Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Kaip mylėti darbais, o ne žodžiais

Bendroje maldoje su ses. Viktorija

Lapkričio 27 dieną Vilniuje, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolijos Šv. Kryžiaus namuose, vyko Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos (PJMD) vadovų, kitų aktyvių jos narių ugdymo ir formacijos diena „Mylime ne žodžiais, o darbais“ (Popiežius Pranciškus).

„Nepalūžti, bet kilti ir kelti“

Ses. Onutė Petraškaitė MVS papasakojo apie Šv. Kryžiaus koplyčios ir jų vienuolyno atsiradimo istoriją. Vargdienių seserų vienuolijos seserys čia gyvena nuo 1995 metų. Po pažintinės apžvalgos Šv. Kryžiaus bažnyčioje aukotos šv. Mišios. Po jų – pirmoji konferencija „Pal. J. Matulaitis ir šiandiena“. Ją vedė „Marijos radijo“ darbuotojas Liutauras Serapinas. Paskelbęs temos potemę „Nepalūžti, bet kilti ir kelti“, pokalbį pradėjo kaip pasaulietis įžangine malda – himno Palaimintajam Jurgiui žodžiais. Pranešėjas kalbėjo apie pašaukimą šeimoje, maldoje, darbe, gyvenime ir kitur. Labai dažnai mes prašome Dievo, kad padėtų surasti, suprasti savo pašaukimą. Ieškoti Dievo šiais laikais reikia kitaip. Apie tai mums kalba ir Palaimintasis Jurgis. Tai rasime ne tik jo „Užrašuose“, bet ir atskirai surinktų maldų knygelėje „Viešpatie, kaip aš Tave myliu!“ bei įvairiuose kituose leidinukuose. Šiandien mums reikia ieškoti žmonių, o juose – Dievo. L. Serapinas pateikė pavyzdžių, kaip mes tai turime daryti. Pranešėjas pacitavo Palaimintojo Jurgio Matulaičio dienoraštyje 1911 m. sausio 13 d. parašytą tekstą. Ačiū Tau, Viešpatie, už tai, ką suteikei man ypatingus meilės jausmus prie Švč. Panelės Nekalto Prasidėjimo. Seniau sunkiai man ta malda ėjosi. Dabar gi kaip saldu prie Jos kojų pripuolus melstis ir maldoje skendėti. Siela tarsi alpsta saldžių saldžiausių jausmų pagauta, o kūną stebėtini, nepermanomi, neišreiškiami šiurpuliai perėmę laiko. Tą pat beveik patyriau, kaip ir Tavo šv. Kryžių prie širdies ir krūtinės glausdamas. Ačiū Tau Viešpatie, už viską. Dieve, mano Dieve, kaip aš Tave myliu ir mylėt noriu. Duok man, kad galėčiau dirbti ir kentėti dėl Tavęs ir Tavo šv. Bažnyčios, ir jos matomos galvos Šv. Tėvo. Malda, darbas dėl Dievo ir vargai su kentėjimais dėl bažnyčios išvien susipynę visą mano gyvenimą tesudaro. Tebūna man pavyzdžiu pats Kristus. Dieve, kaip aš Tave myliu.

Visi Palaimintojo Jurgio darbai, o gal ir maldos, nukreipti į tolimą ateitį. Mūsų darbas – nesusikiršinti, eiti į žmones, pas draugus ir dalintis jo mintimis. Gal pamedituoti, eiti Kryžiaus kelio apmąstymus, padiskutuoti, padėti konkrečiuose dalykuose... Prelegentas pasidalijo savo asmenine patirtimi, kaip pasislėpus maldoje galima susigrąžinti ramybę, pajusti laimės būseną. Paliudijęs savo asmeninius išgyvenimus ir patirtą stebuklą per Palaimintojo užtarimą, pasidalijo įžvalgomis apie paminklų funkcijas, užbaigė konferenciją himno Palaimintajam Jurgiui žodžiais.

„Į ką mus vėl pakviestų Pal. Jurgis...“

Ses. Viktorija Plečkaitytė MVS, paminėjusi, jog tarp jubiliejinių dovanų – Palaimintojo J. Matulaičio konsekracijos 100-mečio ir Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolijos įkūrimo 100-mečio – 2018-aisiais bus minimas ir PJMD 10-metis. Kokie tikslai draugijai keliami šiandien? Buvo priminta, jog kiekvienas iš mūsų turi labai asmeniškus tikslus – siekti išsilavinimo, sukurti šeimą, įgyti specialybę, užauginti vaikus, siekti vienuolystės, kunigystės, atlikti įvairius kasdienius įsipareigojimus. Visa tai reikia sumotyvuoti, ypač tą tikslą pasirinkus pačiam. Jei turime grupelę, bendruomenę, jei visi siekiame bendro tikslo, tai reikia tartis, kaip jį pasiekti, kaip padėti vienas kitam. Kiekvienas turime labai skirtingų susitikimo su Dievu patirčių. Kas buvo pagrindinis tėvo Jurgio tikslas? Jo tolimiausias tikslas buvo Dievas, artimiausias – Dievo karalija žemėje. Tikriausiai ir mums sakytų, kad šis tikslas bendras visiems žmonėms, jį pasirinkusiems per Krikštą, jo būtina siekti. Tiktų ir šis, palaimintojo J. Matulaičio „Užrašų“ įrašas: Mano obalsis tebūna: Visame kame Dievo ieškoti, visą ką dėl didesnės Dievo garbės daryti, į viską Dievo dvasią įnešti ir viską ja perimti. Dievas ir jo garbė tegu būna viduriu viso mano gyvenimo, ašimi, apie kurią suktųsi visos mano mintys, jausmai, norai ir darbai. Dievo garbė ir sielų išganymas. Ar gali būti koks kitas tikslas aukštesnis ir prakilnesnis už šitą tikslą? To siekė Palaimintasis J. Matulaitis, to siekė visi šventieji, stengdamiesi būti panašūs į Jėzų Kristų. T. Jurgis klausė ir atsakė: Ko Kristus troško? – Įvykdyti Dievo karaliją čia ant žemės, t. y. šv. mūsų Bažnyčią. Kokiu keliu prie to ėjo? – Visiško savęs išsižadėjimo, darbų, vargų, pažeminimų, persekiojimų, kentėjimų; ėjo, kol galvą nepadėjo, kol netapo prie kryžiaus prikaltas. Kas iš to išeina? – Kad kiekvienas iš mūsų turi iš liuoso noro, visiškai savęs išsižadėjęs, pilnai atsiduoti ir pasišvęsti Bažnyčiai.

Mūsų visų bendras tikslas – kurti žemėje Dievo karalystę. Tačiau priklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo, kitų dalykų, kiekvieno darbas turi būti labai konkretus, konkrečiomis aplinkybėmis. Ką darysime, kad Dievo karalystė būtų Lietuvoje, savo parapijoje, bendruomenėje, šeimoje? Švęsime Lietuvos valstybės 100-metį. Pasitiksime popiežių Pranciškų, kuris atvyks nešti Dievo karalystės Žinią. Kaip Jį pasitiksime? Tarp mūsų yra daug senyvo amžiaus žmonių. Jie sakys: „Ką aš čia jau galiu padaryti?“ Popiežius Pranciškus sakęs, jog jie yra didžiausi Bažnyčios statytojai, jie saugo išmintį... Žinoma, šis pasaulis jau yra Dievo karalystė, ne šėtono. Ses. Viktorija priminė, kaip t. Jurgis ją kūrė. Vienas iš pavyzdžių, – kaip prieš 100 metų jis steigė jų, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuoliją. Tada buvo saujelė moterų. Viską darė kartu: svarstė, tarėsi, įkūrė. 2018-aisiais bus minimas jos 100-metis. Palaimintasis stengėsi atiduoti viską, kad realiai darytų įtaką savo gebėjimų ribose, kad keistų visuomenę. Jis prašė: Duok, Dieve, kad aš būčiau suvartotas Tavo vynyne, Tavo dirvoje, kaip trąša, kad tik paskui piūtis būtų geresnė ir vaisius gausesnis. Duok, kad aš būčiau paniekintas, kad susinešiočiau sudilčiau, kad tik Tavo garbė augtų, platintųsi, kad tik tuo būdu prisidėčiau prie Tavo Bažnyčios tarpimo. („Užrašai“, 1911 I 13). Jis neprašė Dievo, kad įkurtų daug vienuolijų, kad jam sektųsi, kad būtų geri rezultatai. Dievo karalystė yra kitokia. Žmonėms sunku tai suprasti. Dievo didybė geriausiai pasirodo mažume.

„Trys žmonių rūšys...“

Tėvų Marijonų generaliniame archyve seserys rado palaimintojo J. Matulaičio lietuvių kalba vestas konferencijas. Vienos iš jų, pavadintos „Trys žmonių rūšys“, puslapius  mums atvertė ses. Viktorija, pagalvojusi, kad t. Jurgis ir mums ją skirtų. Palaimintasis konferenciją pradėjo pasakojimu apie tris žmones, norinčius pasveikti, bet kiekvienas elgiasi skirtingai. Pirmasis nenaudoja jokių vaistų; antrasis geria tuos, kurie ne tokie kartūs, vieną procedūrą darys, kitos – ne; trečiasis sutinka priimti tokius vaistus ir procedūras, kokias specialistai siūlo. Buvo paaiškinta, kad tai galioja ir dvasiniame gyvenime, ir siekiant savo tikslo. Norint augti kartu su Dievu, gyventi krikščioniškai, reikia apsispręsti, imtis visokių priemonių, kurios bus reikalingos konkrečiam pašaukimui, tikslui pasiekti. Šv. Teresė Avilietė sakė, jog pati nieko negali, Dievas ją su liftu pakelsiąs. Tik ant to lifto ji pati turi užlipti. Tėvas Jurgis irgi labai pasitikėjo Dievo malone. Jo pasakymas: „Viešpatie, aš pats nieko negaliu“, – jau yra konkreti priemonė, žingsnis...

Žmonės nori geresnio gyvenimo, tapti šventais, tačiau viskas ir baigiasi norais. Jie nevartoja jokių priemonių arba sako, kad tai darys vėliau: „Kai pasensiu, tada eisiu į bažnyčią“. O Dievas sako, jog jam neužtenka gerų norų. Reikia ne tik įvardinti tikslus, bet ir pasižiūrėti, ką mes darome, kaip siekiame to tikslo. Ar mes augame, geriau pažįstame Dievo dvasingumą? O kaip su ta Bažnyčios pasiuntinybe pagal mūsų aplinkybes, amžių, narių skaičių ir visa kita? Nėra neįmanomų aplinkybių, tik turime atpažinti, ką kiekvienas iš mūsų turi padaryti. Reikia pasižiūrėti į save, paklausti: „Ar tu tikrai sieki savo tikslo?“ Pavyzdžiui, krikščionis negali būti be maldos, todėl reikia atsisakyti tam tikrų įpročių. Ar tu gali tai padaryti? Gal po dešimties metų veiklos yra ir PJMD skyriuje tokių  įpročių, kurie neveda į Dievo karalystę ir nepadeda jos auginti? Gal reikia kažką padaryti, paskaityti, aplankyti, parašyti? Gal nelengva išlaikyti proporciją, svarstant susirinkimo klausimą, kalbėti apie Dievą, kontroliuoti temą, atvirai dalintis tikėjimu, nenusileisti į kalbėjimą apie bet ką? Kartais tai yra iššūkis. Kai kurie žmonės eina paskui Kristų, bet tik iš tolo, nenori priimti visų Dievo siūlomų priemonių, derasi. Jie nenori sutikti su kiekviena siūloma situacija, kiekvienu darbu. Nori įgyti nusižeminimo dorybę, nenusižemindami. Nori įgyti drąsos, bet pasilieka baimėje. Tada reikia pasižiūrėti į save, gal yra tas, apie ką Dievas sako: „Atiduok man tą dalyką. Paleisk jį“. Tik žmogus vis dar derasi su Dievu... Viskas turi vykti labai konkrečiose situacijose ir kiekvienam iš mūsų visko pasitaiko.

Yra trečia grupė žmonių, kurie nesidera, visiškai atsiduoda Dievo valiai, bet tai yra siekiamybė kiekvienam iš mūsų. Ses. Viktorija priminė Fatimos 100-mečio jubiliejų. Pagrindinė Marijos žinia – pasiaukoti per Ją. Ji kvietė: „Pasiaukokite ir atiduokite tai man“. Pasiaukoti Jėzui per Mariją – ją parsivesti į savo namus ir gyventi su pasitikėjimu.

Tėvas Jurgis ragina visus darbus, reikalus visiškai atiduoti Dievui. Žmonės, norintys siekti šventumo, nejaučia prieraišumo įvairiems dalykams, o atiduoda, paaukoja juos Dievui. Jie nestato sienos tarp Dievo ir savęs. Tai – žmonės, bendruomenės, kurių gyvenime nėra plyšio tarp tikėjimo, kurį jie išpažįsta, ir gyvenimo, kurį jie gyvena. Čia yra tokia priemonė, kurią visi absoliučiai turime, – gyventi taip, kad nebūtų plyšio tarp to, ką išpažįstame, kuo tikime ir kaip gyvename.

Šitie žmonės gyvena tikėjimu, pagal tikėjimą, nesirenka ir nesidera su Dievu dėl malonės ir prigimties, paveda save Dievo malonei, nesibijo „paskęsti“, kad numirtų sau ir pasauliui ir gyventų per Kristų. Tai – dažniausiai vartojami Palaimintojo žodžiai: ... reikia nesibijoti apmirti, kaip tam grūdui, kurį mini evangelija, įbertam į žemę. Kol grūdas nebus apmiręs, jis vienas nenaudingai gulės žemėj. Taip ir žmogus neturi bijotis apmirti, paskęsti Dievuke. T. Jurgis nebijojo priimti paniekinimą, neišsipildymą, per maldą ir auką kūrė Dievo karalystę. Tai – tarsi Palaimintasis duotų mums veidrodėlį ir lieptų pažiūrėti į save. Duoda labai konkrečius dalykus: kaip priimame sunkumus, paniekinimus, kaip žiūrime į savo priešus ir nedraugus, taip ir pamatysime, kokie esame žmonės, kokie norime būti.

Ses. V. Plečkaitytė MVS suskirstė susirinkusiuosius į grupeles ir pateikė klausimus pagal nagrinėtą temą. Juos aptarę, pasidalijome savo įžvalgomis.

Organizatoriai padėkojo pranešėjams L. Serapinui ir ses. V. Plečkaitytei MVS už įdomiai perteiktas, telkiančias dvasiniams apmąstymams mintis, sekant palaimintojo J. Matulaičio kvietimu statyti Dievo karalystę žemėje.

Alvyra Grėbliūnienė,
Druskininkų Šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos PJMD skyriaus vadovė

© 2018 „XXI amžius“