Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Vyskupas Justinas Staugaitis punskiečių prisiminimuose

Vasario 16-osios kūrėjai ir puoselėtojai Punsko ir Seinų krašte

Antanas Staškevičius

Praėjusią vasarą, rugpjūčio 18 dieną, teko dalyvauti Lenkijoje, Punsko valsčiaus savivaldybės svetainėje, vykusioje konferencijoje „Vasario 16-osios kūrėjai ir puoselėtojai Punsko ir Seinų krašte“. Ji buvo skirta artėjančiam Lietuvos 100-mečiui paminėti ir buvo vienas iš nuo 2012 metų besitęsiančio projekto „Muziejų kelias“ Dzūkijoje renginių. Konferenciją surengė Lazdijų krašto muziejaus vadovė Daina Pledienė kartu su Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos kuruojamo Punsko muziejaus „Senoji klebonija“ vadove Aldona Vaicekauskiene. Projektas apima ne tik muziejininkystę, bet ir turizmą po Žemaitiją, Aukštaitiją, Mažąją Lietuvą, Dzūkiją, Suvalkiją ir kitus regionus. Apie tai ir apie ankstesniuose projekto renginiuose muziejų dėtas pastangas kviečiant pažvelgti į sukauptas archeologines vertybes, lietuvių liaudies meną bei įvairias dvarų kultūros formas savo pranešime „Lietuvos muziejų kelias“ kalbėjo D. Pledienė. Ji skatino apmąstyti šiuolaikinėmis išraiškos priemonėmis Nepriklausomos Lietuvos laimėjimus atsigręžiant į Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjų gyvenimus ir veiklą. Pranešėja kalbėjo apie gerąją Punsko, Trakų bei kitų muziejų patirtį bei naudą, apie muziką, fotografiją, dailę ir kitas šiuolaikines išraiškos priemones.

Seinietis, nusipelnęs visuomenės veikėjas Petras Maksimavičius perskaitė pranešimą apie Vasario 16-osios Akto signatarą Petrą Klimą, kuriam teko mokytis Seinų kunigų seminarijoje.

Mokytojos Aldonos Vaicekauskienės pranešimas vadinosi „Kazimieras Mielkus – Vaitakiemio šviesuolis – kovoje už lietuvišką žodį ir laisvę“.

Kraštotyrininko ir, pasak D. Pledienės, Lazdijų muziejaus rėmėjo Benjamino Kaluškevičiaus pranešimas „Nepriklausomybės atkūrimo eiga: Seinų ir Punsko lietuviai – Lietuvos konferencijos dalyviai Vilniuje 1917 metais“ atskleidė tuometinio Suvalkų trikampio lietuvių patriotizmą kovoje dėl krašto nepriklausomybės. Tai – ir įvykiai Punske 1918 metais, kai punskiečiai, susirinkę į mitingą, balsavo už Punsko valsčiaus įkūrimą. Paminėti visi tos konferencijos dalyviai. Joje dalyvavo ir vieno iš minėtos konferencijos dalyvių – Seinų mokytojo Jono Dereškevičiaus – duktė Algė Dereškevičiūtė, dabar gyvenanti Kaune.

„XXI amžiaus“ skaitytojui reikšmingiausias būtų pranešimas „Justinas Staugaitis – lietuvių tautos milžinas“. Jo autorius Sigitas Birgelis – poetas, žurnalistas ir redaktorius iš Punsko. Jį teko matyti ir girdėti Kaune spalio 20 dieną Maironio lietuvių literatūros muziejuje, atvykusį su Punsko teatru „Aurora“ į savo poezijos knygos „Ožkiniai linų mėlynų“ sutiktuves. Čia apsilankė su sveikinimais ir jo gerbėjos bibliotekininkės iš Lazdijų viešosios bibliotekos. Taigi, S. Birgelio pranešime vyskupas, kaip asmenybė, buvo apžvelgiamas vadinamojo Seinų aukso amžiaus kontekste. Šiame dviejų dalių pranešime buvo kalbama, kad Seinuose eksponuota vysk. J. Staugaičiui skirta paroda, įvyko net kelios konferencijos. Šis vyskupas savo gyvenimu ir darbais artimai susijęs ir su Seinais. Čia mokėsi kunigų seminarijoje, redagavo „Šaltinio“ spaustuvėje leidžiamą „Vadovą“. Seinuose parašė daugybę aktualių ir reikšmingų straipsnių. „Į jo straipsnius atsiliepdavo bemaž visa ano meto lietuvių spauda, – kalbėjo pranešėjas. – Lietuvai reikėjo siekti nepriklausomybės, stojo dirbti protinio darbo. Kai būtina buvo gintis nuo bedievybės, rašė apologetinius straipsnius bei knygas. Kai žūtbūtinai reikėjo mokyklų ir prieglaudų, jas steigė. Kai reikėjo kunigų seminarijos, ją pastatė ir įkūrė. Ko tik reikėjo Nepriklausomai Lietuvai, tai jis darė“.

1890 metais J. Staugaitis baigė Seinų kunigų seminariją ir buvo įšventintas kunigu. Dirbo Seinų vyskupijos bažnyčiose ir Varšuvoje. 1905 metais Marijampolėje įsteigė „Žiburio“ draugiją. Jo sumanymu ir iniciatyva buvo įkurtos kelios pradžios mokyklos, senelių ir vaikų prieglauda, mergaičių progimnazija, įsteigta „Žagrės“ draugija, „Žiburio“ draugija neturtingiems moksleiviams bei studentams remti, pirmasis Lietuvoje vaikų darželis.

Vysk. J. Staugaitis dirbo mokslo ir spaudos darbus. Buvo Lietuvių mokslo draugijos narys, pasižymėjo kaip puikus redaktorius, publicistas, katalikybės ideologas. Savo įžvalgas tikybos, moralės, politikos temomis spausdino lietuvių spaudoje. Iš viso išleido 17 knygų, parašė daugiau kaip 350 straipsnių, sukūrė trijų tomų romaną „Tiesiu keliu“. Rankraštyje liko jo apysaka „Tarp jausmų ir pareigos“.

J. Staugaitis 1909 metų birželį „Vadovo“ puslapiuose išdėsto, koks jo redaguojamas žurnalas turėtų būti: Seniau kiekvienas Lietuvos kunigas, beskaitydamas save lenku, galėdavo apsieiti su lenkų literatūra bei laikraštija. Lietuvai iš miego pasibudus, pradėjo atsirasti ne tik mūsų krašto apskritai savieji reikalai, bet ir mūsų tikybinis gyvenimas nuolat gamina klausimus, kurie nėra ir negali būti gvildenami lenkų laikraštijoje. Iš čia išeina lietuviškojo dvasiškijai skiriamo organo reikalingumas. Kur laikraštija plačiai iškerojusi, kaip antai: Vokietijoj, Prancūzijoj, net pačioj Lenkijoj, ten ir kunigai turi ne vieną organą savo reikalams aptarti.

Redaguodamas „Vadovą“, kun. J. Staugaitis atliko milžinišką darbą. Pranešėjas S. Birgelis apie šį J. Staugaičio darbą pateikė keletą skaičių. 1910 metais „Vadovą“ sudarė 1235 puslapiai. Kun. Staugaičio paskelbti tekstai apima 365 puslapius. 1911 metų „Vadove“ buvo 1230 puslapių teksto. Kun. J. Staugaičio išspausdinti tekstai apima 300 puslapių. Vadinasi, redaktoriui kun. J. Staugaičiui 1910 metais teko prirašyti apie 30 proc., o 1911 metais jo skelbti tekstai sudaro apie 25 proc. žurnalo apimties. Tačiau dalis tekstų žurnale yra nepasirašyta. Be abejo, nemažai iš jų buvo parašyti kun. J. Staugaičio plunksna.

Pablogėjus sveikatai (nusilpus akims) kun. J. Staugaitis savo prašymu pasitraukė iš „Vadovo“ redaktoriaus pareigų. Atsiminimuose apie tai užsimena: Gydytojas specialistas patarė man iš redakcijos pasitraukti. Pranešiau tai vyskupui ir prašiausi iš redakcijos mane atleisti. Vyskupas iš principo sutiko, tik liepė palaukti, nes dar nesą man tinkamos laisvos vietos.

„Vadovo“ redaktoriumi kun. J. Staugaitis buvo iki 1912 metų liepos numerio. Rugpjūčio „Vadovo“ niekas nepasirašė. Rugsėjo numerio redaktoriumi vėl nurodomas kun. J. Staugaitis. Galimas daiktas, kad žurnalą jis redagavo būdamas Pakuonyje. Paskutinis numeris, kuriame kun. J. Staugaitis nurodomas „Vadovo“ redaktoriumi, yra 1913 metų rugpjūčio numeris. Rugsėjo numerio redaktoriumi nurodomas jau kun. dr. Pranciškus Kuraitis. 1909–1913 metais kun. J. Staugaitis redagavo 50 „Vadovo“ numerių. Nustojęs redaguoti „Vadovą“, jis toliau rašė jam straipsnius.

Nors pats vysk. J. Staugaitis to neakcentuoja, Seinai suvaidino jo gyvenime didelį vaidmenį. Seinų kunigų seminarija buvo jam svarbi ir reikšminga tautinio atgimimo kalvė. Čia formavosi jo mąstysena, pasaulėjauta, pasiryžimas dirbti Dievui, tautai ir tėvynei. Nepaprastai svarbus buvo laikas, praleistas Seinuose redaguojant „Vadovą“. Jis subrandino J. Staugaitį dirbti politinį darbą, aukotis atgimusiai Lietuvai.

Šios konferencijos dalyviai, įdėmiai išklausę pranešimus, papildė juos savo mintimis apie žymiuosius savojo krašto žmones, apie kultūrinio paveldo saugojimą Punsko krašte, pasiūlė aktyviau dalyvauti Lenkijos lietuvių spaudoje. Konferencijoje dalyvavusi „Aušros“ vyr. redaktorė Irena Gasperavičiūtė pasikalbėjo ir su vienu iš 1917 metų Lietuvių Konferencijos atstovų – Jono Dereškevičiaus – dukra Alge Dereškevičiūte, atvykusia į šią konferenciją iš Kauno.

Renkant medžiagą straipsniui buvo panaudota medžiaga iš http://punskas.pl/vysk-justinas-staugaitis-seinu-aukso-amziaus-kontekste-1-dalis/ [ir antroji dalis].

© 2018 „XXI amžius“