Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Meile nugalėta kančia

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai iki žydų Velykų tebuvo likusios vos kelios dienos, Jėzus pradėjo ruoštis savo žemiškojo gyvenimo pabaigai. Jis prieš įsikūnydamas žinojo, jog žmonijos Atpirkimo istorijoje turės iškęsti skaudžiausią kančią – bejėgiškai kabės ant kryžiaus ir mirs agonijoje... Verbų sekmadienio Evangelijos pradžioje skaitome apie didžiuosius Jėzaus sąmokslininkus – aukštuosius dvasininkus ir Rašto aiškintojus. Jie, matydami Jo daromus dieviškos meilės ženklus, užuot praregėję ir nusipurtę visas pavydo bei neapykantos dulkes ir pagaliau pripažinę, kad Jis iš tiesų yra Dievo siųstasis vienintelis Mesijas, visiškai užkietino savo širdis ir troško tik vieno dalyko – pasikėsinti į Jo gyvybę ir sunaikinti Jį (plg. Mk 14, 1).

Iš visų jėgų Dievui linkėti mirties – aklai priklausyti nuo demono įtakos ir daryti savižudišką veiksmą, nes, kas trokšta blogio pačiam Gėriui, praranda savo tapatumo su Dievu neliečiamybę ir tampa priešo marionete. Antai pirmieji tėvai, nors dėl pirmapradės kaltės buvo išvyti iš Edeno sodo, bet niekada savo Kūrėjui viešai nepriekaištavo sakydami: „O koks mums neteisus bei nedėkingas yra Dievas!“ Nors pirmieji žmonės susigėdę slėpėsi nuo Jo, nes išgyveno veriančią ontologinio nuogumo gėlą bei gėdą, bet nusidėdami atvėrė savo širdis puikybei – nuodėmių hidrai. Jos nuodų kerai pasiekė apogėjų, kai įtakingiausi Išrinktosios tautos atstovai – fariziejai ir Rašto aiškintojai – pamiršo, kas svarbiausia Įstatyme, – teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę – ir tapo pilni nepasotinamo gobšumo, veidmainystės ir nedorumo (Mt 23, 23–28). Jų širdys užkietėjo ir šviesmečiais atitolo nuo Dievo širdies, liepsnojančios meile.

Kai Jėzų suėmė, ir aukščiausiajame teisme vyriausiasis kunigas klausė: „Ar Tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?“, Jėzus atsakė: „Taip, Aš Esu. Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyje“ (Mk 14, 61–62). Čia Nemirtingojo liudijimas, alsuojantis prisikėlimu iš numirusiųjų, pergale. Ar galime išgirsti kažką nuostabesnio? Šitaip kalbėti prieš netrukus įvyksiantį nukryžiavimą gali tik Tas, kuriam viskas ir visada absoliučiai yra pavaldu. Jėzus, nors ir būdamas nelaisvėje, galėjo tuoj pat atsisėsti Ten, kur Jam amžinai priklauso būti, ir bematant ateiti visos žmonijos teisti...

Jis taip pasielgti galėjo kaip teisingasis pasaulio Teisėjas, bet negalėjo į mūsų planetą antrą kartą ateiti nenumiręs ir neprisikėlęs... Jo „beprotiška“ meilė Jam bylojo: „Tik kai numirsi, būsi palaidotas ir trečią dieną prisikelsi iš numirusių, tada bet kuriuo metu galėsi vėl sugrįžti į žemę kaip Teisėjas, nes įvykdytas Išganymas nė vienam mirtingajam nebesuteiks dingsties teisintis: „Nežinojau, kad Atpirkėjas mirė dėl mano išgelbėjimo“.

Jėzus žinojo, kad vien Jo skelbiami žodžiai, liudijantys apie Dievo Karalystės atėjimą į žemę, neatpirks žmonijos. Kol Golgotoje nebus pralietas Jo kraujas, visi stovėsime ant pragaro bedugnės slenksčio. Štai kodėl Jis su nepalaužiama valia siekė svarbiausio tikslo – dėl mūsų numirti bei prisikelti iš numirusių. Prisikėlimas – šlovingas naujos būties kūrimo apsireiškimas, kuriame priešmirtinių kentėjimų atodūsių nebūna, nes kas praėjo, nebesugrįžta... Dėl to Jėzus nesakė: „Tėve, atitolink mano prisikėlimą iš numirusių“. Jis prašė kito dalyko: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši kančių taurė“ (Mt 26, 39). Iš anksto matydamas save kančių varginamą (beje, iki galo mes nepajėgūs jų pilnai įsivaizduoti), Jis galėjo ir šitaip sakyti: „Brangus mano Tėti, jei negaliu išvengti kryžiaus kančios, tai nors sutrumpink arba sumažink mano sopulius prieš man numirštant“.

Jėzus su savo Tėvu nesiderėjo. Jis daugybę kartų geriau už mus pažįsta Dangaus Tėvo širdį, kuri bylojo: „Mano mylimas Sūnau, kadangi apsisprendei išgelbėti žmonių giminę, atgal kelio nėra. Dieviškų sprendimų tikrumas neturi mažiausio pokyčio, todėl visada atliekame tai, ką numatėme daryti. Aš Tau suteiksiu drąsos bei kantrybės ypač tada, kai kažkas, girdėdamas Tavo paskutinius žodžius, ištartus Tau merdint: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! (Mt 27, 46), ims ir pagalvos: „Kur toji begalinė Dievo Tėvo meilė savo Sūnui, kai Tėvas, užuot per romėnų karius pasirūpinęs, kad nors mažu vandens gurkšniu būtų suvilgytos Atpirkėjo krauju apkepusios lūpos, leido, kad įvyktų paskutinė budelių patyčia – perrūgusio vyno primirkyta kempinė, prikišta prie Nukryžiuotojo veido, „malšino“ Jo troškulį!?“ Nėra didesnės meilės, kaip iki paskutinio lašo išgerti visus didžiosios Aukos kančių taurės kartumus, aukojant juos už viso pasaulio žmonių širdžių perkeitimą.

Pasak šv. Jono Pauliaus II, „kiek žmogus įsitraukia į Kristaus kentėjimus, (...)  tiek jis papildo kentėjimus, kuriais Kristus įvykdė pasaulio Atpirkimą“. Kai savo kentėjimus aukojame už aplinkinius, patys žengiame į amžinąją Velykų šlovę ir kitiems padedame...

© 2018 „XXI amžius“