Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Žaizdos

Šimtmečio dovana: rasti partizano Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai

Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) ir Vilniaus universiteto (VU) tyrėjai praėjusios savaitės ketvirtadienį pranešė, kad Vilniaus Našlaičių kapinėse (Antakalnio mikrorajone) rasti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai. VU archeologai pranešė, jog palaikus identifikavo atlikę teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus. Vilniaus universiteto Mokslo prorektorius, Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros prof. Rimantas Jankauskas sakė, jog paklaidos galimybė, kad tai – ne Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės tėvas, yra 1 iš 10 milijonų.

Dainavos apygardos vadas A. Ramanauskas-Vanagas vadovavo Dzūkijos partizanams, 1949 metais su kitais partizanų vadais jis pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Nuo 1949 m. vasario 16 d. A. Ramanauskas-Vanagas buvo vyriausiasis kariuomenės vadas ir tuo pačiu metu Laisvės kovų sąjūdžio tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas. 1951 metais J. Žemaičiui-Vytautui nebegalint eiti tarybos pirmininko pareigų, A. Ramanauskas-Vanagas, būdamas pirmasis jo pavaduotojas, perima jo pareigas ir pradeda vadovauti tarybai, taigi ėjo aukščiausias okupuotos Lietuvos pareigas. Pasibaigus partizaninėms kovoms, slapstydamasis nuo sovietinio saugumo, parašė įsimintiną knygą „Partizanų gretose“ apie Dainavos ir kitų apygardų partizanų kovą. Ginkluota kova dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyko nuo 1944 iki 1953 metų. A. Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas 1956 metais, sovietų žiauriai kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.

Įspūdinga ir ypač reikšminga, kad A. Ramanausko-Vanago palaikai surasti šiemet, kai minimos jo 100-osios gimimo metinės ir Seimas 2018-uosius yra paskelbęs A. Ramanausko-Vanago metais. Dar yra svarbiau, kad garsiojo partizanų vado palaikai surasti Lietuvos Respublikos Šimtmečio metais ir artėjant okupacijos ir trėmimų paminėjimui.

Nors partizanų vado palaikai buvo iškasti tik birželio 1 d. ir per mažiau nei savaitę buvo patvirtinta, kad tai yra būtent A. Ramanausko-Vanago palaikai, darbas iki šio atradimo užtruko kelis dešimtmečius. Praėjusios savaitės ketvirtadienį LGGRTC ir Vilniaus universiteto (VU) tyrėjai pranešė, kad Našlaičių kapinėse rasti Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai. Jau kitą dieną, praėjusį penktadienį, Vilniaus universitete vykusioje spaudos konferencijoje dalyvavę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Birutė Burauskaitė, Vilniaus universiteto Mokslo prorektorius, Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros prof. Rimantas Jankauskas, Memorialinio departamento direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Peikštenis, Vilniaus universiteto archeologas doc. Gintautas Vėlius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Darius Indrišionis ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Dalius Žygelis pranešė džiugią žinią ir papasakojo apie palaikų suradimo aplinkybes. LGGRTC direktorė Birutė Burauskaitė sakė: „Tikrinome kiekvieną tikrą ir netikrą žinią, visas galimas versijas ir po truputį artėjome prie tikslo. Labai simboliška, kad daugiametis darbas apvainikuotas būtent šiais metais, kai minime 100-ąsias A. Ramanausko-Vanago gimimo metines, kai šiuos metus Seimas yra paskelbęs A. Ramanausko-Vanago metais. Svarbu ir tai, kad pernai Vyriausybė išgirdo mūsų prašymą ir skyrė paieškoms papildomų lėšų“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Peikštenis sakė, kad kapavietė, kurioje su kitais dviem asmenimis buvo užkastas partizanų vadas, atkasta tik prieš savaitę. Praėjusios savaitės pirmadienį palaikai atvežti į Vilniaus universitetą, šios aukštosios mokyklos antropologai ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistai patvirtino, kad tikrai rasti A. Ramanausko-Vanago palaikai. Vilniaus universiteto Mokslo prorektorius, Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros profesorius Rimantas Jankauskas spaudos konferencijoje pabrėžė universiteto, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro bei teismo medicinos ekspertų bendradarbiavimo svarbą. Anot jo, šis radinys – tik „ledkalnio viršūnė“: „Iš esmės tai yra ledkalnio viršūnė, tai – didžiulio ankstesnio darbo, ankstesnio įdirbio archyvuose ir visur kitur rezultatas. Ir tikrai dabar galime tikėtis, kad naudodamiesi sukaupta patirtimi mes galime dirbti ir toliau“. Pasak tyrėjų, tose pačiose kapinėse turėtų būti užkasta ir daugiau garsių Lietuvos partizanų, tarp jų – Pranciškaus Prūsaičio-Lapės, Juozo Streikaus-Stumbro ir kitų palaikai. Tikėtina, kad čia gali būti aptikta ir Antano Kraujelio-Siaubūno, paskutinio Aukštaitijos partizano, kapavietė. Spaudos konferencijoje tyrėjai pasakojo, kad A. Ramanausko-Vanago palaikai – gerai išlikę, nes, laimei, jie nebuvo paveikti cheminėmis medžiagomis. Specialistų aiškinimu, tai gali būti laimingas atsitiktinumas, pavyzdžiui, pamiršus palaikus prieš užkasimą apipilti chemikalais, arba tuo metu (1957 metais) dar galėjo apskritai nebūti reglamentuota praktika, kaip naikinti palaikus. Tyrėjai teigė, kad partizanų vado palaikai dar gali būti tiriami apie mėnesį, nes paraleliai analizuojama iš viso dešimt prieš dvi savaites, užpraėjusį penktadienį, atkastų kūnų, tuomet jie bus atiduoti perlaidoti.

LGGRTC direktorė Birutė Burauskaitė sakė, kad centras jau kelis dešimtmečius ieškojo A. Ramanausko-Vanago palaikų. „Tikrinome kiekvieną tikrą ir netikrą žinią, visas galimas versijas ir po truputį artėjome prie tikslo. Labai simboliška, kad daugiametis darbas apvainikuotas būtent šiais metais, kai minime 100-ąsias A. Ramanausko-Vanago gimimo metines, kai šiuos metus Seimas yra paskelbęs A. Ramanausko-Vanago metais. Svarbu ir tai, kad pernai Vyriausybė išgirdo mūsų prašymą ir skyrė paieškoms papildomų lėšų“, – sakė B. Burauskaitė. Memorialinio departamento direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Peikštenis pasakojo, jog buvo išlikęs tik vienintelis dokumentas – 1957 metų A. Ramanausko mirties įvykdymo aktas, kuriame parašyta, kad kūnas yra atiduotas į žemę. Departamento darbuotojas Darius Indrišionis rado kelis dokumentus, kuriuose rašoma, kad du kriminaliniai nusikaltėliai yra užkasti Našlaičių kapinėse. Tad jau buvo galima manyti, jog ir generolas gali būti užkastas ten. Apie galimai užčiuoptą siūlo galą LGGRTC kartu su VU pranešė praėjusių metų gruodį. Tuomet buvo skelbta, jog iš viso Našlaičių kapinėse galėjo būti palaidota per 2600 asmenų. Daugiausia tai buvo negyvi gimę kūdikiai, įvairiose ligoninėse mirę asmenys, neturintys artimųjų, benamiai, neatpažintų asmenų kūnai.

VU Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros profesorius Rimantas Jankauskas džiaugėsi pasiektu laimėjimu surandant partizanų vado ir kitų palaikus: „Tai, be abejo, yra labai džiugi žinia mūsų šaliai ir ypatingai malonu, kad šią istorinę tiesą išsiaiškinome švenčiant mūsų valstybingumo atkūrimo šimtmetį. Anksčiau jau buvo įrodyta, kad šiose kapinėse buvo užkasti nuteistieji mirties bausme 1956–1969 m. laikotarpiu, taip pat ir už politinius nusikaltimus. Tai mums suteikė viltį, kad vykdydami tolimesnę paiešką nustatysime tikslią sušaudytų partizanų palaidojimo vietą. Prognozės pasitvirtino“.

Dar 2017 metų pradžioje į LGGRTC kreipėsi asmuo, pateikęs informacijos apie galimą čia užkasto artimo giminaičio kapavietę. Šis ir kiti liudijimai padėjo tiksliau nustatyti vieną iš šiose kapinėse esančių sušaudytų asmenų užkasimo vietų. Egzekucijų aukų užkasimo vietų paieška vykdyta kryptingai, prieš tai išanalizavus turimus archyvinius šaltinius. VU archeologo doc. Gintauto Vėliaus teigimu, pradinis atliktų archeologinių tyrinėjimų tikslas buvo nustatyti, ar Našlaičių kapinėse buvo užkasami minėtu laikotarpiu Vilniuje mirties bausme nuteisti asmenys. Pasak tyrėjų, tose pačiose kapinėse gali būti palaidota ir daugiau garsių Lietuvos partizanų, tarkime, Pranciškaus Prūsaičio-Lapės, Juozo Streikaus-Stumbro ir kitų, palaikai. Archeologai atskleidžia, jog pirminis tyrimas buvo nustatyti, ar šiose kapinėse buvo užkasami 1956–1969 metais Vilniuje KGB kalėjimuose nužudyti asmenys. LGGRTC atliktų tyrimų duomenimis, nuo 1956 iki 1969 metų Vilniuje mirties bausmė įvykdyta 206 asmenims. Iš jų 76 buvo kaltinami politiniais nusikaltimais ir egzekucijos įvykdytos LTSR KGB vidaus kalėjime, 130 nuteista už kriminalinius nusikaltimus ir sušaudyti Lukiškių kalėjime. Kol kas Našlaičių kapinėse rasti 27 KGB ir Lukiškių kalėjimuose nužudytų asmenų palaikai. Šiuo metu vyksta šių asmenų identifikavimo darbai. Archeologiniai tyrinėjimai bus tęsiami. Moksliniai tyrimai atliekami vykdant dar 2008 metais priimtą Seimo rezoliuciją dėl Laisvės kovų dalyvių palaikų užkasimo vietų nustatymo ir tinkamo sutvarkymo.

Buvęs LGGRC istorikas Darius Indrišionis sakė, kad lūžis ieškant A. Ramanausko-Vanago palaikų įvyko 2015 metų rudenį, kai buvo duomenų apie įvykdytus mirties nuosprendžius.

„Vykdant vieną iš centro projektų, nagrinėjant mirties bausmės vykdymo už politinius ir kitus nusikaltimus nuteistų asmenų aplinkybes, fonde buvo aptikta byla, kurioje buvo saugomi mirties nuosprendžiai, išimti iš bylų kriminalinių nusikaltėlių, kurie buvo nuteisti nuo 1956 iki 1969 metų. Dokumentuose nurodoma, kurią dieną žmogus buvo sušaudytas ir kas dalyvavo vykdant sušaudymą, taip pat kokiu laiku, kurią dieną ir kur palaikai buvo užkasti“, – sakė D. Indrišionis. Pasak jo, pavyko atrasti pastebėjimą, kad partizanų vado nužudymo dieną (1957 m. lapkričio 29 d.) Lukiškių kalėjime buvo nužudyti ir du kriminaliniai nusikaltėliai ir tą pačią dieną užkasti Našlaičių kapinėse. „Padarėme išvadą, kad galimai tą pačią dieną sušaudytas A. Ramanauskas-Vanagas buvo (tikėtina grynais makabriškais, praktiniais sumetimais) įmestas į tą pačią duobę su dviem kriminaliniais nusikaltėliais. Šį mąstymą patvirtino ir tai, kad nuo 1957 iki 1963 metų mirties bausmės vykdymai kriminaliniams nusikaltėliams Lukiškėse ir politiniams kaliniams KGB kalėjime sutapo 13 kartų“, – sakė D. Indrišionis.

LGGRTC darbuotojas Dalius Žygelis pasakojo, kad, tikrinant D. Indrišionio versiją, buvo surasti liudininkai, kurie nurodė, kad jų giminaitis politinis kalinys buvo nužudytas 1956 metais ir užkastas Našlaičių kapinėse. „Liudininkai turėjo informaciją iš asmens, dalyvavusio kūnų užkasimuose, tai buvo Našlaičių kapinių prižiūrėtojas ir duobkasys. Jis gaudavo signalus iš KGB, dieną paruošdavo kapavietes, o naktį gavę signalą atvykdavo į Našlaičių kapines ir kūnus sumesdavo į duobę“, – kalbėjo D. Žygelis. Beje, kapinių darbuotojas pažinojo 1956 metais nužudytą politinį kalinį, kuris buvo jo kaimynas. „Jis su tuo politiniu kaliniu buvo kaimynai, gyveno šalia Našlaičių kapinių, ir jis, mesdamas į duobę, atpažino savo kaimyną. Prieš mirdamas graužiamas sąžinės ar dėl kitokių paskatų pasikvietė to nužudytojo sūnų ir parodė vietą Našlaičių kapinėse, pietrytiniame kampe, kur jis užkasė jo tėvo palaikus. Suradome to KGB duobkasio sūnų, kuris būdamas paauglys tėvui padėjo dieną užkasti duobes“, – sakė D. Žygelis.

Kalbėdamas „Žinių radijui“, D. Žygelis akcentavo, kad surasti ir nustatyti sovietiniam režimui pasipriešinusių kovotojų palaikus buvo labai sudėtinga, nes juos surasti reikėjo kelių hektarų plote, tarp kelių tūkstančių ten esančių kapaviečių. Politinių kalinių palaikų užkasimo vietos nebuvo nei aprašytos, nei sunumeruotos. Anot jo, sovietai tikslingai, siekdami nuslėpti, politinių kalinių palaikus užkasdavo su kitų mirusiųjų – kriminalinių nusikaltėlių, ligoninėse mirusių ir artimųjų neturinčiųjų – palaikais. Istoriko teigimu, Našlaičių kapinėse KGB sušaudytų politinių kalinių palaikus užkasdavo nuo 1956 iki 1969 metų. „Tai buvo makabriškas planas sumaišyti visus mirusius ir nužudytuosius“, – sakė D. Žygelis. Anot jo, odontologinis sugretinimas, kaukolės ir fotonuotraukos sugretinimas bei DNR ekspertizė garantuoja ne 100, bet 150 proc., kad tai yra A. Ramanausko-Vanago palaikai. D. Žygelis sakė, kad šalia DNR analizės ir kaukolės sugretinimo buvo atlikta ir odontologinė ekspertizė. „Kai Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo areštuotas, jis sovietinių budelių buvo sumuštas praktiškai iki mirties. Ir tuo metu norėdami jį atgaivinti ir pravesti tardymus, matyt, gydymo tikslais padarė jo galvos rentgeno nuotrauką. Ši rentgeno nuotrauka mums padėjo atlikti odontologinį sugretinimą“, – aiškino istorikas.

*

Svarbaus mūsų valstybės orumui ir istorinei tapatybei atradimo laurai priklauso LGGRTC. Didelis nuopelnas ieškant A. Ramanausko-Vanago palaikų, priklauso jaunam istorikui D. Indrišioniui, kuris buvo priverstas palikti mėgstamą darbą, nes nesugebėjo gyventi iš mažo atlyginimo – LGGRTC tegalėjo jam mokėti tik 460 eurų. Istorikas D. Žygelis, būdamas vienu geriausiu partizaninio judėjimo Lietuvoje tyrinėtoju ir daug prisidėjęs prie A. Ramanausko-Vanago palaikų atradimo, LGGRTC dirba puse etato, gaudamas tik 280 eurų atlyginimą, augina du vaikus, todėl dar turi ieškotis papildomų darbų.

*

Žymiojo partizanų dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė dėkinga visiems, kurie nuoširdžiai ir kruopščiai ėmėsi sunkaus palaikų paieškos darbo. Paklausta, ar jau nusprendė, kur norėtų palaidoti tėvelio palaikus, sakė: „Kol kas nenoriu apie tai kalbėti, nes dar laukia pasitarimai, svarstymai. Suprantama, žiūrėsiu ne tik savo interesų. Tėvelis buvo Lietuvos žmogus, tam tikru laiku – svarbiausias žmogus valstybėje. Savo gyvenimą ir gyvybę jis atidavė už Lietuvos valstybę, tad aš negaliu žiūrėti savanaudiškai. Tada jis buvo pavyzdys žmonėms, kurie kovojo už laisvę. Tikiu, kad jo atminimas svarbus ir dabar, todėl nevalia to ignoruoti“.

© 2018 „XXI amžius“