Valstybinio gyvenimo kūrimas
Apaštalinė popiežiaus Pranciškaus kelionė į Čilę Mindaugas Buika
|
Popiežius Pranciškus su Čilės
prezidente Mišele Bašle
|
Dramatiško paveldo įveikimas
Popiežius Pranciškus, artėjant penktosioms jo pontifikato metinėms, atliko 22-ąją užsienio apaštalinę kelionę, šeštą kartą lankydamasis Lotynų Amerikos šalyse. Tokie dažni vizitai į šį kontinentą neturėtų labai stebinti, kadangi jis pats kilęs iš Argentinos (beje, savo tėvynės, kaip Popiežius, dar nėra aplankęs) ir jaučia pareigą esmingai prisidėti prie labiausiai katalikiško pasaulio regiono dvasinės bei socialinės pažangos. Sausio 1518 dienomis Šventasis Tėvas buvo priimtas jam gerai pažįstamoje Čilėje (vėliau toje pačioje kelionėje lankė Peru), kurioje 1960 metais vyko jo, kaip Jėzuitų vienuolijos novicijaus, teologinė formacija. Todėl popiežius Pranciškus žino šios 18 milijonų gyventojų turinčios šalies, kurių dauguma katalikai, gana permainingą, netgi dramatišką paskutinių XX amžiaus dešimtmečių istoriją, darančią įtaką ir šiandienos gyvenimui. 8-ojo dešimtmečio pradžioje socialistas prezidentas Salvadoras Ajendė (Salvador Allende) su vietinių komunistų ir Sovietų Sąjungos pagalba bandė įvesti marksistinį režimą, nacionalizuodamas bankus, pramonės įmones, eksproprijuodamus didžiausius žemvaldžius. Ekonominės ir politinės suirutės akivaizdoje 1974 metais per karinį perversmą į valdžią atėjęs generolas Augustas Pinočetas (Augusto Pinochet), šalį tvirta ranka valdęs 16 metų, atkūrė stabilumą, tačiau su rimtais žmogaus teisių pažeidimais. Po referendumo 1990 metais atkūrus demokratiją Čilėje vyksta normalus politinis gyvenimas, nors visuomenė tebėra labai poliarizuota, o socialinių problemų pakanka. Visgi Čilė, šiemet mininti 200-ąsias savo valstybinės nepriklausomybės nuo Ispanijos metines, su pasitikėjimu žvelgia į ateitį kaip viena labiausiai klestinčių Lotynų Amerikos šalių.
|
Išsaugoti savo šalį ateičiai
Kun. Vytenis Vaškelis
Artėjanti Vasario 16-oji mūsų tautai suteikė laisvę gyventi Jėzaus nelaisvėje, kad, tapę didžiosios Dievo Tautos, Bažnyčios, dalimi, galėtume sąžiningai bei sąmoningai savo gebėjimais prisidėti prie visuotinio mūsų valstybės gėrio kūrimo ir ilgėtis antrosios Tėvynės, nes tik joje bus pilnai patenkinti visi mūsų egzistenciniai lūkesčiai. Taigi mūsų kojos tvirtai stovi ant gimtinės žemės, o mūsų širdys bei mintys dėkingai kyla aukštyn, nes dangus mums dovanoja viską, kas teikia vidinę ramybę (kartais net kančioje) prasmingai gyventi. Besiruošiant valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui, per žiniasklaidos priemones visuomenė plačiau supažindinama su žymiais šviesuoliais, savo uždegančiu patriotizmu, nepalaužiamu tikėjimu ir kūrybingu talentų panaudojimu įnešusiais istorinį indėlį į 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aruodą. Antai LRT televizijos žiūrovai plačiau supažindinami su Vasario 16-osios akto signatarais... Kai žmonės daugiau sužino apie savo šalies herojus, gilėja jiems pagarba; kai kurie ima ir savęs klausia: O kuo gi ir aš galėčiau būti naudingas savo kraštiečiams? Vien toks ar panašus klausimo kėlimas išjudina polėkiui žmogaus pasąmonėje snaudžiančius vidinius resursus...
|