|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Jam reikia ne aukso, o mūsų Kun. Vytenis Vaškelis
Sulaukę Naujųjų metų ir prisiminę, kad nuo Dievo Sūnaus apsireiškimo pasaulyje skaičiuojami mūsų epochos metai, pažvelkime į Kristų ir išminčius, atvykusius su dovanomis, matyt, iš tolimosios Persijos (pagal kilmę jie priklausė kunigiškajai persų kastai) Jo pagarbinti. Nors evangelisto Mato minimi išminčiai buvo astrologai, pseudomokslo šalininkai, bet galime manyti, kad, išvydę ne tik žydų karalių, bet ir viso pasaulio Viešpatį, buvo Šventosios Dvasios apšviesti ir pamokyti apie visatos sandarą ir žmonių ateitį svarstyti ne žvelgiant į dangaus kūnų išsidėstymą erdvėje, bet pirmenybę atiduoti Tam, nuo kurio malonės priklauso viskas, kas tik egzistuoja... Taigi tie trys karaliai, paklusę savo intuicijai ir vidiniam Šventosios Dvasios vedimui, viską paliko ir iškeliavo (galbūt daugelio nuostabai) paskui šviečiančią žvaigždę, kuri parodė jiems kelią pas patį žvaigždynų Viešpatį Išganytoją... Kadangi žydai laukė tokio Mesijo, kuris juos būtų išvadavęs iš nekenčiamo romėnų okupacinio valdymo, jie nesuprato, kaip gali gimti toks jų Išvaduotojas, kurio galybė geriausiai pasireiškia ne fizine jėga, o silpnumu malonės, kurios pasaulis nepajėgia suvokti ir priimti (plg. 2 Kor 12, 9). Netikri lūkesčiai užtemdė jų protus, ir jie nesuprato Izaijo pranašystės tiesos: Juk kūdikis mums gimė! (...) Ramybės Kunigaikštis (Iz 9, 5). Kai iš Rytų šalies į Jeruzalę atkeliavę išminčiai klausinėjo: Pasakykite mums, kurioje vietoje gimė jūsų karalius?, tai karaliui Erodui sukėlė tokį nerimą, kuris kaip epidemija apniko net visus miestiečius (plg. Mt 2, 3), niekam net iš smalsumo nebesinorėjo eiti įkandin išminčių, kad drauge su jais pamatytų Užgimusįjį. Laimė akis į akį susitikti su Dievo Sūnumi buvo suteikta, ne Rašto aiškintojams, atmintinai mokėjusiems Biblijos ištraukas, bet piemenims ir svetimšaliams išminčiams, kurių mąstymo bei elgesio nuostatos Dievui patiko labiau nei fariziejų. Dieviškas dangus pirmiausia mėgsta tai, kas jam yra sava, kas labiausiai atitinka jo karališkas savybes begalinio tyrumo šviesą, neišsemiamą džiaugsmą tiesos lobyno pažinimu, harmoningą bei spontanišką maldingumą, laisve bei atviraširdiškumu alsuojantį paprastumą, neaprėpiamą augančios meilės horizontą bei neturintį krantų nuoširdumą... Todėl, kai per Jėzaus įsikūnijimą drauge į žemę nužengė Dievo Karalystė, kaip magnetas pritraukė savus labiausiai Dievui patinkančius žmones. Nors Viešpats neturi iš anksto numylėtų išrinktųjų, nes kiekvienas individas Jam yra vienodai brangus, bet toms širdims, kurios labiausiai atsiveria Jam, trokšdamos dėl Jo atsižadėti visų netvarkingų prieraišumų, tada Jis nedelsia ir savo malonėmis apipila (be abejo, duodamas ir neišvengiamų išmėginimų) tas sielas, kurios gyvenimo varžybose tikėjimo bei meilės darbais pralenkia kitus. Juk ne veltui pasakyta: Argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte! (1 Kor 9, 24). Gyvenimas liudija, kad Dievas mums rengia daug įvairių lenktynių, kuriose kiekvienas turime galimybę laimėti prizą. Kai tarpusavyje lenktyniaujame pagarba, dėmesingumu, mokėjimu be pavydo džiaugtis ne savo, o kito sėkme; aplinkiniams nešykštime gerų žodžių ir šypsenų, ypač išklausome įvairių bėdų prislėgtąjį ir tam tikru būdu jam pagelbstime, tada visada esame tie, kurie gauname laimėtojo dovaną Dieve. Tai mus tiesiogiai tapatina su tikruoju Laimėtoju, kuris pirmasis lenktynių aikštėje, Kalvarijos kalne, kybodamas bei merdėdamas ant kryžiaus, tapo nepralenkiamu bėgiku, pasiekusiu tokią pergalę, kuri visiems žmonėms atvėrė kelią laimėti nevystančius vainikus amžinybėje. Kartais išgirstame apie sportininkus, vartojusius dopingo preparatus, kurie padėjo pirmiems pasiekti finišo tiesiąją. Krikščioniško gyvenimo olimpinėse varžybose tokie laimėjimai yra niekiniai, nes Dievo akyse bet kokia forma pasireiškęs nesąžiningumas yra pralaimėjimo sąlyga, ir tokį nesilaikantį taisyklių bėgiką Jis gali diskvalifikuoti iš visų varžybų, kuriose subręsta amžinai išliekamoji žmogaus tapatybė ir galutinai paaiškėja, ko jis yra vertas. Tie, kurie, panašiai kaip Erodas Didysis, kuris veidmainingai ketino aplankyti gimusį Jėzų, ignoruoja įvairius ženklus, kviečiančius juos tikėjimo darbais garbinti dėl jų amžinosios laimės Atėjusįjį, rizikuoja su Juo prasilenkti ir pomirtiniame gyvenime. Tačiau tie žmonės, kurie kaip trys išminčiai, su savo asmeninių dorybių kraičiu kasdien maldoje skuba pas savo Viešpatį ir Jį garbina bei Jam dėkoja už sukūrimą, Atpirkimą ir į dangų vedimą, yra verti išmintingiausiųjų garbės titulo, nes paprasčiausius darbus daro taip sąžiningai tarsi jie būtų jų gerųjų veiksmų žemėje paskutiniai akordai, susiliejantys su harmoningu amžinųjų Velykų varpų skambesiu...
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |