Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva. Pasaulis
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Prisimintas prieš 80 metų nužudytas ukrainiečių patriotas

Edvardas Šiugžda

Minėjimo dalyviai prie namo Kaune, Laisvės alėjoje, kuris paženklintas E. Konovaleco atminimo lenta

Grupė Ukrainos išsivadavimo judėjimo vado plk. Eugeno Konovaleco minėjimo dalyvių prie Karininkų ramovės

Gegužės 23-iąją sukako 80 metų, kai žuvo plk. Eugenas Konovalecas (1891–1938) – žymus Ukrainos karinis ir politinis veikėjas, Ukrainos liaudies respublikos armijos vadas, Ukrainos karinės organizacijos vadovas, Ukrainos tautininkų (Ukrainoje dagiau žinomas nacionalistų vadu) organizacijos pirmininkas, Lietuvos pilietis. Praėjusį šeštadienį, gegužės 26-ąją, Kaune vyko tiek pėsčiųjų orientacinis žygis „Laisvės kovotojų keliais Kaune“, skirtas paminėti 80-ąsias Ukrainos išsivadavimo judėjimo vado, Lietuvos piliečio, plk. E. Konovaleco žūties metines, tiek konferencija. Konferencijoje apibūdinta jo kilmė ir gyvenimas, kovos reikšmė.

Gimęs 1891 m. birželio 14 d. Zaškivo kaime, Lvovo paviete, nuo 1909 metų studijavo teisę Lvovo universitete. Gynė ukrainiečių jaunimo teises mokytis gimtąja kalba, vadovavo švietėjiškai organizacijai „Prosvita“ („Savišvieta“) Lvove. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo mobilizuotas į Austrijos armiją. 1915 metų birželio mėnesį pateko į rusų nelaisvę, o po 1917 metų Vasario revoliucijos Rusijoje sutelkė esančius nelaisvėje ukrainiečius, 1917-ųjų rugsėjį organizavo pabėgimą iš belaisvių stovyklos ir atvyko į Kijevą. 1917 metų spalio–lapkričio mėnesiais suformavo Sičės šaulių pulką, kuris netrukus tapo vienu kovingiausių Ukrainoje liaudies respublikos armijos vienetų. Kaip sakė dr. Kaminskas, 1918 m. sausio–vasario mėnesiais E. Konovaleco vadovaujamas pulkas vykstant nepaskelbtam Ukrainos ir Rusijos karui, apgynė Ukrainos sostinę nuo bolševikų kariuomenės ir sutriuškino jų Kijeve organizuotą sukilimą, o 1918 metų kovo mėnesį išlaisvino Kijevą nuo bolševikų. 1918 metais E. Konovalecas vadovavo 50 tūkstančių Ukrainos kovotojų kariuomenei karinėse operacijose prieš bolševikų ir Denikino kariuomenes.

1920 metais Čekoslovakijoje, Prahoje, buvo įkurta Ukrainos karinė organizacija (UKO), kurios pagrindinis siekis – paskelbti Ukrainos valstybės sukūrimą. Nuo 1920 metų Lietuvos teritorijoje veikė UKO atstovybė.

1928 m. gegužės 14–18 d. E. Konovalecas su kitais UKO atstovais lankėsi Lietuvoje, dalyvavo atidengiant Laisvės paminklą Kaune, kituose renginiuose Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečiui paminėti.

Susitiko su Lietuvos valdžios atstovais, Šaulių sąjungos vadovais. 1929 metais E. Konovaleciui buvo suteikta Lietuvos pilietybė. Jis turėjo du lietuviškus pasus; vieną tikrąja pavarde, kitą kaip Jozefas Novakas. Su antruoju pasu jis dažniausiai keliaudavo po užsienį. Lietuva finansiškai rėmė 1929–1934 metais Kaune spausdinamą ukrainiečių tautininkų sąjūdžio oficialių leidinių „Surma“ („Trimitas“) ir „Rozbudova naciji“ („Tautos plėtra“).

1929 metais Vienoje buvo sušaukiamas pirmasis ukrainiečių nacionalistų kongresas, kuriame susibūrė nauja karinė politinė jėga – Ukrainiečių tautininkų (nacionalistų) organizacija (UNO) ir jos vadovu buvo išrinktas E. Konovalecas. 1930 metais E. Konovalecas apsigyveno Šveicarijoje, kadangi Ženevoje veikė Tautų Lygos bei Tautinių mažumų reikalų komiteto vadovaujantys organai, čia dažnai lankydavosi įvairūs Europos diplomatai ir žurnalistai su kuriais vykdavo dažni susitikimai. Nuo 1936 metų E. Konovalecas su šeima persikėlė gyventi į Italiją. Mat jo šeima glaudžiai bendravo su Lietuvos atstovo Voldemaro Čarneckio Italijoje šeima. Netgi yra jau surasti ambasadoriaus sūnaus a.a. Algirdo prisiminimai, kalbantys ir apie E. Konovalecą.

Tačiau artėjo tragiška pabaiga. Stalininis režimas jau senokai ėjo E. Konovaleco pėdomis net užsienyje ir ieškojo būtų prieiti prie jo. Jam, kaip pogrindžio veikėjui, iš Ukrainos buvo pamėtėtas Stalino žudikas Pavelas Sudoplatovas (1907–1996). Stalinas pritarė P. Sudoplatovo parengtam pasikėsinimo planui, buvo sudaryta atitinkama įranga. 1938 m. gegužės 23 d. vienoje Roterdamo (Nyderlandai) kavinėje E. Konovalecas susitiko su jau kelerius metus pažįstamu P. Sudoplatovu. Pastarasis perdavė E. Konovalecui dovanų saldainių dėžutę su joje įmontuotu sprogstamuoju įtaisu. E. Konovalecui išėjus į gatvę, nugriaudėjo jį pražudęs sprogimas. E. Konovalecas palaidotas Roterdame, Crooswijk kapinėse, jo laidotuvės organizavo Lietuvos generalinis konsulas Nyderlanduose P. Pennas. Eugeno Konovaleco žūties diena Ukrainoje švenčiama kaip Didvyrių diena.

Vladimiras Kulikas pasakojo apie E. Konovaleco kilmę. Europos etninės žiniasklaidos ir žurnalistų asociacijos prezidentas bei Lietuvoje žinomos radijo laidos „Trembita“ vadovas Viktoras Černyšukas paminėjo įdomų faktą, kad E. Konovalecas su antruoju lietuvišku pasu dirbo Lietuvos žvalgyboje, pateikdamas Lietuvos žvalgybininkams svarbios ir vertingos informacijos apie Lenkiją, su kuria Lietuvos santykiai buvo sudėtingi.

Istorikas Romas Batūra apibūdino lietuvių ir ukrainiečių santykius nuo Gedimino laikų, kai jo brolio Karijoto vaikams buvo pavesta valdyti dideles Ukrainos teritorijas.

Tarp konferencijos pranešimų vyko apdovanojimai. Plk. E. Konovaleco atminimo medaliu buvo apdovanotas Vachidas Jelchojevas, šiuo metu apsistojęs Prancūzijoje ir joje prašęs politinio prieglobsčio, kai patyrė persekiojimą Lietuvoje, kur buvo įkalintas „už sienos pažeidimą“, kai iš karo nusiaubtos Čečėnijos su artimaisiais bėgo į Lietuvą, tačiau buvo penkeriems metams įkalintas. Jis papasakojo apie bendrus ukrainiečių ir čečėnų santykius: tiek Kazachstane, kur gyveno su ištremtaisiais ukrainiečiais, tiek vėliau, sugrįžus į Čečėniją aplinkiniuose kaimuose gyvendavo ir ukrainiečių. Analogišką apdovanojimą gavo ir vepriškis Petras Romas Šaulys pasirūpinęs, kad V. Jelchojevo darbai būtų įvertinti. Mat jis parašė ir išleido dvi knygas: „Vstreča s Satanoj“ (čia galvoje turimas susitikimas su budeliu Stalinu), kurioje atskleidžiami jo vargai palikus Čečėniją ir vykstant į Lietuvą, kai vietoj politinio prieglobsčio buvo įkalintas, bei knygą „Šiandien! Rytoj bus vėlu!“, kurioje autorius sprendžia svarbius Lietuvai klausimus: nusigręžimą nuo religijos (jis pasisako už krikščionybės ir islamo dvasinių vertybių bendrumą), materializmo įsigalėjimą, šeimos pagrindų silpnėjimą, ypač abortų gausą, dėl to nyksta tautos potencialas, emigraciją ir kitas į tautos nykimą (prieš 10 metų jis dar nežinojo, kad dabar nerimastingi duomenys jau viešai skelbiami) vedančias problemas. Beje, šią knygą galima gauti „XXI amžiaus“ redakcijoje.

Raimundo Kaminsko nuotraukos

© 2018 „XXI amžius“