|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Džiaugsmo ir gailestingumo pontifikatas 5-osios popiežiaus Pranciškaus išrinkimo metinės Mindaugas Buika
Atlikti darbai ir mokymas Minint popiežiaus Pranciškaus pontifikato penkerių metų sukaktį tarptautinėje žiniasklaidoje buvo pateikta jo nuveiktų darbų statistika, Šventojo Tėvo artimiausių bendradarbių ir vietinių Bažnyčių ganytojų vertinimai, Vatikano gyvenimo stebėtojų apžvalgos. Pripažinta, kad 2013 metų kovo 13 dieną 265-uoju šv. Petro įpėdiniu išrinktas Romos vyskupas toliau jam būdingu stiliumi energingai ir efektyviai vadovauja Katalikų Bažnyčiai, nepaisydamas sulaukto 81 metų amžiaus ir suprantamo didesnio poilsio poreikio. Šio pontifikato unikalumą ženklino jau pati pradžia, kadangi tai buvo pirmasis Popiežius iš Pietų Amerikos, kuris priklauso Jėzuitų vienuolijai ir kuris pirmą kartą pasirinko šv. Pranciškaus vardą, patvirtindamas, kad jo mokymas ir tarnystė turės Asyžiaus šventajam būdingus artumo vargstantiems, nuolankumo ir gailestingumo bei tikėjimo džiaugsmo bruožus. Apie tai kalbama svarbiausiuose Šventojo Tėvo mokymo dokumentuose dviejose enciklikose Laudato Si (apie rūpinimąsi bendraisiais namais) ir Lumen Fidei (apie tikėjimo skleidžiamą šviesą) bei dvejuose apaštaliniuose paraginimuose Evangelii Gaudium (apie džiaugsmingą šiandienos pasaulio evangelizavimą) ir Amoris Laetitia (apie sudėtingą dabartinės šeimos sielovadą). Minėtos pontifikato savybės atsispindėjo 22 popiežiaus Pranciškaus atliktose užsienio pastoracinėse kelionėse bei 17 išvykų pačioje Italijoje, pradedant pirmuoju apsilankymu Lampeduzos saloje, kai buvo pagerbtas Viduržemio jūroje žuvusių migrantų atminimas, ir paskutiniuoju vizitu į Kolumbiją, siekiant sutaikyti ilgamečio pilietinio konflikto sukiršintą tautą. Iškilių pastoracinių siekių kulminacija buvo 2015 metais, minint 50-ąsias istorinio Vatikano II Susirinkimo pabaigos metines, Šventojo Tėvo paskelbtas Ypatingasis gailestingumo jubiliejus ir jo šventimas visame krikščioniškame pasaulyje. Tokio susitaikymo ir abipusio atleidimo poreikis ir ekumeninės popiežiaus Pranciškaus pastangos pasireiškė pirmiausia istoriniame tolimoje Kuboje įvykusiame susitikime su Maskvos stačiatikių patriarchu Kirilu bei kelionėje į Švediją, kurioje buvo paminėta Reformacijos 500 metų sukaktis. Ypač svarbus atkaklus Šventojo Tėvo tarpreliginis dialogas su islamo pasaulio dvasiniais lyderiais, siekiant pabrėžti, kad yra nusikalstama naudoti religinius principus pateisinant teroristinius išpuolius ir persekiojant religines mažumas. Išskirtinio dėmesio susilaukė popiežiaus Pranciškaus socialinis mokymas, kuriame išreikšta griežta liberalios ekonominės sistemos kritika. Pasak Šventojo Tėvo, tokia sistema žudo, kadangi remiasi silpnųjų atmetimo kultūra ir yra naudinga tik turtingųjų mažumai. Jos centre atsiduria nebe žmogus, bet pinigai, kurie tampa stabu godžiam pelno troškimui, o žmonės nuvertinami iki įrankių, vadinamosios darbo jėgos. Vadovaujantis šia nuostata, stengiamasi atsikratyti visko, kas trukdo materialinei gerovei ir patogumui nuo negimusių kūdikių žudymo atliekant abortus iki senelių ir ligonių apleidimo ir eutanazijos. Pabrėždamas glaudų ryšį tarp neturto ir evangelinio kelio, popiežius Pranciškus iškėlė neturtingos Bažnyčios vargšams koncepciją, kviesdamas įveikti abejingumo kenčiantiems globalizaciją ir liudyti solidarumą kuriant teisingą visuomenę, rūpinantis visa kūrinija, mūsų bendraisiais namais. Šiuos siekius įvardinęs kaip krikščioniškąją revoliuciją, Šventasis Tėvas palaikė plačių liaudies sąjūdžių idėją, surengęs pirmąjį jų susitikimą Romoje 2014 metais ir jų veiklą parėmęs įvairiose pasaulio dalyse. Popiežiaus emerito vertinimas Pirmuoju popiežiaus Pranciškaus pontifikato vertinimu reikėtų laikyti neseniai paskelbtą jo pirmtako popiežiaus emerito Benedikto XVI laišką Vatikano komunikacijos sekretoriato prefektui monsinjorui Darijui Edoradui Vigano (Dario Edorado Vigano), atsiliepiant į jam perduotą ką tik išleistą nedidelio formato įvairių autorių vienuolikos tomų rinkinį Popiežiaus Pranciškaus teologija. Sveikindamas šią iniciatyvą (rinkinio leidybą koordinavo Italijos teologų draugijos pirmininkas kunigas Robertas Repolė (Roberto Repole)) Popiežius emeritas pažymi: Yra teisinga reaguoti į kvailą išankstinį nusistatymą, kad neva popiežius Pranciškus esąs tik praktiškas žmogus, neturintis deramos teologinės ir filosofinės formacijos. O aš tada turėčiau būti tik teologas teoretikas, nesuprantantis konkretaus šiuolaikinių krikščionių gyvenimo. Neseniai Gavėnios susitikime su Romos kunigais popiežius Pranciškus patvirtino, kad Vokietijoje vykusių studijų metu jo parengta teologinė disertacija dėl darbų gausos taip ir liko neapginta, nors savo mokymą jis vėliau sėkmingai išvystė daugelyje publikuotų raštų. Popiežius emeritas Benediktas XVI laikomas vienu iškiliausių šiuolaikinių teologų ir jau prieš paskyrimą į hierarchinę tarnystę darbavosi profesoriumi žymiausiuose universitetuose. Popiežius emeritas pažymi, jog publikuotas rinkinys įrodo, kad jo įpėdinis turi pakankamai gilų teologinį išsilavinimą ir kad tarp abiejų pontifikatų yra vidinis tęstinumas, nepaisant natūralaus stiliaus ir temperamento skirtumo. Šią dvasinę bei mokslinę vienybę patvirtina ir tai, kad nuo savojo pontifikato pradžios popiežius Pranciškus kaip tik daugiausia remiasi teologiniais savo tiesioginio pirmtako raštais, o pirmoji jo enciklika Lumen fidei praktiškai yra Benedikto XVI pradėto projekto užbaigimas. Artimiausias dabartinio Šventojo Tėvo bendradarbis, Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas (Pietro Parolin), vertindamas pastarųjų penkerių metų pontifikato magisteriumą duotame interviu Vatikano radijui, pabrėžė fundamentalų džiaugsmo raiškos bruožą. Tačiau šis džiaugsmas kyla ne iš paviršutiniško nerūpestingumo, bet iš žinojimo, kad esi Viešpaties mylimas. Tai galima pasakyti ir apie kitą svarbią pontifikato charakteristiką gailestingumą, kaip absoliučios Dievo meilės, skirtos kiekvienam kūriniui, vaisių. Šią gerąją Evangelijos žinią popiežius Pranciškus džiugiai perduoda visiems, ir tai suprantama, nes Jėzaus išganymas tampa džiaugsmo versme tiems, kurie tą naujieną priima, ir tiems, kurie ją skelbia. Kardinolas P. Parolinas sakė, yra ir trečias svarbus dabartinio pontifikato bruožas naujoji evangelizacija, nes Bažnyčia turi be paliovos nešti Evangelijos mokymą visai kūrinijai. Šventasis Tėvas kviečia Bažnyčia nelikti gynybinėse pozicijose, išeiti iš savęs, judėti į priekį, nesibijant rizikos ir galimų klaidų, kurias reikia neatidėliotinai ištaisyti. Ypač reikia stengtis, kad būtų išvengta supasaulėjimo pavojų, perdėto individualizmo ir priešiškų ideologijų poveikio. Stengiantis išlaikyti pusiausvyrą tarp Katalikų Bažnyčios visuotinumo ir vadinamųjų periferijų padėties savitumų, visur siekiant atsinaujinimo, nepažeidžiant tradicinių bažnytinio gyvenimo principų. Konstruktyvi kritika ir reformos Vatikano valstybės sekretorius pripažino, kad vykdant reformas būna skirtingų nuomonių kova, pasitaiko konfliktiškų ir net priešiškų pareiškimų. To neišvengta ir dabartiniame pontfikate. Kardinolas P. Parolinas sakė, jog reikia skirti agresyvią ir destruktyvią kritiką, kuri yra nepriimtina, nuo konstruktyvios ir geranoriškos kritikos, kuri gali daug pagelbėti siekiant permainų. Popiežiaus Pranciškaus atitinkamai reaguoja į tą nevienodą jo veiklos kritiką. Pirmasis piktas ir vienašališkas kritikavimas priimamas kaip erškėčių vainikas, kurį mes visi turime nešti, ypač tie, kurie turi didelę atsakomybę Bažnyčioje ir svarbų vaidmenį viešajame gyvenime, aiškino Vatikano valstybės sekretorius. Tokia nepamatuota kritika, iš principo besipriešinant permainoms, visada buvo ir liks, todėl tenka su ja susitaikyti kaip neišvengiamu blogiu. Kitaip yra su konstruktyvia kritika, į kurią reikia išmintingai atsiliepti kaip į nuoširdžią pagalbą, nes ji yra siekia fundamentaliai stiprinti bendrystę Bažnyčioje jos amžinoje misijoje. Tai esminis kriterijus stengiantis padėti Popiežiui, tarnaujančiam visuotinei Bažnyčiai, siekiančiam veiksmingiau perduoti jos magisteriumą. Baigdamas savo pastabas, kardinolas P. Parolinas sakė, kad jis kaip ir daugybė žmonių Bažnyčioje ir už jos ribų linki Šventajam Tėvui, kad Viešpats suteiktų sveikatos, stiprybės, drąsos ir ilgą gyvenimą toliau vadovauti visai tikinčiųjų bendruomenei pagal senosios maldos žodžius: Deus conservet eum et vivicet eum (Tegul jį Dievas saugo ir suteikia jam jėgų). Viena svarbiausių popiežiaus Pranciškaus pontifikato užduočių yra Romos Kurijos ir viso Bažnyčios gyvenimo teisinė reforma šiuolaikinių iššūkių ir laiko ženklų akivaizdoje. To energingai imdamasis Šventasis Tėvas per pastaruosius penkerius metus paskelbė net 22 dekretus moto proprio forma, sujungė kai kurias Šventojo Sosto institucijas ir sukūrė naujas, siekdamas geresnio ekonominės srities, žiniasklaidos, pasauliečių ir šeimos sielovados koordinavimo, didesnio skaidrumo Vatikano banko (Religinių reikalų institutas KOR) veikloje. Kitais sprendimais buvo siekiama paspartinti santuokos anuliavimo procesą, suteikti didesnę galią vietinėms vyskupų konferencijoms ypač verčiant liturginius tekstus ir vykdant šeimų sielovadą, kadangi padėtis įvairiuose regionuose gana skirtinga. Popiežiui Pranciškui padeda ir pataria jo įkurta Kardinolų taryba (C9), sudaryta iš devynių žymių Bažnyčios hierarchų iš visų kontinentų. Vertindamas vykdomas reformas ir jas aptardamas kovo viduryje Popiežiškajame Urbono universitete surengtoje konferencijoje Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektas kardinolas Fernandas Filonis (Fernando Filoni) sakė, kad Šventojo Tėvo siekis yra labai aiškus: permainos turi veiksmingai stiprinti evangelizavimo misijas, kad Bažnyčia galėtų keliauti visur ir Šventosios Dvasios šviesoje bendrautų su visais vykstant socialiniams ir technologiniams pokyčiams, nepasiduodama prieštaringoms sekuliarizmo ir reliatyvizmo tendencijoms. Internetinė komunikacija pakeitė mūsų būtį, mąstymą ir bendravimą, ypač padarė poveikį jaunimui, kuriam labai reikalingas išmintingas sielovadinis vadovavimas. Todėl dabar laukiama spalio mėnesį įvyksiančios pirmosios Bažnyčios istorijoje jaunimui skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos, kuri gali atnešti didelių naujovių pastoracijoje. Minėjimas vietinėse Bažnyčiose Bažnyčia turi nebijoti pavojų, nevengti materialinio ir dvasinio atokiausios periferijos skurdo ir drąsiai liudyti Evangeliją, susitaikymą ir atleidimą. Kaip tik tokia popiežiaus Pranciškaus pozicuja dažnai buvo nurodoma minint jo pontifikato sukaktį vietinėse Bažnyčiose. Kovo 13-ąją, Marijos dieną, Kauno arkivyskupijos ganytojai ir tikintieji, arkivyskupo Liongino Virbalo SJ pakviesti, Šiluvos Dievo Motinos šventovėje meldėsi už Popiežiaus tarnystę ir gyvenimą bei būsimąją apaštalinę kelionę į Lietuvą. Buvo prisimintas jo mokymas apie nuodėmę, kaip maištą prieš Dievą ir gėdos jausmą dėl jos, kaip malonės veikimą, skatinantį išgyjimą. Indijos vyskupus šios šalies vyskupų konferencijos pirmininkas, Mumbajaus (Bombėjaus) arkivyskupas kardinolas Osvaldas Grasijasas (Oswald Gracias) tą dieną pakvietė Eucharistijos adoracijai ir maldai už Šventąjį Tėvą dalyvaujant apaštaliniam nuncijui arkivyskupui Džianbatistai Dikatrui (Gianbattista Diquatro). Popiežius Pranciškus yra periferijų popiežius, turintis užjaučiančią širdį vargšams, užmirštiems ir kenčiantiems, sakė savo pastabose kardinolas O. Grasijasas. Jis labai rūpinasi jaunais žmonėmis, ypač kreipdamas dėmesį ir į senelius, stengdamasis nuo pontifikato pradžios sielovadiškai suvienyti abi šias gyventojų grupes dėl jų bendrystės ir gerovės. Ganytojas priminė didelę Šventojo Tėvo meilę Azijai, jos dvasiniam turtingumui, išreikštam skirtingomis religinėmis tradicijomis. Jeigu yra žodis, kurį jis nepaliauja kartojęs, tas žodis yra dialogas. Todėl mes visomis priemonėmis turime skatinti dialogo kultūrą ir tik taip galėsime atkurti ir išsaugoti socialinį audinį, sakė kardinolas O. Grasijasas, kuris yra ir Azijos vyskupų konferencijų federacijos pirmininkas. Nors Azijoje yra kelios šalys, kuriose krikščionys sudaro ryškią gyventojų dalį, tačiau daugumoje jų vyrauja kitos tikybos, pavyzdžiui, popiežiaus Pranciškaus pernai aplankytame budistiniame Mianmare ir musulmoniškame Bangladeše. Todėl jo dėmesys tarpreliginiam dialogui visiškai pateisinamas, ypač žinant, kad tame kontinente gyvena didesnė pusė žmonijos. Žymus Jungtinių Valstijų katalikų ganytojas, Filadelfijos arkivyskupas Čarlzas Čaputas OFM Cap (Charles Chaput), kuris nevengia kai kurių geranoriškos kritikos pastabų dėl kartais iškylančių šio pontifikato kontroversijų, Šventajam Tėvui minint tarnystės sukaktį, išreiškė geriausius pamaldžius linkėjimus. Paskelbtame pareiškime jis su dideliu džiaugsmu prisiminė Šventojo Tėvo dalyvavimą 2015 metais Filadelfijoje vykusiame Pasauliniame šeimų susitikime, pabrėždamas, kad tai buvo gailestingumo ir meilės kupinas laikas, ypatingos dovanos, kurias mes visi galime naudoti Bažnyčios ir visuomenės stiprinimui. Ganytojas ypač pabrėžė popiežiaus Pranciškaus kreipimąsi į katalikus ir kitų tikybų išpažinėjus dėl šiuolaikiniame pasaulyje iškilusių sudėtingų moralinių problemų ir sakė, kad visą planetą galima laikyti tikra misijų teritorija. Jis pabrėžtinai kviečia mus liudyti Kristų konkrečiais darbais tarnavimu vargšams, parama migrantams, šeimų stiprinimu ir gyvybės šventumo gynimu, teigė arkivyskupas Č. Čaputas. Jis meldė Šventajam Tėvui Dievo palaimos ir kad Šventoji Dvasia suteiktų jam išminties, labai reikalingos Visuotinės Bažnyčios ganytojui. JAV prezidento sveikinimas Tarp įvairių valstybių vadovų popiežių Pranciškų visų amerikiečių vardu su penkerių metų išrinkimo į apaštalo šv. Petro sostą sukaktimi pasveikino JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump). Mano šeima ir aš pats branginame mūsų vizito į Vatikaną praėjusią gegužę atminimą, rašo sveikinime galingiausios valstybės vadovas, kuris Šventąjį Tėvą su pontifikato sukaktimi pasveikina kiekvienais metais. Turėjau garbę su jumis aptarti daug neatidėliotinai spręstinų globalinių klausimų, dėl kurių rūpesčiais dalinasi Jungtinės Valstijos ir Šventasis Sostas. Prazidentas D. Trampas sveikinimo laiške priminė, kad jų pokalbyje su popiežiumi Pranciškumi buvo iškelta moralinio vadovavimo tarptautinėje bendruomenėje svarba, nuoširdus bendradarbiavimas tarp visų pasaulio lyderių, siekiant stabilios taikos, ginant žmonių ir tautų laisvę. Po didelio dėmesio susilaukusio gegužės 24 dieną vykusio popiežiaus Pranciškaus ir JAV prezidento susitikimo Vatikane paskelbtame komunikate pabrėžtas bendras įsipareigojimas siekiant ginti gyvybę, religijos ir sąžinės laisvę. Nurodyta, kad taikos siekiams yra svarbios ne tik politinės derybos, bet ir tarpreliginis dialogas. Tam, kaip minėta, ypatingą dėmesį skiria Šventasis Tėvas. Ypač tai svarbu kalbant apie dramatišką padėtį Artimųjų Rytų regione, krikščionių bendruomenių persekiojimą daugelyje planetos vietų, paplitusį ekstremizmą ir terorizmą. Jums įžengiant į šeštuosius pontifikato metus prašau priimti mano geriausius linkėjimus jūsų tarnystėje, rašė kovo 13 dieną pasiųstame sveikinime prezidentas D. Trampas. Jis, beje, yra susilaukęs netiesioginės Popiežiaus kritikos dėl griežto požiūrio į migrantų problemą ir noro pastatyti sieną šalies paribiuose. Aptardamas Šventojo Tėvo pontifikato sukaktį žymus amerikiečių bažnytinio gyvenimo apžvalgininkas Džonas Alenas (John Allen) primena, kad Šventasis Tėvas savo moraliniu autoritetu daro didelę įtaką ir tarptautinei politikai. Jis vienintelis iš religinių lyderių kartu su D. Trampu, Vldimiru Putinu, Angela Merkel ir Si Dzinpinu nuolat įeina į pirmąjį įtakingiausių pasaulio žmonių penketuką. Praktiškai nėra nė vienos šiandien svarbesnės politinės, socialinės ar ekonominės problemos globalinio bado, skurdo, bedarbystės, korupcijos, organizuoto nusikalstamumo, prekybos žmonėmis, negimusios gyvybės žudymo, mirties bausmės, klimato kaitos, karo ir taikos, apie kurias nėra kalbėjęs ar rašęs popiežius Pranciškus. Nėra nė vienos reikšmingesnės konfliktinės teritorijos, ar tai būtų Sirija, Irakas, Centrinė Afrikos Respublika, Pietų Sudanas ar Kongas, kur skubaus sprendimo svarbos nebūtų iškėlęs Šventasis Tėvas, ypač rūpindamasis civilių gyventojų ir daugybės pabėgėlių padėtimi ir teikdamas dosnias asmenines aukas. Jis skiria daug jėgų efektyviai sprenžiant įvairias tarptautines problemas, pavyzdžiui, atkuriant JAV ir Kubos diplomatinius santykius. Taigi dėl karų ir stichinių nelaimių kenčiantys žmonės deda viltis į taikdariškas Šventojo Tėvo pastangas ir dėkoja jam už humanitarinę paramą, užtarimą galingu moraliniu autoritetu ir nuoširdžia malda.
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |