2018 m. kovo 23 d.
Nr. 12 (2279)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

Džiaugsmo ir gailestingumo pontifikatas

5-osios popiežiaus Pranciškaus išrinkimo metinės

Mindaugas Buika

Popiežius emeritas Benediktas XVI
sveikina įpėdinį popiežių Pranciškų

Atlikti darbai ir mokymas

Minint popiežiaus Pranciškaus pontifikato penkerių metų sukaktį tarptautinėje žiniasklaidoje buvo pateikta jo nuveiktų darbų statistika, Šventojo Tėvo artimiausių bendradarbių ir vietinių Bažnyčių ganytojų vertinimai, Vatikano gyvenimo stebėtojų apžvalgos. Pripažinta, kad 2013 metų kovo 13 dieną 265-uoju šv. Petro įpėdiniu išrinktas Romos vyskupas toliau jam būdingu stiliumi energingai ir efektyviai vadovauja Katalikų Bažnyčiai, nepaisydamas sulaukto 81 metų amžiaus ir suprantamo didesnio poilsio poreikio. Šio pontifikato unikalumą ženklino jau pati pradžia, kadangi tai buvo pirmasis Popiežius iš Pietų Amerikos, kuris priklauso Jėzuitų vienuolijai ir kuris pirmą kartą pasirinko šv. Pranciškaus vardą, patvirtindamas, kad jo mokymas ir tarnystė turės Asyžiaus šventajam būdingus artumo vargstantiems, nuolankumo ir gailestingumo bei tikėjimo džiaugsmo bruožus. Apie tai kalbama svarbiausiuose Šventojo Tėvo mokymo dokumentuose – dviejose enciklikose – „Laudato Si“ (apie rūpinimąsi bendraisiais namais) ir „Lumen Fidei“ (apie tikėjimo skleidžiamą šviesą) – bei dvejuose apaštaliniuose paraginimuose – „Evangelii Gaudium“ (apie džiaugsmingą šiandienos pasaulio evangelizavimą) ir „Amoris Laetitia“ (apie sudėtingą dabartinės šeimos sielovadą).


Meile nugalėta kančia

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai iki žydų Velykų tebuvo likusios vos kelios dienos, Jėzus pradėjo ruoštis savo žemiškojo gyvenimo pabaigai. Jis prieš įsikūnydamas žinojo, jog žmonijos Atpirkimo istorijoje turės iškęsti skaudžiausią kančią – bejėgiškai kabės ant kryžiaus ir mirs agonijoje... Verbų sekmadienio Evangelijos pradžioje skaitome apie didžiuosius Jėzaus sąmokslininkus – aukštuosius dvasininkus ir Rašto aiškintojus. Jie, matydami Jo daromus dieviškos meilės ženklus, užuot praregėję ir nusipurtę visas pavydo bei neapykantos dulkes ir pagaliau pripažinę, kad Jis iš tiesų yra Dievo siųstasis vienintelis Mesijas, visiškai užkietino savo širdis ir troško tik vieno dalyko – pasikėsinti į Jo gyvybę ir sunaikinti Jį (plg. Mk 14, 1).

Iš visų jėgų Dievui linkėti mirties – aklai priklausyti nuo demono įtakos ir daryti savižudišką veiksmą, nes, kas trokšta blogio pačiam Gėriui, praranda savo tapatumo su Dievu neliečiamybę ir tampa priešo marionete. Antai pirmieji tėvai, nors dėl pirmapradės kaltės buvo išvyti iš Edeno sodo, bet niekada savo Kūrėjui viešai nepriekaištavo sakydami: „O koks mums neteisus bei nedėkingas yra Dievas!“ Nors pirmieji žmonės susigėdę slėpėsi nuo Jo, nes išgyveno veriančią ontologinio nuogumo gėlą bei gėdą, bet nusidėdami atvėrė savo širdis puikybei – nuodėmių hidrai. Jos nuodų kerai pasiekė apogėjų, kai įtakingiausi Išrinktosios tautos atstovai – fariziejai ir Rašto aiškintojai – pamiršo, kas svarbiausia Įstatyme, – teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę – ir tapo pilni nepasotinamo gobšumo, veidmainystės ir nedorumo (Mt 23, 23–28). Jų širdys užkietėjo ir šviesmečiais atitolo nuo Dievo širdies, liepsnojančios meile.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija