|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Bažnyčių lankymo metai Vida Šimkavičienė
2017 metus Seimas buvo paskelbęs Algirdo Juliaus Greimo, Ievos Simonaitytės, Lietuvių kalbos kultūros, Piliakalnių, Reformacijos, Sporto ir Tautinio kostiumo metais. Man šie metai buvo dar ir Bažnyčių lankymo metai. Įsiklausiusi savo širdies balso po mamos mirties nusprendžiau aplankyti Vilniaus bažnyčias ir pasimelsti jose už mamą ir visus mirusius artimuosius. Nuėjau tarsi savotišką Vilniaus Kalvarijų kryžiaus kelią, sustodama stotelėse Arkikatedroje Bazilikoje, Aušros Vartuose, Dievo Gailestingumo šventovėje, Bernardinų, Dievo Apvaizdos, Palaimintojo Jurgio Matulaičio, Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo, Šv. apaštalų Petro ir Povilo, Šv. Jonų, Šv. Juozapo koplyčioje, Šv. Kazimiero, Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų), Šv. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo, Šv. Teresės ir Visų Šventųjų bažnyčiose. Noriu papasakoti, kaip man sekėsi įgyvendinti šį sumanymą, ir pasidalinti įspūdžiais. Atrodytų, kad visose bažnyčiose turėtų vykti vienodos šv. Mišios, skaitomas tas pats Šventas Raštas. Bet iš tikrųjų kiekvienoje yra kažkas savita, vienose atliekamos apeigos, ir visi skirstosi kas sau, kitose labai jaučiamasi tos parapijos bendruomenės artumas. Kurkime Bernardinų parapiją kartu Aplankiau Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio, plačiau žinomą kaip Bernardinų, bažnyčią, kuri su Šv. Onos bažnyčia sudaro architektūrinį ansamblį. Turėjo būti šv. Mišios vaikams, todėl tikėjausi, kad bus labai daug vaikų, bet iš tikrųjų dauguma susirinkusiųjų buvo vyresnio amžiaus žmonės, tiesa, buvo ir vaikų, jaunuolių, net kūdikių vežimėliuose, giedojo jaunimo choras. Aišku, kai pirmą kartą patenki į kokias nors patalpas, stengiesi jas apžiūrėti. Bernardinų bažnyčia, palyginus su Jeruzalės (Kalvarijų), kurioje dažniausiai būnu, yra tamsesnė, šaltesnė, dvelkia senove. Bet gal tai pirmas įspūdis, kuris gali pasikeisti dažniau užsukus į šią bažnyčią. Atkreipiau dėmesį, kad bažnyčioje yra daug medinių altorių, natūralios medžio spalvos. Didingi senoviški vargonai, gaila, jie negrojo. Kunigas (ši bažnyčia priklauso vienuoliams pranciškonams) pasakė labai gražų pamokslą, kurio tema liaukimės išgyventi dėl rytdienos, nes ji ateis su Dievo pagalba. Jis maloniai paprašė labai nesilinksminti Gavėnios laikotarpiu, tik priminė, kad galima švęsti per Šv. Juozapą (kovo 19-ąją) ir dar vieną dieną, atrodo, kovo 25 dieną. Visus kunigas prajuokino, prašydamas išpažintį atlikti kiek galima anksčiau, nelaukti paskutinių Gavėnios dienų, nes dėl didelio žmonių antplūdžio teks kunigus išnešti iš klausyklų. Atmosfera bažnyčioje tikrai gera, šilta, žmonės atsipalaidavę, bendrauja tarpusavyje. Aš dar negaliu pilnai priprasti prie to laisvumo, nors protu suvokiu, kad viskas gerai, kad Bažnyčia pasikeitė, tapo liberalesnė, lankstesnė. Mane auklėjo seneliai, kartu su jais nuo mažumės eidavau į bažnyčią. Senelė šv. Mišių metu reikalaudavo rimties, neleisdavo dairytis į šalis, kalbėtis su kitais vaikais, todėl jausdavausi susikausčiusi. Tai kartais pasireiškia ir dabar, po labai daug metų. Dabar vaikai jaučiasi laisvai, nevaržomai. Sekmadienį nesusilaikiau nenusišypsojusi, kai gal 45 metų berniukas, atėjęs su tėvais į šv. Mišias, iškart išdėliojo ant klauptų atsineštas mašinėles ir jomis žaidė. Ir suaugę maldoje susikabiname už rankų, linkime vieni kitiems ramybės, plojame giedojusiam šv. Mišiose jaunimui. Labai patiko internetiniame Bernardinų bažnyčios puslapyje parašyti žodžiai: Tikroji Kristaus Bažnyčia ne šalti mūrai, o žmonių bendruomenė, todėl kviečiame ateiti ir kurti Bernardinų parapiją kartu! Visų Šventųjų bažnyčioje vaikų klegesys ir šypsenos Pro šią bažnyčią Vilniaus senamiestyje esu praėjusi daug kartų, bet niekas nepatraukdavo mano dėmesio, išskyrus prie vartų sėdinčius elgetas. Kai užėjau į vidų, nustebau, kad bažnyčia šviesi, daug šoninių altorių, išpieštų ryškiomis spalvomis, papuoštų skulptūromis. Kairėje pusėje kupolinė koplyčia, į kurią vis bandė pėsčiomis ar šliaužte patekti gal metukų mažylis. Apsidairius akys užkliuvo už, aišku, dabar jau nenaudojamos sakyklos (anksčiau kunigas iš tenai sakydavo pamokslus) durelių, per kurias galima į ją patekti. Bet svarbiausias reginys buvo šalia pagrindinio altoriaus pakabintas Šv. Motinos Teresės paveikslas. Pasirodo, vasario 12-ąją šioje bažnyčioje buvo pradėta garbinti iš Romos atvežta šv. Teresės relikvija, kad tikintieji galėtų prašyti užtarimo ir būti apglėbti jos meilės. Uždegiau žvakutes prie paveikslo ir paprašiau globoti mane ir mano artimuosius. Buvo vaikų šv. Mišios, todėl bažnyčioje buvo daug vaikų su mokytojomis, tėvais. Vaikų klegesys, šypsenos skleidė gerą energiją, darė bažnyčią dar jaukesnę, šviesesnę. Buvo neapsakomai gražu, kai visi vaikai išėjo iš klauptų, susikibo rankomis ir garsiai sukalbėjo Tėve mūsų. Po pamokslo kunigas paėmė į rankas mikrofoną, išėjo į vidurį bažnyčios ir ėmė bendrauti su vaikais. Užduodavo jiems klausimus iš ką tik pasakyto pamokslo. Vaikai patys arba padedami mokytojų atsakinėjo, o aš save pagavau bijančią, kad, jei kunigas paklaustų manęs, aš neatsakyčiau į kai kuriuos klausimus. Atrodo, pamokslo klausiau, bet neatkreipiau dėmesio į kai kurias detales. Pavyzdžiui, kad evangelijoje aprašomi svarbūs įvykiai dažniausiai vyksta ant kalno. Tik Mozė vedė žydų tautą į Pažadėtąją žemę per dykumą. Matyt, reikia dažniau eiti į vaikų šv. Mišias ir pakartoti ar pagilinti tikybos žinias. Po šv. Mišių kunigas priminė, kad prie pagrindinio altoriaus stovi pasninko dėžė, kur galima aukoti negendančių maisto produktų, žaislų, pinigų nakvynės namų gyventojams ir vaikų dienos centrui. Gerai, kad žmonės raginami dalintis su vargingiau gyvenančiais, kad tai tampa jau tradicija. Negaliu nepaminėti bažnyčios istorijos puslapiuose įrašytos svarbios visiems mums informacijos, kad 1913 m. sausio 31 d. Visų Šventųjų bažnyčios klebonijoje buvo įsteigta Ryto draugija, kuri rūpinosi lietuvių švietimu Rytų ir Pietryčių Lietuvoje ir veikė 19131938 metais. Šios draugijos steigėjai dr. J. Basanavičius, A. Smetona, kunigai A. Petrulis, J. Steponavičius ir kt. Bažnyčios šventoriuje ąžuoliukas Popiežiui atminti Stabtelėjau dar vienoje stotelėje Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Antakalnyje. Paskutinį kartą joje buvau studijų metais, taigi buvo likę blankūs prisiminimai. Žinojau, kad ši bažnyčia pripažinta viena iš gražiausių ne tik Vilniuje, bet ir Europoje, kad daugiausiai lankoma turistų. Bet kai įžengiau į bažnyčią, nustėrau iš nuostabos. Buvau sužavėta, tikrai nesitikėjau pamatyti tokio vaizdo. Bažnyčios vidury kabo laivą imituojantis sietynas, visur statulos, freskos, religiniai paveikslai, sakoma, kad šioje bažnyčioje yra daugiau nei 2000 puošybos elementų. Tikiu, nes tai tikrai puošniausia bažnyčia. Mačiau Švč. Mergelės Marijos paveikslą, kurį prisimenu iš vaikystės laikų, tik neprisimenu, kurioje bažnyčioje aš jį mačiau. Vaikystę priminė ir bažnytinis pagyvenusių žmonių choras. Neįprastai atrodė bažnyčioje ant žemės stovintys didžiuliai būgnai. Nespėjau visko apžiūrėti, aš dar tikrai čia grįšiu. Po šv. Mišių truputį pasivaikščiojau po šventorių. Praėjau pro Tremtinių koplyčią, toliau šventoriuje pamačiau jau gerokai paaugusį ąžuolą ir greta šventoriaus sienoje įmontuotą didelę popiežiaus Jono Pauliaus II nuotrauką. Kilo mintis, kad tai Popiežiaus vizito Lietuvoje metu jo pasodintas ąžuoliukas. Neatspėjau, užrašas ant marmurinės plytos bylojo, kad šis ąžuolas pasodintas tuo metu, kai 2005 m. balandžio 8 d. Romoje buvo laidojamas popiežius Jonas Paulius II. Šio iškilaus Popiežiaus vardu pavadinta aikštė priešais šią bažnyčią jo vizitui į Lietuvą atminti. Pagirtina, kad ir šioje bažnyčioje puoselėjama graži tradicija prašoma Gavėnios metu aukoti ir dalintis su vargingiau ir skurdžiau gyvenančiais žmonėmis, paremti prie bažnyčios veikiančią ir benamius maitinančią valgyklą. Jauki Šv. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia Aplankiau Šv. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčią Žvėryne. Patekau į šv. Mišias lenkų kalba, bet tai nesutrukdė man pasimelsti ir apžiūrėti bažnyčią. Čia vyko remontas, didesnė dalis jau sutvarkyta, bet dar kai kur stovėjo pastoliai, buvo uždengtas didysis altorius. Gaila, kad neteko jo pamatyti, nes girdėjau, kad labai jis gražus, unikalus. Kai baigsis remontas, reikės būtinai dar kartą apsilankyti šioje bažnyčioje, juk turiu pamatyti unikalųjį altorių. Dėmesį patraukė keturios masyvios, nepaprastai gražios medinės baroko stiliaus klausyklos. Tokia pat didinga ąžuolinė sakykla. Sienas puošia spalvotos freskos, languose vitražiniai Šv. Kazimiero, Šv. Cecilijos ir palaimintojo Jurgio Matulaičio paveikslai. Kairėje pusėje prie šoninio altoriaus Šv. Marijos paveikslas sumažinta Aušros Vartų Marijos paveikslo kopija. Nepaisant remonto darbų, bažnyčia labai jauki, šilta. Po šv. Mišių apėjau aplink bažnyčią labai erdvus šventorius, gražiai sutvarkyta bažnyčios aplinka. Šventoriuje pastatytas ąžuolinis koplytstulpis Šv. Mergelės Marijos garbei. Bažnyčios fasadinėje dalyje dvi nišos su, atrodo, Marijos ir Kristaus skulptūromis. Nustebino šventoriuje įrengti nedideli tvenkinėliai ar fontanėliai. Vienoje iš naujausiųjų Vilniaus bažnyčių Labai norėjau apsilankyti vienoje iš naujausių Vilniaus bažnyčių Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje (pastatyta 1996 metais) Viršuliškėse. Norisi priminti, kad Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos įkūrėjas ir bažnyčios statytojas klebonas kun. Medardas Čeponis, kuris mūsų šeimai žinomas, nes mokėsi Kauno kunigų seminarijoje kartu su mano pusbroliu Gintautu Jankausku, šiuo metu dirbančiu Ariogaloje, artimai bendravo. Klebonas Medardas kilęs iš Ignalinos rajono, o Gintautas savo vaikystės vasaras taip pat praleido pas senelius kaime Ignalinos rajone, gal tai jaunus seminaristus ir suartino. Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia visiškai naujo stiliaus, be jokių įmantrybių, bet labai erdvi, šviesi. Didžiojo altoriaus vietoje didžiulis kryžius iš apvalios apdirbtos medienos, šalia ant sienos kabo Palaimintojo Jurgio Matulaičio portretas. Dešinėje pusėje nuo altoriaus kabo nedidelis varpas (bet ne varpelis), kuriuo skambinama prieš prasidedant Mišioms. Greičiausiai čia ne tas varpas, kurį padovanojo vokiečiai iš Erfurto, kuris, kaip teigiama kai kuriuose šaltiniuose, 1997 metais buvo pakabintas virš centrinio įėjimo į bažnyčią, nes varpinės nebuvo. Leidinyje Universiteto žurnalistas radau įdomų pasakojimą apie šios bažnyčios varpą. Kalbintas inžinierius Saulius Stulpinas, dirbęs su bažnyčių varpais, aiškino, kad žmonės yra pasiskirstę: vieniems varpo dūžiai patinka, kitiems ne. Jis prisiminė vieną konfliktinį atvejį, kai buvo įrengtas varpas Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje. Atsirado viena moteris, kuri pradėjo karą, kad būtų uždrausta skambinti šiuo varpu, nes jo keliamas triukšmas trukdo jai gyventi. Nežinau, kuo viskas pasibaigė, galima tik spėlioti. Bent aš varpo dūžių negirdėjau ir varpo nemačiau. Ne vien bažnyčios aplinka suteikia šilumos, jaukumo pojūtį. Dalyvaudama Mišiose, klausydamasi kunigo pamokslo, jaučiau stiprėjantį norą ateiti į šią bažnyčią dar ir dar kartą. Verbų sekmadienį net nedvejodama važiavau į Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje vykusias šv. Mišias. Gegužinės pamaldos Gegužės mėnesį bažnyčiose vyksta Gegužinės pamaldos. Joms aš jaučiu nostalgiją, nes Gegužinės pamaldos (majavos) man primena vaikystę, kai mano gimtojo kaimo žmonės, baigę dienos darbus, kiekvieną vakarą rinkdavosi kurioje nors troboje ar kamaroje, melsdavosi, ir giedodavo Šv. Mergelės Marijos litaniją ir mano labiausiai mėgstamą giesmę Sveika, Marija, Motina Dievo. Kai būdavo giedami žodžiai tu mirtį savo sūnaus regėjai, ašaras graudžias po kryžium liejai, aš visada susigraudindavau, vos sulaikydavau ašaras. Kai ateidavo mūsų senelių eilė rengti mojų, močiutė išplaudavo kamaroje grindis, ant staliuko pastatydavo kryželį ir žvakes, o mes su pusbroliu Gintautu pririnkdavome pavasarinių gėlių plukių, purienų, raktelių ir pamerkdavome jas į stiklines, taip papuošdavome staliuką, tarsi mažą altorių. Po majavos kaimynai dar neskubėdavo skirstytis, bendraudavo, pasidalindavo išgirstomis naujienomis, žiniomis. O kitą vakarą vėl visi susirinkdavo bendrai maldai. Dabar bažnyčiose per Gegužines pamaldas nėra jau tos dvasios, bet giedamos giesmės nukelia į vaikystės prisiminimus ir suvirpina širdį. Per gegužės mėnesį aplankiau Dievo Apvaizdos bažnyčią (Gerosios Vilties g. 17), Dievo Gailestingumo šventovę (Dominikonų g. 12) ir Šv. Juozapo koplyčią (Tolminkiemio g. 4, Pilaitė). Dievo Apvaizdos bažnyčioje esu buvusi prieš devynerius metus, kai Kastytis su Jurgita sumainė aukso žiedus. Tiesa, iš to laiko mažai prisimenu bažnyčios vidų, aplinką. Juk visas dėmesys buvo jaunavedžiams, vykstančioms apeigoms, o akyse tvenkėsi džiaugsmo ir motiniško liūdesio ašaros. O dabar bažnyčią mačiau visai kitomis akimis. Ji maža, daugiau primena koplyčią. Iš tikrųjų XX amžiaus pradžioje ši bažnyčia buvo statoma ne kaip bažnyčia, o kaip parapijos koplyčia, skirta aptarnauti Gerosios Vilties gatvėje įsikūrusiems vaikų namams. Po karo (1948 metais) bažnyčia buvo paversta dramos teatro dekoracijų sandėliu ir tik po trylikos metų grąžinta tikintiesiems. Altorius baltas, primenantis bažnyčios projekciją. Bažnyčios šonuose balkonai, o bažnyčios gale vargonai. Languose freskos, sienos papuoštos baltais žiedais. Klauptų nėra, vietoje jų mediniai suolai. Į Gegužines pamaldas buvo susirinkę nemažai žmonių, visi aktyviai giedojo Šv. Mergelės Marijos litaniją ir mano vaikystės giesmę Sveika, Marija, Motina Dievo.
Pateikiama informacija, kad sesuo Faustina pamaldų metu matė, kaip Išganytojo ranka paveiksle judėjusi, kryžiaus ženklu laimindama susirinkusiuosius. Pats paveikslas atrodęs kaip gyvas. Pasirodo, ši šventovė yra ne tik vienas didžiausių Vilniaus tikinčiųjų traukos centrų, bet čia atvyksta net piligrimai iš viso pasaulio. Paskutinė gegužę aplankyta bažnyčia Šv. Juozapo koplyčia Pilaitės mikrorajone, pašventinta 2001 metais. Pilaitė man yra mažiausiai žinomas Vilniaus rajonas, kaip man atrodo, esantis labai toli nuo miesto centro. Bet nugalėjo smalsumas, norėjau pamatyti, kokioje bažnyčioje klebono pareigas atlieka visiems žinomas kun. Ričardas Doveika. Išlipau iš autobuso reikiamoje stotelėje ir nežinojau, kur eiti, nes priekyje buvo didžiulis laukas, kurio gale vyksta kažkokios statybos, kitoje pusėje gyvenamieji namai. Teko paklausti praeivių. Kai pagaliau priėjau nurodytą pastatą, išgirdau giedant, supratau, kad pasiekiau tikslą. Viduje šviesu, erdvu, nemažai žmonių. Mišias aukojo jaunas kunigas, bet dvasinio ryšio su susirinkusiais kažkaip nepajaučiau skirtingai nei Dievo Gailestingumo šventovėje. Bet buvo smagu matyti, kad po šv. Mišių žmonės neskubėjo skirstytis, šiltai bendravo tarpusavyje. Grįžtant ant statybvietės tvoros pamačiau plakatą, kur buvo parašyta, kad šioje vietoje iki 2019 metų bus pastatyta bažnyčia. Mano tikslas aplankyti Vilniaus bažnyčias pasiektas, nors šiame straipsnyje aprašytos ne visos. Čia nepaminėjau tų bažnyčių, kuriose pernai ar dar anksčiau esu apsilankiusi ne vieną kartą. Visose bažnyčiose meldžiausi už artimus žmones, o paskutiniu metu ir už į Amžinybę išėjusią mamą, gal todėl jaučiu sielos ramybę.
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |