji mokymus kelis mėnesius turi privilegiją visą amžių, o šaulys, tarnaudamas Tėvynei visą amžių, aukodamas laiką ir lėšas tarnybai pasirengti, besigrumdamas informaciniame kare su apmokamais ir neapmokamais komentatoriais, neturi jokio išskirtinumo, paskatinimo. Nuoseklumo principas reikalauja, kad valstybinėse tarnybose dirbtų tie, kurie rengiasi valstybę ginti. Tautos legenda Matas Šalčius kėlė idėją, kad kiekvienas valstybės tarnautojas mokėtų valdyti ginklą.
Svarbiausias įstatymo trūkumas, atnešęs organizacijai žalos, yra savivaldybių atribojimas nuo šaulių organizacijos. Savivaldybės yra arčiausiai žmogaus ir nuo jų priklauso organizacijos plėtra. Nors galioja visų parlamentinių partijų susitarimas, kad šalies apsigynimas yra vidaus ir užsienio politikos prioritetas, bet jokių įpareigojimų neturi. Kas yra savivaldybės teritorijoje, daugiau ar mažiau jaučia vietinės valdžios dėmesį. Net varlių migracija savivaldybės rūpinasi, dėl jos stato ženklus, o šalies gynybos plėtra visai nesvarbi.
Šaulių įstatymo 21 straipsnis numato, kad šauliai gali gauti savivaldybės paslaugas pagal sutartis kaip pelno siekianti organizacija ar UAB. Šauliai gina vientisą teritoriją, taigi ir savivaldybės. Sudaryti sutartis su savivaldybėmis nelogiškas reikalavimas. Piliečių ir valstybės institucijų interesas apsiginti yra bendras. Akivaizdi pažanga ten, kur šalių veikla, siekiai, interesai ginti Tėvynę bendri. Vilniaus miesto savivaldybė, į šaulius įstojęs meras Egidijus Šimašius domisi Šaulių sąjungos plėtra, stengiasi sudaryti jai palankią aplinką. Rinktinės plečiasi. Veiklos bendrumas įstatymu nesureguliuotas, paliktas savieigai.
Nacionalinės gynybos pagrindų įstatymo ketvirtame skirsnyje nurodyta, kad Valstybė remia savaveiksmes visuomenines organizacijas, kurių veikla prisideda prie pasirengimo pilietiniam pasipriešinimi ar gynybinės galios stiprinimui. Tačiau ši nuostata poįstatyminiu aktu nebuvo persiųsta vykdyti savivaldybėms, kaip Vyriausybės funkcija, perduodama vykdyti pagal Savivaldos įstatymo 7 straipsnį.
Nesėkmingai įstatyme išspręsta šaulių pamainos problema. Šauliukų nuolat yra 5000. Jie tapo pilnamečiais, ir šaulių skaičius turėjo padidėti, o liko tas pats, yra 3000 narių, kurių pusė veikloje nebedalyvauja.
Geras įstatymas, duodantis rezultatų, atitinka laiko reikalavimus. Kai netoli Lietuvos žvanginama ginklais, liejasi kraujas, neturime nei gausaus šaulių kontingento, nei struktūros... Užsienio specialiosios tarnybos tikrai jau nebesakys: Šauliai viena labiausiai organizuotų pasipriešinimo jėgų. Įvykiai Ukrainoje galėtų būti akstinas Lietuvos šaulių sąjungos ir visuomenės atsinaujinimui. O kaip kūrė kontingentą mūsų tėvai? Valstybės tarnautojų padaugėjo po 1935 m. spalio 24 d. Cento valdybos kreipimosi į ministerijų vadovus ir prašymo skatinti valdininkus stoti į Šaulių sąjungą. Kreipimuisi pritarė Ministrų taryba ir pasiūlė valstybės tarnautojams stoti į rikiuotės šaulius, o tiems, kurie dėl amžiaus ar sveikatos negalėjo, tapti rėmėjais. Ministerijose ir valstybės įstaigose kūrėsi šaulių būriai. Užsirašyti šauliu buvo prestižo reikalas ir ištikimybės įrodymas. Šauliais rėmėjais tapo Juozas Urbšys, Vladas Mironas, Kipras Petrauskas, ministras pirmininkas Jonas Černius ir kiti. Net tarnautojų žmonos tapo šaulėmis Smetonienė, Raštikienė ir kitos. Į valstybinę tarnybą stengtasi skirti tuos, kurie rengdavosi valstybę ginti.
Jei mes būtume žengę tėvų ir senelių žingsniais, per žymiai ilgesį laiką, valdydami Vilnių ir Klaipėdą, būtume turėję ne 62 tūkst. šaulių, o 100 tūkst. 10 struktūrizuotos armijos divizijų agresoriui įspėti.
Įsigalint Seime patriotinei dvasiai, laikas keisti sąlygas Šaulių sąjungos plėtrai.
Ignas Meškauskas, advokatas
© 2018 XXI amžius
|