|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Eucharistijoje Jo ir mūsų gyvenimas Kun. Vytenis Vaškelis
Aš kalbu kaip išmintingiems; apsvarstykite patys, ką sakau. Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas Kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona (1 Kor 10, 1517). Tik viso Šventojo Rašto ir Bažnyčios mokymo šviesoje apmąstydami apaštalo Pauliaus žodžius sakome: mūsų visus žmogiško bendravimo būdus ir asmenines aukas pranoksta išskirtinis bendravimas su pačiu Kristumi per Jo kryžiaus auką, kuri dėl mūsų išganymo kaskart sudabartinama, kai mes dalyvaujame Eucharistijos šventime. Išganytojas kartą ir visiems laikams atpirko žmoniją, ir čia mūsų indėlis į mūsų pačių išgelbėjimą yra lygus nuliui. Jėzus mūsų neklausė, ar mes norime, kad Jis už mus numirtų, nes iš anksto žinojo, kad mes kaip Petras, būdami įsitikinę savo ribotu teisumu, bet nežinodami, ką sakome, labai nuoširdžiai Jam prieštarausime (plg. Mt 16, 2122). Perdėm racionalus žmogaus protas savaime nėra pajėgus padaryti teisingą sprendimą dėkingai priimti dangaus Dovaną, kuri yra įvyniota į Nužudytojo krauju permirkusią drobulę, mums simbolizuojančią ne Nemirtingojo prisikėlimą, o mirusiųjų negrįžtantį išėjimą... Tik tikėjimas mums atveria tiesos gelmę: kai dalyvaujame šv. Mišiose, artėjame prie mums jau Jėzaus Auka nupelnyto išganymo pilnatvės, kurią visiškai pasieksime peržengę amžinybės slenkstį... O dabar Viešpats patikrina bei įvertina mūsų tikros meilės bei intencijų grynumo koeficientą, tai yra kiek mes, vienydamiesi su Juo Eucharistijos šventime, stengiamės aukotis ne tik Dievui, bet ir tarnauti aplinkiniams: pasiryžtame dar uoliau, malonei veikiant, įsiklausyti į vieni kitų poreikius bei konkrečiais veiksmais padėti, palaikyti, pagelbėti... Graikiškas žodis (eucharistia) reiškia dėkojimą. Per Mišias aukščiausiajam Kunigui Kristui dėkojame už įvykdytą Atpirkimą, gyvenimą, pašaukimą, bendruomenę, su kuria vieningai šloviname Jo vardą ir, pasak Vatikano II Susirinkimo, stengiamės gerai suprasti apeigas ir maldas, šventajame vyksme dalyvauti sąmoningai, maldingai bei aktyviai. Liturgijos konstitucija byloja apie galutinį šv. Mišių vaisių, mums visiems primindama, kad aukodami tyrą Ostiją, ne tik per kunigo rankas, bet ir drauge su juo, mokytumės aukoti patys save ir diena iš dienos siektume vienybės su Dievu ir tarpusavyje, tarpininkaujant Kristui, idant galop Dievas visiems būtų viskas. Taigi, kai pamaldose matome iškeltą konsekruotą Ostiją, ji liudija, jog, jei kaip apaštalas Petras žengsime per gyvenimo bangas nenuleisdami žvilgsnio nuo Kristaus, pasaulio nuodėmių tamsa niekados neužtemdys mūsų tikėjimo darbais grindžiamos draugystės su Juo, artimu bei savimi. O kai dvasinį žvilgsnį nukreipsime aukštyn į Taurę, prisiminsime, kad joje yra begalinė Kraujo galybė, ne tik anuomet Golgotoje numazgojusi žmonijos nuodėmės gėdą, bet ir veikianti dabartyje, ypač silpnųjų, kenčiančiųjų, sergančiųjų gyvenimuose... Žinomo rašytojo kunigo Henrio Nouveno liudijimas apie viešėjimą neįgalių Aušros narių psichiatrijos ligoninėje (netoli Toronto) tiesiogiai siejasi su šv. Mišiose keliama taure, apie kurią jis rašė: Taurės pakylėjimas yra kaip palaiminimas. Skausmo ir džiaugsmo taurė, pakelta kitiems už gyvenimą, tampa palaimos taure. Kartą kun. H. Nouvenas nusprendė aplankyti savo bičiulį ligonį Trevorą, turintį tam tikrą psichikos sutrikimą... Kai kun. Henris atvyko į ligoninę, jį pasitiko didelis būrys dvasininkų ir medikų, bet Trevoro nebuvo. Jis paprašė, kad drauge papietauti būtinai ateitų Trevoras. Šis prašymas sukėlė personalo darbuotojų sąmyšį, bet vėliau jie sutiko, ir Trevoras, pamatęs kun. Henrį, nušvitusiu veidu pribėgo prie jo... Prie pietų stalo žmonės ramiai šnekučiavosi ir stengėsi susipažinti. Staiga Trevoras atsistojo, paėmė kokakolos taurę, pakėlė ją ir plačiai šypsodamasis garsiai pasakė: Ponios ir ponai... tostas! Visi nustojo kalbėjęsi ir atsisuko į Trevorą susirūpinusiais veidais, kuriuose buvo galima perskaityti jų mintis: Ką dabar šis pacientas iškrės? Reikia būti atsargiems. Tačiau jis pažvelgė į kiekvieną ir tarė: Pakelkite savo taures. Visi jam pakluso. O tada, lyg tai būtų įprasčiausias dalykas, jis uždainavo: Jei patinka ši dainelė... taurę kelk... Jei patinka ši dainelė, pasiimki ją į kelią ir dainuodamas dainelę taurę kelk. Jam dainuojant, iš žmonių veidų dingo įtampa, jie ėmė šypsotis. Greitai keletas taip pat uždainavo, ir netrukus visi stovėjo ir dainavo, o Trevoras dirigavo. Jo tostas suartino šiuos nepažįstamuosius, jo dėka jie pasijuto kaip namie... Tokiu unikaliu palaiminimu Trevoras susitikimą padarė džiaugsmingą ir vaisingą. Skausmo ir džiaugsmo taurė tapo palaimos taure (...), nes jis nepažįstamųjų grupę pavertė meilės bendrija. Šis romus žmogus tapo gyvuoju Kristumi... Noriai gersime iš savo gyvenimo taurių; juk kiekvienoje iš jų yra perkeičiančios malonės lašas...
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |