Gyvenimo audrose nepalūžęs
Antanas POCIUS
(Tęsinys. Pradžia nr. 46,
47,
48,
49,
50;
2018 m. nr. 1,
2,
3,
4,
5, 6,
7, 8,
9, 10,
12,
14,
16,
18,
20)
|
Komija, Uchta. P. Paulaičio
bendražygis Jonas Žičkus su žmona
Antanina ir dukrele Danute. 1958 m.
Nuotrauka iš J. Žičkaus archyvo
|
P. Paulaičio susirašinėjimas su laisvėje esančiais
bičiuliais nutrūko, nes 10-ojo lagerio operatyvininkai konfiskuodavo
jo ir jam siunčiamus laiškus. Aplink šmirinėjantys agentai kūmams
pranešinėjo apie kiekvieną jo žingsnį, kameroje dažnai buvo daromos
kratos. Per jas 1961 m. sausio mėnesį iš P. Paulaičio atimtas rašinys
Jaunimo ugdymo tezės.
P. Paulaičio įsitikinimai skatino jį kalbėti ir rašyti tik tiesą, dažnas jo laiškas už sovietinės tikrovės politinį vertinimą atsidurdavo lagerių cenzūros draudimų lauke ir būdavo konfiskuojamas, nemažai laiškų, siųstų K. Šnarienei į Šiaulius, buvo konfiskuota. (Juos aptarsime kitame skyriuje.) Ypatingo lagerio cenzorių dėmesio nusipelnė Šiaulių žemės ūkio technikumo dėstytojui Alfonsui Samiui rašytas laiškas. Papasakojęs lageryje ne pagal jo jėgas statybos brigadoje tekusį fizinį darbą, kalinys bičiuliui skundėsi pablogėjusia sveikata, dažnai kankinančiu reumatu, vaistų stygiumi, tuo, kad niekas nesirūpina kalinių sveikata. P. Paulaitis siūlė dėl sveikatos problemų kreiptis į Sveikatos apsaugos ministeriją arba į JTO Žmogaus teisių komitetą gal jie padėtų. Ši frazė Dubrovlago operatyvininkams sukėlė nemažai nerimo: kas bus, jeigu kalinys visam pasauliui papasakos apie kruopščiai slepiamas sovietines priverstinio darbo vergų stovyklas. Kad kalinys negalėtų įvykdyti savo grėsmingų ketinimų, buvo imtasi įvairių atsargumo priemonių, rodo bylos DOR NR. 556 dokumentai.
|