Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai
Mums rašo
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Valstybinio gyvenimo kūrimas

Popiežius Pranciškus su Čilės prezidente Mišele Bašle

Šventasis Tėvas sostinėje Santjage eina aukoti Šv. Mišių, kuriose dalyvavo pusė milijono tikinčiųjų

Popiežius Pranciškus prie Karmelio Dievo Motinos, Čilės Motinos ir Karalienės atvaizdo

Šventasis Tėvas bendrauja su Čilės vyskupais

Šventasis kunigas AlbertasUrtada SJ (1901 – 1952), Čilės katalikybės atnaujintojas

Apaštalinė popiežiaus Pranciškaus kelionė į Čilę

Mindaugas Buika

Dramatiško paveldo įveikimas

Popiežius Pranciškus, artėjant penktosioms jo pontifikato metinėms, atliko 22-ąją užsienio apaštalinę kelionę, šeštą kartą lankydamasis Lotynų Amerikos šalyse. Tokie dažni vizitai į šį kontinentą neturėtų labai stebinti, kadangi jis pats kilęs iš Argentinos (beje, savo tėvynės, kaip Popiežius, dar nėra aplankęs) ir jaučia pareigą esmingai prisidėti prie labiausiai katalikiško pasaulio regiono dvasinės bei socialinės pažangos. Sausio 15–18 dienomis Šventasis Tėvas buvo priimtas jam gerai pažįstamoje Čilėje (vėliau toje pačioje kelionėje lankė Peru), kurioje 1960 metais vyko jo, kaip Jėzuitų vienuolijos novicijaus, teologinė formacija. Todėl popiežius Pranciškus žino šios 18 milijonų gyventojų turinčios šalies, kurių dauguma katalikai, gana permainingą, netgi dramatišką paskutinių XX amžiaus dešimtmečių istoriją, darančią įtaką ir šiandienos gyvenimui. 8-ojo dešimtmečio pradžioje socialistas prezidentas Salvadoras Ajendė (Salvador Allende) su vietinių komunistų ir Sovietų Sąjungos pagalba bandė įvesti marksistinį režimą, nacionalizuodamas bankus, pramonės įmones, eksproprijuodamus didžiausius žemvaldžius. Ekonominės ir politinės suirutės akivaizdoje 1974 metais per karinį perversmą į valdžią atėjęs generolas Augustas Pinočetas (Augusto Pinochet), šalį tvirta ranka valdęs 16 metų, atkūrė stabilumą, tačiau su rimtais žmogaus teisių pažeidimais. Po referendumo 1990 metais atkūrus demokratiją Čilėje vyksta normalus politinis gyvenimas, nors visuomenė tebėra labai poliarizuota, o socialinių problemų pakanka. Visgi Čilė, šiemet mininti 200-ąsias savo valstybinės nepriklausomybės nuo Ispanijos metines, su pasitikėjimu žvelgia į ateitį kaip viena labiausiai klestinčių Lotynų Amerikos šalių.

Sausio 16 dieną sostinėje Santjage, šalies prezidento rūmuose la Moneda, po iškilmingo sutikimo kreipdamasis į valdžios bei pilietinės visuomenės atstovus ir diplomatinį korpusą, popiežius Pranciškus pasidžiaugė dėl Čilės demokratijos pažangos. Tai patvirtino ir gruodžio mėnesį vykę prezidento rinkimai, kuriuos pralaimėjusi dabartinė prezidentė socialistė Mišelė Bašle (Michelle Bachelet), beje, pirmoji moteris, užėmusi šį postą, netrukus valstybės vairą perduos laimėjusiam savo varžovui konservatoriui Sebastijanui Pinjerai (Sebastian Pińera). Nors rinkimų kampanija buvo aštri tarp liberalias antikrikščioniškas reformas vykdžiusios feministės (dalinis abortų legalizavimas, pastangos įteisinti homoseksualų „santuoką“) ir Bažnyčiai artimo konservatorių politiko, procesas vyko taikiai ir tai patvirtino visuomenės pilietinę brandą. Pasak Šventojo Tėvo, tai yra reikšmingas ir džiuginantis momentas pasitinkant Čilės valstybinį jubiliejų ir žinant sudėtingus bei prieštaringus skausmingos praeities įvykius, kurių paveldą reikia įveikti, įgyvendinant šalies kūrėjų svajonę formuoti laisve ir teise paremtą santvarką. Taip kalbėdamas popiežius Pranciškus rėmėsi žymaus Čilės ganytojo kardinolo Raulio Silvos Enrikeso SDB (Raul Silva Henriquez, 1907–1999) mokymu, kad visi piliečiai turi būti savo mylimos tėvynės kūrėjai ir stiprintojai. „Turime būti kūrėjais žemiškos tėvynės, kuri yra pirmtakė ir mus parengia sienų neturinčiai dangiškajai tėvynei. Tos tėvynės gyvenimas neprasidėjo šiandien, bet negali vystytis ir nešti vaisių be kiekvieno iš mūsų indėlio. Šią pareigą mes prisiimame ne tik kaip pagarbą ir padėką, bet kaip užduotį, kuri tautai prasidėjo prieš daug metų, ir kaip paveldą, kuris kiekvienam skatina pasididžiavimą ir įsipareigojimą“.

Šventojo  jėzuito pavyzdys

Kardinolas R. Silva Enrikesas, kurį Šventasis Tėvas citavo ir kitose Čilėje sakytose kalbose bei homilijose, valdė Santjago arkivyskupiją nuo 1961 iki 1983 metų, sudėtingų permainų laikotarpiu. Jis nuolat perspėjo, kad įsivyravęs didelis skurdas ir socialinis neteisingumas stiprina krikščionybei svetimą ateistinio komunizmo ideologiją, kuri nuolat brovėsi į Lotynų Amerikos šalių gyvenimą. Kardinolas dėjo pastangas, kad būtų praktiškai įgyvendinamas Bažnyčios socialinis mokymas artimo meilės ir broliškumo darbais bei kvietė valdžią rūpintis nepriteklių kenčiančių žmonių padėtimi. Ganytojas buvo aiškus marksistinio S. Aljendės režimo ir karinės A. Pinočeto diktatūros kritikas, pelnydamas tarptautinį pripažinimą. Raginant atkurti Čilėje stabilią demokratiją jam 1978 metais buvo paskirta Jungtinių Tautų Organizacijos prestižinė Žmogaus teisių gynėjo premija. Mirus kardinolui R. Silvai Enrikesui Čilės vyriausybė buvo paskelbusi net penkių dienų nacionalinį gedulą. Pratęsdamas šio iškilaus ganytojo mintis dėl visiems piliečiams skirtos pareigos stiprinti tėvynę, popiežius Pranciškus sakė, jog kiekviena karta turi prisiimti savas ir pratęsti ankstesniųjų pastangas ir pasiekimus, kad šalies gyvenimo lygis pasiektų naujas aukštumas. „Reikia suvokti, jog bendroji gerovė, meilė, teisingumas, solidarumas nėra pasiekiami kartą visiems laikams, bet turi būti realizuojami kiekvieną dieną“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Jis sakė, kad valstybės vystymo darbuose niekada negalima pasitenkinti tuo, kas pasiekta, negalima tuo mėgautis ir švęsti visokius jubiliejus. Negalima ignoruoti to fakto, jog vis dar daug mūsų brolių ir seserų patiria socialinį neteisingumą ir jo skaudžias pasekmes, to negalima nematyti, tai turi paliesti kiekvieno mūsų sąžinę.

„Prieš jus iškilęs didelis ir jaudinantis iššūkis: toliau darbuotis, kad ši demokratija apie kurią svajojo ir dėl kurios aukojosi jūsų tėvai ir seneliai, peržengtų visas formalumų ribas ir taptų tikra susitikimo vieta, – sakė popiežius Pranciškus politikos ir visuomenės veikėjams. – Tai turi būti vieta, kurioje visi be jokių išimčių jaustųsi pašaukti į bendrųjų namų, šeimos ir tautos gyvenimo kūrimą. Šie namai ir šeima, vadinama tėvyne, turi būti dosni ir svetinga šalis, besidžiaugianti turtinga istorija, įsipareigojusi dabarties socialinei darnai ir su pasitikinčia viltimi žvelgianti į ateitį“. Taip kalbėdamas Šventasis Tėvas vėlgi rėmėsi žymaus Čilės Katalikų Bažnyčios nario, jėzuito kunigo šventojo Alberto Urtados (Alberto Hurtado Cruchaga, 1901–1952) pastebėjimu, kad „tauta yra daugiau nei jos gyvenamosios ribos, daugiau nei jos žemė su kalnais ir jūromis, daugiau nei kalba ir tradicijos, tai – misija, kurią reikia įgyvendinti“. Šventasis čilietis kunigas A. Urtada SJ, kurį popiežius Pranciškus irgi ne kartą citavo vizito metu sakytose kalbose bei homilijose, buvo vienas žymiausių savo meto Bažnyčios socialinės doktrinos įtvirtintojų Lotynų Amerikoje. Jis pranašiškai suvokė, jog reikia rūpintis apleistaisiais bei skurdą kenčiančiais žmonėmis, kad tos iniciatyvos neperimtų veidmainingi „geradariai“ marksistai, bandantys pasisavinti krikščioniškas nuostatas ir jomis manipuliuoti, kad užgrobtų valdžią „revoliuciniu keliu“. Benamiams ir apleistiems gatvės vaikams padre Hurtado (ispaniškai tėvas Urtada) steigė prieglaudas ir ugdymo centrus, pavadintus „Kristaus namais“ („El Hogar de Cristo“), o jie paplito visoje Pietų ir Šiaurės Amerikoje ir vienuose iš jų Šventasis Tėvas lankėsi vizito Čilėje metu. Jėzuitas kunigas įkūrė pirmąsias krikščioniškas profsąjungas, buvo pagrindinės pasauliečių organizacijos „Katalikų akcija“ dvasinis vadovas, telkė aktyvius intelektualus Krikščionių demokratų partijos formavimui. Bažnyčios socialinio mokymo sklaidai, visuomenės problemų sprendimui įsteigė populiarų periodinį leidinį „Mensaje“ („Žinia“), pats daug rašė, burdamas tiek paprastus darbininkus, tiek intelektualus, tiek jaunus žmones. Kai nepaliaujamą ir vaisingą švento gyvenimo tėvo A. Urtados veiklą nutraukė vėžio liga, Čilės žiniasklaida kasdien skelbė pranešimus apie jo, kaip tikro nacionalinio didvyrio, silpnėjančios sveikatos būklę. Popiežius Jonas Paulius II žymųjį jėzuitą 1994 metais paskelbė Bažnyčios palaimintuoju, o popiežius Benediktas XVI 2005 metais kanonizavo.

Įsiklausyti į tautos balsą

Aptardamas šv. A. Urtado tvirtinimą, kad nacijos kūrimas visada yra į ateitį nukreipta misija, Šventasis Tėvas sakė, jog šios užduoties sėkmė priklauso nuo gebėjimo išklausyti tiek lyderius, tiek ir eilinius piliečius bei jų interesų grupes ir bendrauti su jais. Tai turi apsaugoti nuo bandymų apgaulingais pažadais primesti siauras ideologines nuostatas ir pirmenybę teikti bendrajam gėriui. Daug yra balsų, kuriuos būtina išgirsti, pavyzdžiui, bedarbių, negalinčių dėl skurdo išlaikyti savo šeimų ir rūpintis jų ateitimi. Reikia išklausyti dažnai užmirštamus čiabuvius indėnus, kad būtų užtikrintos jų teisės ir tradicinės kultūros išsaugojimas, nes tai praturtina bendrąją nacijos kultūrą. Reikia įsiklausyti į balsus migrantų, kurie į turtingesnę Čilę atvyksta iš kaimyninių šalių, ieško darbo, geresnio gyvenimo ir gali prisidėti prie visų bendros ateities kūrimo. Reikia išgirsti jaunus žmones, trokštančius turėti geresnes galimybes brandai ir ypač studijoms, realizuoti savo svajones ir svariai prisidėti prie tėvynės pažangos. Popiežius pabrėžė, jog visomis pastangomis reikia saugoti jaunimą nuo narkotikų ir alkoholio blogio, kuris pagrobia viską, kas geriausia gyvenime, įskaitant ateitį. Reikia įsiklausyti į vyresniuosius žmones, jų patirtį ir išmintį bei specifinius poreikius, į kuriuos negalima neatsižvelgti.

„Būtina išklausyti vaikus, kurie žvelgia į pasaulį nuostabos ir nekaltumo kupinomis akimis ir tikisi iš mūsų gauti konkrečius atsakymus dėl savo orios ateities“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis nurodė ypač skaudų vaikų socialinį išnaudojimą, dėl kurio, kaip paaiškėjo, yra atsakingi ir kai kurie Bažnyčios tarnai (taip pat ir Čilėje). Dar kartą pripažinęs gėdą dėl tokios griežtai smerktinos žalos vaikams, popiežius Pranciškus kalbėjo: „Esu vienas iš brolių vyskupų, todėl ir man teisėta prašyti atleidimo bei daryti visas įmanomas pastangas aukų paramai užtikrinti, kad tokie dalykai daugiau nebesikartotų“. Vėliau buvo pranešta, kad vizito metu Šventasis Tėvas apaštalinėje nunciatūroje, kur buvo apsistojęs, privačiai susitiko su kunigų seksualinių nusikaltimų aukomis, išklausė jų patirtį, kartu su jais verkė ir meldėsi.

Baigdamas kalbą Čilės prezidento rezidencijoje, popiežius Pranciškus pakvietė politikus ir visuomenės veikėjus didesnį dėmesį skirti šaliai, kaip bendriesiems visos tautos namams, ir ekologine prasme. Reikia neapsiriboti tik iškilusių gamtosauginių problemų sprendimu, bet ir ugdyti atitinkamą kultūrą, švietimą, gyvenimo bei mąstymo būdą, kuris gebėtų pasipriešinti technokratijai, siauriems ekonominiams interesams, kai naudos siekiama gamtos ekosistemų ir visų žmonių gerovės sąskaita. Tam galėtų pasitarnauti gili čiabuvių indėnų išmintis saugant aplinką, ypač miškus, kad neįsivyrautų naikinantis vartotojiškas požiūris, keliantis pavojų ateičiai. Galiausiai Šventasis Tėvas ragino visomis pastangomis ir priimamais įstatymais apginti žmogaus gyvybę visuose jos tarpsniuose ir meldė Karmelio kalno Dievo Motiną, Čilės Motiną ir Karalienę, kad ji savo globa ir užtarimu padėtų išsipildyti visoms „palaimintos tautos svajonėms“.

Užjaučiančios širdies palaiminimai

Prasmingus patarimus čiliečių tautai popiežius Pranciškus išsakė ir sausio 16 dieną po atviru  dangumi aukotų šv. Mišių homilijoje. Pamaldos, kuriose dalyvavo beveik pusė milijono tikinčiųjų, vyko viename didžiausių Santjago parkų, pavadintame nepriklausomybės kovų lyderio generolo Bernardo O‘Higinso (Bernard O‘Higgins) vardu. Šv. Mišiose, kurių intencija buvo „už taiką ir teisingumą“, sakytame pamoksle Šventasis Tėvas komentavo Kristaus kalno palaiminimus, kaip jie užrašyti šv. Mato evangelijoje. Pasakojimas prasideda žodžiais „Jėzus, matydamas minias“ (Plg Mt 5, 1), taip leidžiant suvokti, kokios yra paguodos ir padrąsinimo kupinos palaiminimų ištakos. „Pirmiausia, ką daro Jėzus, tai pažvelgia ir mato savo žmonių veidus, – aiškino Popiežius. – Jėzaus širdį sujaudino ne idėjos ar koncepcijos, bet veidai, asmenys“. Jėzus mato minias, Jis žvelgia į savo sekėjų veidus, bet, nuostabiausia, kad žmonės Jėzaus žvilgsnyje pajunta savo troškimų ir ieškojimų atspindį. Iš šio susitikimo gimsta visas sąrašas palaiminimų, tai – tarsi horizontas, į kurį mes esame pašaukti ir kuris kartu mums kelia iššūkį. Palaiminimai nėra pasyvios laikysenos tikrovės akivaizdoje ar liūdnos statistikos apmąstymo rezultatas. Palaiminimų negali sukurti nei klaidinantys nelaimių pranašai, kurie tik skleidžia nerimą, nei tie, kurie tiki iliuzijomis, kad laimės pažadą galima realizuoti akimirksniu, kokiu nors kompiuterio mygtuko „click“ paspaudimu.

„Palaiminimai gimsta užjaučiančioje Jėzaus širdyje, kuri susitinka su laimingo gyvenimo trokštančių ir siekiančių vyrų ir moterų širdimis, – tvirtino Šventasis Tėvas. – Širdimis vyrų ir moterų, kurie žino, kas yra kančia, kas yra sutrikimas ir skausmas, jaučiant po kojomis drebančią žemę ar matant, kaip žlunga svajonės, kai prarandamas viso gyvenimo triūsas. Tačiau tie vyrai ir moterys žino, ką reiškia ištvermingai kovoti ir žengti pirmyn, bei yra pasiryžę atkurti savo gyvenimus, nebijo viską pradėti iš naujo“. Popiežius Pranciškus sakė, jog kaip tik tokios yra Čilės žmonių širdys, žinančios, ką reiškia viską atstatyti, ką reiškia vėl keltis daug kartų parpuolus. Kaip tik joms reikia palaiminimų, kurie nėra perdėtai kritiško požiūrio vaisius ar „pigūs žodžiai“ tų, kurie mano viską žinantys, bet nenori niekam ir dėl nieko įsipareigoti galiausiai užkirsdami kelią kiekvienai permainai ir atsinaujinimui mūsų bendruomenėse ir mūsų gyvenime. Aiškindamas, kad palaiminimai iškyla gailestingoje širdyje, kuri niekada nepraranda vilties, Šventasis Tėvas pacitavo garsųjį čiliečių poetą Pablą Nerudą, kuris tą neblėstančią viltį apibūdino kaip „naują dieną, inercijos atsikratymą, nuovargio ir negatyvumo įveikimą“.

Kaip tik Jėzus, skelbdamas palaimintaisiais vargdienius, prislėgtuosius, kenčiančius, gailestinguosius, kantriuosius, padeda nusikratyti inercijos, kuri sukausto tuos, kurie daugiau nebetiki perkeičiančia Dievo, mūsų Tėvo, galia, kurie nebetiki savo broliais ir seserimis, ypač labiausiai pažeidžiamais ir atstumtaisiais. „Jėzus, skelbdamas palaiminimus, sukrečia mumyse įsitvirtinusį negatyvumą ir nusivylimą, manant, kad gyvenimas bus geresnis, jeigu nematysime visų problemų, užsisklęsime nuo kitų, pasislėpsime patogioje savo egzistencijoje ir, pasidavę vartotojiškumui, atbukinsime savo jausmus“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. Jis perspėjo, kad toks rankų nuleidimas veda į izoliavimąsi ir neveiklumą, nesutarimus, nematymą mus supančios tikrovės, ypač aklumą kitų kančioms ir gresiantį nuosmukį. Palaiminimų priėmimas yra „nauja diena“ visiems tiems, kurie pasitikinčiai žvelgia į ateitį, neapleidžia svajonių, leidžia, kad širdis būtų paliesta Dievo Dvasios ir paskatinta drąsiai žengti pirmyn.

Taikdariai – Dievo vaikai

Atkreipęs dėmesį į ypač svarbų čiliečiams ir viso pasaulio tautoms Jėzaus palaiminimą siekiantiems susitaikymo – „Palaiminti taikdariai, jie bus vadinami Dievo vaikais (Mt 5, 9) – Šventasis Tėvas sakė, jog tai – aiški nuoroda į pasiaukojantį veikimą dėl kitų. Viešpats patvirtina, kad bus laimingi tie, kurie „nebijo susitepti rankų, kad kiti galėtų ramiai ir saugiai gyventi, kurie stengiasi, kad nebūtų sėjami nesutarimai“. Šis palaiminimas visus mus moko būti taikdariais, stengtis, kad tarp mūsų nacionalinėje ir tarptautinėje plotmėje atsivertų didesnė erdvė susitaikymo Dvasiai. Taip kalbėdamas popiežius Pranciškus vėl rėmėsi žymiuoju Čilės ganytoju kardinolu R. Silva Enrikesu, kuris sako, kad, „jei nori taikos, darbuokis dėl teisingumo“. O jei kas paklaustų, kas yra teisingumas, ar tai – tik „nemėginimas vogti“, kardinolas aiškino, jog reikia atsakyti, kad yra ir kitokio pobūdžio teisingumas, kuris reikalauja, jog „su kiekvienu žmogumi būtų elgiamasi, kaip su žmogumi“.

Kviesdamas „sėti taiką artumu“ visiems, ypač kenčiantiems, Šventasis Tėvas ragino išeiti ir pažvelgti į daug patyrusių žmonių veidus, pamatyti tuos, kurie išgyvena sunkų laiką, yra niekinami ir nelaikomi vertais būti pilnateisiais savo šalies piliečiais ir jiems pagelbėti, nes tik taip galima formuoti taikų ir tvirtą visuomeninio gyvenimo audinį. Tikri taikdariai žino, kad dažnai būtina pasipriešinti atviram ar paslėptam nesąžiningumui, ambicijoms, gimusioms iš troškimo išgarsėti, tapti svarbiais kitų nelaimių sąskaita. Aiškindamas, jog tikri taikdariai supranta, kad nepakanka sakyti: „Aš niekam nedarau nieko blogo“, popiežius Pranciškus dar kartą rėmėsi žymiuoju čiliečių jėzuitu kunigu šv. A. Urtada, išmintingai pastebėjusiu: „Labai gerai, kada nedaroma nieko blogo, bet labai blogai, kai nedaroma nieko gero“. Taigi taikos įtvirtinimas yra nuolatinis procesas, kuris visus mus sutelkia, skatina mūsų veiklumą ir kūrybingumą formuojant žmogiškus santykius, kada į kitą galėsime žiūrėti ne kaip į svetimą ir nepažįstamą, bet kaip į šios žemės sūnų ir dukterį. Baigdamas homiliją su būdingu pamaldumu Marijai, Šventasis Tėvas priminė Santjage ant aukštos kalvos stūksančią miestą globojančios Dievo Motinos statulą ir meldė jos pagalbos visiems mums gyventi palaiminimų dvasia. (Apie kitus popiežiaus Pranciškaus kelionės į Lotynų Ameriką įvykius rašysime kituose „XXI amžiaus“ numeriuose.)

© 2018 „XXI amžius“