Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva. Pasaulis
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Ekonomika ir finansai Bažnyčios mokymo akiratyje

Mindaugas Buika

Naująjį Vatikano dokumentą pristato Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas arkivyskupas Luizas Ladarija SJ ir Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos prefektas kardinolas Piteris Turksonas (dešinėje)

Šiemet, minint dešimtąsias sunkios finansinės krizės metines (2007–2009), Vatikane paskelbtas naujas bažnyčios socialinio mokymo dokumentas, kritikuojantis nevaldomą rinkos ekonomikos sistemą, kuri tarnauja turtingųjų mažumai ir kuria giliai amoralią kultūrą. Su popiežiaus Pranciškaus pritarimu publikuotą dokumentą „Oeconomicae et pecuniariae quaestionis“ („Ekonomikos ir finansų klausimai“) gegužės 12 dieną vykusioje spaudos konferencijoje pristatė jį parengusių Šventojo Sosto institucijų vadovai – Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas, jėzuitas, arkivyskupas Luizas Franciskas Ladarija Fereras (Luis Francisco Ladaria Ferrer) ir Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos prefektas, kardinolas Piteris Kodvas Apija Turksonas (Peter Kodwo Appiah Turkson). Bendra naujojo dokumento nuostata yra labai aiški: šiandien ekonominė ir finansinė veikla su jos globaline reikšme neturi pasiduoti ciniškumo pagundoms, laikytis privalomų etikos normų ir atsiliepti į išnaudojamųjų vargšų daugumos bei niokojamos gamtos aplinkos (žemės) pagalbos šauksmą. Taip turi būti kuriama gerovė visiems, formuojama tikrai svetinga visuomenė, priimanti pirmiausia silpnuosius, kurie turėtų gyvenimo viltį.

Socialinės atskirties problemos

Kalbėdamas dokumento pristatyme Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas arkivyskupas L. Ladarija, kurį Šventasis Tėvas kartu su kitais 13 Bažnyčios hierarchų per Petrines, birželio 29 dieną, pakels kardinolu, pripažino, jog daugelį galėtų stebinti, kodėl svarbiausia Šventojo Sosto doktrininė institucija nagrinėja tokius verslo klausimus. Tačiau juk apaštalinė konstitucija „Pastor Bonus“, apibrėžianti Romos kurijos struktūrų tarnystę, nustato, kad minėta kongregacija turi ginti ir skatinti ne tik tikėjimo mokymą, bet ir visuomenės moralumą (dorovę). Taigi, moralės sritis irgi yra šios institucijos kompetencijoje, o kaip moko Vatikano II Susirinkimas, „ekonominė veikla savo metodais ir dėsniais turi būti vykdoma moralinės tvarkos ribose, kad atliktų žmogui skirtą Dievo planą“ („Gaudium et Spes“, 64). Vadovaujantis šia nuostata, Tikėjimo mokslo kongregacija dabar stengiasi padėti ekonominiam procesui, kad jis įgytų adekvatų etinį pamatą. Stengiamasi išsiaiškinti paplitusio nesąžiningumo, beatodairiško resursų eikvojimo, naudos siekimo kitų kančios sąskaita verslo veiklos praktikoje ištakas, pabrėžiant antropologinį trumparegiškumą, nesirūpinimą bendrąja gerove ir tiesiog žmogiškumo stoką. Šiandien nuo tikėjimo nutolęs žmogus dažnai „nebežino, kas jis yra, ką reiškia dorai elgtis, pasiduoda priklausomybei nuo momento aplinkybių ir tų siaurų interesų, kurie dominuoja rinkoje“, – pripažino arkivyskupas L. Ladarija. Tokiomis sąlygomis ekonominiuose ir socialiniuose santykiuose realiu vyraujančiu faktoriumi tampa ne autentiško gėrio siekis, bet kova dėl didesnio pelno, ir tai skatina atskirtį, nelygybę, daugumos nepasitenkinimą, susipriešinimą bei pavojingus konfliktus.

Galingiausiais ekonominiais veikėjais tampa nedidelė grupė oligarchų, kurie savo rankose sutelkia didžiulį turtą, užvaldo nacionalinius resursus ir visai nekreipia dėmesio į socialinio teisingumo, tolygesnio gėrybių paskirstymo poreikį. „Sunku net įsivaizduoti, kad dešimt turtingiausių žmonių galėtų būti sukaupę beveik pusę pasaulio gerovės, bet šiandien šis faktas tapo tikrove“, – teigia Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas. Todėl ši autoritetinga Šventojo Sosto institucija, kartu su popiežiaus Pranciškaus neseniai įsteigta Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterija (jau pats pavadinimas aiškiai kalba apie šios institucijos užduotį), nusprendė bendromis pastangomis aptarti kai kuriuos su verslu susijusius antropologinius klausimus, kad būtų paskatintas etinis įžvalgumas sudėtingame ekonomikos ir finansų pasaulyje. Šio reikalo negalima atidėlioti, jeigu nenorime vėl atsidurti panašioje į prieš dešimtmetį skaudžiai išgyventą krizinėje situacijoje su dar aštresnio socialinio konflikto pavojais bei daugelio gyvenimą žlugdančiomis sąlygomis, aiškino L. Ladarija. Jis pabrėžė, kad naujojo dokumento „Oeconomicae et pecuniariae quaestionis“ paskelbimu nenorėta kurti dar vienos etinės teorijos, bet tiesiog pažvelgti į dabartinę ekonomikoje ir finansuose susidariusią prieštaringą padėtį bei įvertinti kai kuriuos su moralės reikalais susijusius aspektus. Juk Bažnyčios įpareigojančios tarnystės užduotis yra suteikti žmonėms geresnę orientaciją, kad ji vestų į gyvenimą, kuriame būtų mažiau neteisingumo. Tai yra svarbiausia visų trokštamos socialinės darnos prielaida.

Meilės civilizacijos kūrimas

Pabrėždamas esminę pastoracinę atsivertimo skatinimo užduotį arkivyskupas L. Ladarija priminė iškalbingą apaštalo ir evangelisto šv. Mato patirtį. Jis pradžioje buvo muitininkas, taip senovėje vadinti mokesčių rinkėjai, taigi, turėjęs profesiją, dažnai siejamą su nesąžiningumu, sukčiavimu, naudos siekiu, su tuo, kas šiandien vadinama korupcija. Tačiau pažinęs Jėzų ir tapęs Jo ištikimu sekėju, šv. Matas pasišventė artimo meilės ir dvasingumo sklaidai, teisingumo visiems, ypač vargšams, skelbimui pagal Viešpaties mokymą, todėl Bažnyčia šį apaštalą laiko dangiškuoju moralios ekonominės ir finansinės veiklos globėju. Jo pavyzdys patvirtina, kad ir dirbantys su pinigų bei turto gausinimu susijusioje srityje gali atsiverti tikram žmogiškumui, atsisakyti savanaudiškų interesų bendrosios gerovės ir teisingumo naudai. Istorijoje žinoma, kad šv. Mato atsivertimas paskatino daugelį žinomų turtuolių ir pareigūnų išsilaisvinti iš nuodėmingos, egoistinės ir korumpuotos veiklos bei gyvenimo būdo ir tapti tikrais pagalbos vargstantiems ir artimo meilės liudytojais. Šventojo Sosto doktrininės kongregacijos vadovas reiškė viltį, kad dokumentas „Oeconomicae et pecuniariae quaestionis“ paskatins verslo žmones bei atitinkamus valdininkus savo darbuose žengti šia rūpinimosi visais kryptimi. Tekste nagrinėjami su etikos principais susiję šiuolaikinės ekonomikos ir finansų sistemos klausimai yra aktualūs atsakingiems šios srities veikėjams ir kitiems sąmoningiems geros valios žmonėms. Naujojo dokumento išvadose pabrėžiama, kad kiekviena su materialine sritimi susijusi mūsų laisva veikla, kad ir kokia ji atrodytų nereikšminga, jeigu iš tikrųjų yra nukreipta į autentišką gėrį, remiasi Viešpaties nurodymais ir prisideda prie dangaus ir žemės vienybės, tampa patikima humanizacijos priemone.

Pateiktose pastoraciniuose ekonomikos ir finansų srities apmąstymuose patvirtinama, jog artimo meilės praktikavimas yra esminė autentiškos kiekvieno asmens ir visos žmonijos pažangos sąlyga viešojo gyvenimo srityje, todėl kiekviena akcija turi padėti kurti geresnį ir teisingesnį pasaulį individų santykiuose, įskaitant ekonominę bei politinę sritis. Štai dėl to Bažnyčia savo socialinėje doktrinoje nuolat nurodo pageidaujamą meilės civilizacijos ugdymą, formavimą tokios visuomenės santvarkos, kurioje integralus gėris būtų tvirtai susietas teisingumu ir tiesa. Būtent ši tikros pažangos vizija turi skatinti kiekvieną geros valios asmenį dėti pastangas, kad jo gyvenimas ir veikla neapsiribotų dabar paplitusia vartojimo bei galios siekimo logika ir kad jis stengtųsi racionaliai suvokti tikruosius savosios prigimties ir egzistencijos prasmės aspektus. Dėl to dokumente iškeliamas bendruomeniškumo savivokos poreikis kiekvienam individui, pripažįstant, jog tai įgalina kiekvieną žvelgti į kitus ne kaip į potencialius varžovus ar priešininkus, bet kaip į sąjungininkus ir bendradarbius. Tai skatina suvokimą, jog gerovės kūrimas gali būti autentiškas, jeigu apima kiekvieną asmenį ir visus pozityvius jo gyvenimo bruožus. „Tokia santykinė antropologija skatina pripažinti poreikį ekonominės strategijos, kurios pagrindas būtų ne beatodairiškas pelno siekis, bet visuotinė viešojo gyvenimo kokybė ir bendroji, ir kiekvieno asmens gerovė“, – teigiama naujojo dokumento tekste („Oeconomicae et pecuniariae quaestionis“, 10). Jo rengėjai daro išvadą, kad iš ūkinės ar bankinės veiklos gaunamas pelnas negali būti laikomas moraliai teisėtu, jeigu jis neskatina integralios žmogaus pažangos, neatitinka visuotinio gėrybių paskirstymo principo ir neteikia pirmenybės rūpinimuisi vargšais. Tai – trys neatskiriamai tarpusavyje susijusios nuostatos, privalomos kiekvienai ekonominei sistemai, jeigu norime kurti teisingesnį ir vieningesnį pasaulį.

Svarbūs etiniai klausimai

Naujajame Vatikano dokumente nurodoma, jog kiekvienos ekonominės sistemos pažanga negali būti matuojama vien kiekybiniais ir gauto pelno standartais, kadangi tikroji gerovė juos peržengia ir yra susijusi ne vien su materialine sritimi. Kalbama apie visus gyvenimo aspektus apimančio „žmogiškojo kapitalo“ augimą, apie darbo ir socialinių santykių kokybę, kuriai pelno siekis bet kokia kaina gali tik pakenkti. Prie civilizacijos vertinimo kriterijų priskirtini humanistiniai standartai, kultūrinis ir vertybinis lygmuo, ypač palaikantis dosnumą ir solidarumą, ir minėtos tiesos ir teisingumo įgyvendinimas. Tokiomis sąlygomis pelnas ir gėrybių paskirstymas jau ne susipriešina, bet vienas kitą papildo, rinkos ekonomikai suteikiant didesnį visuomeniškumo potencialą. Čia svarbu pabrėžti žmogaus laisvo apsisprendimo svarbą, o tikinčiajam krikščioniui – ištikimybę evangeliniams patarimams, kuriuos tiksliai apibrėžia garsusis šv. Benedikto Narsiečio devizas „Ora et Labora“ („Melskis ir dirbk“). Jis nurodo ryšio su Dievu reikšmę kiekvienoje verslo veikloje, siekiant tikrai žmogiškų jos rezultatų. Sutelkiant dėmesį į dosnumą, ypač svarbų teisingai suvokiant ekonominius santykius, naujajame dokumente primenama Evangelijoje paties Jėzaus suformuluota „auksinė taisyklė“: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7, 12). Pabrėžiant žmogiškojo faktoriaus svarbą, siūloma, kad universitetinių ekonomikos ir finansų studijų programoje etikos principams būtų skiriamas pakankamas dėmesys. Susipažinimas su labai turtinga Bažnyčios socialine doktrina galėtų būti reikšmingas naujos kartos profesionalų ruošimo kontekste.

Dokumento „Oeconomicae et pecuniariae quaestionis“ pristatyme dalyvavęs Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos prefektas kardinolas P. Turksonas, remdamasis įvairių popiežių raštais aptarė svarbiausius Bažnyčios socialinio mokymo teiginius. Pirmiausia jis priminė palaimintojo Pauliaus VI enciklikoje „Populorum Progressio“ išreikštą klasikinę nuorodą, jog „kalbėdami apie pažangą negalime apsiriboti ekonomikos augimu tam, kad ji būtų autentiška, ji turi skatinti visapusišką kiekvieno asmens vystymąsi“. Bažnyčia tai supranta kaip politinės, ekonominės ir socialinės sistemos pagarbą orumui žmogaus, sukurto pagal Triasmenio Dievo atvaizdą, kuriam skirta siekti bendrojo gėrio. Šis bendrystės tinklas, kaip rašo popiežius Pranciškus enciklikoje „Laudato Si“, apima santykius su Dievu, kitais žmonėmis ir visa kūrinija, siekiant juos išgyventi taip, kad padėtų, o ne kliudytų kiekvieno asmens tobulėjimui. Kaip tokios bendrystės pavyzdį kardinolas P. Turksonas nurodė šeimos gyvenimą, kuriame stengiamasi kuo geriau tvarkytis su turimais namų ūkio resursais. Žmonija yra globali šeima, gyvenanti visų bendruose namuose, kurie turi būti tvarkomi geriausiu būdu, naudojant ir kaupiant (o ne eikvojant) turimus išteklius. Būtent tai ir reiškia tikrą ekonomiką (graikų kalba oiko nomics – ūkio valdymas), išmintingai reguliuojant procesus, atsižvelgiant į žmogiškąją prigimtį, tarpusavio priklausomybę ir bendrą paskirtį siekiant integralios pažangos. Kaip tik tai akcentuojama naujajame Vatikano socialiniame dokumente, kuriame aiškinama, kad, jeigu „namų ūkyje“ vyrauja individualizmas, siauri asmeniniai ar grupiniai interesai, negalima kalbėti apie integralią pažangą.

Bažnyčia pasisako už vystymą tokios sveikos rinkos ekonomikos sistemos, kurioje vyrautų žmogiškas požiūris į bendrą pasaulio resursų paskirstymą užtikrinant kiekvieno asmens orumą ir visų bendrąją gerovę. Ši bendruomeniška nuostata, kaip teigia šventasis Jonas Paulius II enciklikoje „Laboren Exercens“, yra „pirmasis ir svarbiausias bruožas“. Naujajame Vatikano dokumente cituojama dar popiežiaus Pijaus XI paskelbta socialinė enciklika „Quadragesimo anno“, kurioje labai išmintingai primenama, kad rinka, nors ir būdama ekonomikos varikliu, negali pati savęs teisingai valdyti. Todėl susiformavusių verslo ir darbo santykių teisingam veikimui reikalingos atitinkamos reguliavimo normos. Jos, pasak kardinolo P. Turksono, gali būti dvejopo pobūdžio – vienos daugiau techninės (hierarchas jas vadina „matematinėmis“), o kitos – etinės. Tinkamam ekonomikos veikimui yra reikalingi abu šie svertai, nors šiandien dažnai tai užmirštama ir beveik visas dėmesys sutelkiamas į „matematizavimą“ kuo didesnio pelno gavimui, apeinant moralinius dalykus. Štai todėl dabar paskelbtame dokumente ypač svarbūs etiniai klausimai, turint viltį, kad tai padės geriau tvarkyti santykius ir resursus, vadovaujantis laisvės, atsakomybės, solidarumo ir meilės vertybėmis. Tai turėtų padėti įgyvendinti didįjį tarnavimo principą ir išvengti pasitaikančių neapgalvotų, savanaudiškų spekuliacijų, ypač finansų srityje, kaip tai atsitiko vykstant 2007–2009 metų krizei.

Skatinamas krikščionių pavyzdys

Kardinolas P. Turksonas pastebi, jog Bažnyčios kvietimas pasimokyti iš krizės padarinių, būti dėmesingesniems etinėms normoms ypač aktualus šiandien, kai iškyla nauji virtualūs gerovės kūrimo bruožai. Jis nurodė, kad finansų pasaulis savo veiklą dažnai grindžia vadovaudamasis lotynišku terminu „finis“ (galutinis tikslas). Tačiau tikroji šių pastangų užduotis nėra „pinigų darymas“, bet tarnavimas viešosios visų egzistencijos ir taikaus sambūvio idealams. Popiežius Benediktas XVI enciklikoje „Caritas in Veritate“ neatsitiktinai ragino finansų pasaulį grįžti prie savo pirmapradės užduoties – būti visos žmonijos ir kūrinijos gerovės skatinimo įrankiais ir neužmiršti solidarumo, kaip vertybės. Dabar, kai kalbame apie naujosios regeneracinės ekonomikos reikmes, gerai sutvarkyti ir pagal etikos principus veikiantys finansai gali suvaidinti svarbų vaidmenį nesėkmes patyrusių žmonių šeimų ir grupių bei nualintos gamtos aplinkos atsinaujinimui. Tie, kurių rankose sukaupti finansiniai ištekliai, „turi rūpintis, kad jų sprendimai tarnautų geresniam žmonių ir visuomenės gyvenimo užtikrinimui. Kita vertus, jie privalo planuoti ateitį ir kurti tikrą pusiausvyrą tarp šiuolaikinio individualaus ir kolektyvinio vartojimo ir investicijų ateities kartoms“, – rašoma Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje „Gaudium et Spes“. Joje pabrėžiama, kad visas ekonominio vystymosi procesas neturi būti paliktas mechaninei savieigai, tiek atmetant teorijas, kurios. „prisidengusios klaidingos laisvės kaukėmis, priešinasi būtinoms reformoms“, tiek ir vengiant perdėtai sukolektyvinto gamybos organizavimo (būdingo socializmui ir komunizmui), kuris „nustelbia elementarias asmens ir grupių teises“ (GS, 65).

Vatikano II Susirinkimas patvirtino, kad Bažnyčiai turi rūpėti ekonomikos ir finansų klausimai, kiek jie susiję su evangelizacine ir pastoracine misija. Siekdama šių tikslų ji negali ir neturi likti nusišalinusi nuo kovos už socialinį teisingumą besiplėtojančios ekonominės nelygybės bei diskriminacijos akivaizdoje (GS, 66). Šiuo atžvilgiu ypač pažeidžiami yra migrantai, todėl Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje aiškiai reikalaujama, kad svetimšaliai darbininkai nebūtų diskriminuojami pirmiausia atlyginimo atžvilgiu, kad jie galėtų vertingai įsijungti į visą socialinį gyvenimą. Pagaliau „Gaudium et Spes“ kreipiamasi į krikščionis, kad jie, aktyviai dalyvaudami šiuolaikiniame ekonominiame ir socialiniame gyvenime, iškeldami socialinio teisingumo ir artimo meilės principus, privalo būti pavyzdžiu kitiems. „Jie turi laikytis teisingos tvarkos, būdami ištikimi Kristui ir Jo Evangelijai, kad visas jų gyvenimas, tiek visuomeninis, tiek asmeninis, būtų persmelktas Kalno pamokslo palaiminimų mokymo, ypač neturto dvasia“ (GS, 72). Kardinolas P. Turksonas reiškia viltį, kad naujame Vatikano dokumente išreikštos etinės nuorodos ekonomikos ir finansų sistemai padės geriau tvarkyti kiekvienos visuomenės ir visos planetos – mūsų bendrųjų namų – gyvenimą, kuris taps dar saugesnis ir pilnavertiškesnis.

© 2018 „XXI amžius“