Žaizdos
Šimtmečio dovana: rasti partizano Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai
|
Adolfas Ramanauskas-Vanagas
|
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) ir Vilniaus universiteto (VU) tyrėjai praėjusios savaitės ketvirtadienį pranešė, kad Vilniaus Našlaičių kapinėse (Antakalnio mikrorajone) rasti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai. VU archeologai pranešė, jog palaikus identifikavo atlikę teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus. Vilniaus universiteto Mokslo prorektorius, Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros prof. Rimantas Jankauskas sakė, jog paklaidos galimybė, kad tai ne Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės tėvas, yra 1 iš 10 milijonų. Dainavos apygardos vadas A. Ramanauskas-Vanagas vadovavo Dzūkijos partizanams, 1949 metais su kitais partizanų vadais jis pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Nuo 1949 m. vasario 16 d. A. Ramanauskas-Vanagas buvo vyriausiasis kariuomenės vadas ir tuo pačiu metu Laisvės kovų sąjūdžio tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas. 1951 metais J. Žemaičiui-Vytautui nebegalint eiti tarybos pirmininko pareigų, A. Ramanauskas-Vanagas, būdamas pirmasis jo pavaduotojas, perima jo pareigas ir pradeda vadovauti tarybai, taigi ėjo aukščiausias okupuotos Lietuvos pareigas. Pasibaigus partizaninėms kovoms, slapstydamasis nuo sovietinio saugumo, parašė įsimintiną knygą Partizanų gretose apie Dainavos ir kitų apygardų partizanų kovą. Ginkluota kova dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyko nuo 1944 iki 1953 metų. A. Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas 1956 metais, sovietų žiauriai kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.
|
Gyvenimo audrose nepalūžęs
Antanas POCIUS
(Tęsinys. Pradžia nr. 46,
47,
48,
49,
50;
2018 m. nr. 1,
2,
3,
4,
5, 6,
7, 8,
9, 10,
12,
14,
16,
18,
20,
22)
Bendravimas laiškais su Konstancija Šnariene Siekdami operatyvinių tikslų, lagerio čekistai kaliniui netrukdė susirašinėti tik su Šiauliuose gyvenusia K. Šnariene. Praėjus metams po P. Paulaičio arešto K. Šnarienė gavo pirmąjį jo laišką iš lagerio. Prasidėjo dviejų sovietinės sistemos nuskriaustųjų gražus, kartu ir sudėtingas bendravimas laiškais. Kalbėdamas ne užuominomis, o tiesmukai P. Paulaitis Konstancijai rašė apie nelengvą kalinių gyvenimą GULAGo lageriuose: jais buvo nusėtos blogio imperijos Sibiro ir Mordovijos miškų ir tundrų platybės. K. Šnarienė jam siuntė banderoles su spauda, prenumeravo laikraščius. Kaip ir gyvenime, taip ir bendraudamas su jam didelę simpatiją rodančia Konstancija, P. Paulaitis stengėsi išlikti santūrus ir korektiškas. Laišką pradėjęs maloniu kreipiniu Mano brangioji Kostute, Miela Kostute, jį užbaigdavo labai santūriai, be jokių meilikavimų. Tik po kelių susirašinėjimo metų kreipinį Jūs pakeitė į Tu, laiškuose reta šiltesnių, malonybinių žodžių dėl jo nelaimės sielvartaujančiai moteriai. Žodžių, kurių laukia kiekviena mylinti moteris.
|