Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Sportas atveria kelią pas Kristų

Paskelbtas pirmasis Vatikano dokumentas apie atletų ir žaidimų sielovadą

Mindaugas Buika

Popiežiui Pranciškui įteikta Rusijoje vykstančio Pasaulio futbolo čempionato emblema

„Duoti iš savęs geriausia“

Rengiantis rudenį vyksiančiam jaunimui skirtam Vyskupų Sinodui, žengtas dar vienas istorinis žingsnis pasauliečių pastoracijoje: Vatikane paskelbtas pirmasis dokumentas apie Bažnyčios ir sporto santykius. Birželio pradžioje Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos publikuotame 50 puslapių dokumente „Duoti iš savęs geriausia. Krikščioniškas požiūris į sportą ir žmogaus asmenį“, be kita ko, primenama, kad pirmasis Popiežius, atvėręs Vatikano duris sportui, buvo šventasis Pijus X, 1904 metas priėmęs gimnazistų renginio dalyvius. To meto spauda neslėpė nuostabos tokiu poelgiu, ypač, kai buvo pranešta, kad atsiliepdamas į vieno sutrikusio Romos kurijos dvasininko klausimą: „Kur mes taip darydami nueisime?“, Šventasis Tėvas geraširdiškai šypsodamasis atsakė: „Į rojų, brangusis“. Žinoma, situacija nuo to laiko labai pasikeitė, popiežiai Pijus XII ir Paulius VI iš esmės suintensyvino Bažnyčios dialogą su sporto pasauliu, pabrėždami pergalės siekio varžybose, jų dalyvių moralinių savybių ir draugiškumo, taikos sąjūdžio sąveiką. Dabar žymūs sportininkai ir tituluotos komandos yra dažni Apaštališkųjų rūmų svečiai, prasmingi sveikinimai ir palinkėjimai iš Romos sklinda didiesiems tarptautiniams sporto renginiams – olimpinėms žaidynėms ir Pasaulio futbolo čempionatams. Įvairios varžybos organizuojamos netgi Šventojo Sosto struktūrose (pavyzdžiui, futbolo „Clericus Cup“ turnyras) ir vietinėse Bažnyčiose, susiformavo sporto kapelionų tarnystė. Todėl reikia tik džiaugtis, kad galiausiai parengtas fundamentalus dokumentas, kuriame pateikta antropologinė sporto reiškinio analizė, jo ugdomasis vaidmuo, netgi kvietimas šventumo siekiui su įvairių iššūkių aptarimu.

Spaudos konferencijoje pristatydamas naująjį dokumentą Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos prefektas kardinolas Kevinas Farelas (Kevin Farrel) priminė, kad sporto entuziastas šventasis Jonas Paulius II tuometinėje Popiežiškojoje pasauliečių tarnyboje įkūrė skyrių, kuriam skirta koordinuoti Bažnyčios ryšius su sporto asociacijomis, ir ši struktūra liko naujojoje dikasterijoje. Taigi, sujungus tarptautinių ekspertų, teologų ir sportininkų pastangas, buvo parengtas dokumentas „Duoti iš savęs geriausia“. Jame nesiekta atsiliepti į visus klausimus, kurie iškilę sporto pasauliui, bet labiau susitelkta į sielovadai svarbius problemas bei tikėjimo patirtį. Kardinolas K. Farelas pastebėjo, kad principas „Duoti iš savęs geriausia“ tinka kiekvienam krikščioniško tobulumo siekimui visuose užsiėmimuose, bet ypač aktualus sporto praktikoje. „Viena vertus, kalbama apie atkaklias pastangas ir netgi aukojimąsi, kuriam atletas turi atsidėti, kad pasiektų pergalę ir norimą tikslą, – aiškino Vatikano dikasterijos vadovas. – Bet tą patį galima pasakyti ir apie tikėjimo sritį, kurioje mes esame pašaukti „duoti iš savęs geriausia“, kad pasiektume šventumą“. Tai, kaip patvirtina ir popiežius Pranciškus savo apaštaliniame paraginime „Gaudete et exsultate“, yra visuotinis pašaukimas. Štai kodėl naujasis dokumentas nėra mokslininkams skirtas teologinės teorijos tekstas, bet daugiau praktinės nuorodos, naudingos vyskupų konferencijoms ir vyskupijoms, planuojant ir vystant sporto srities pastoraciją. Be abejonės, jis bus naudingas įvairioms sporto asociacijoms, mėgėjų ir profesionalų klubams, individualiems atletams ir jų treneriams apmąstant sporto praktikavimo ir krikščioniško gyvenimo sąsajas.

Popiežius kviečia į šventumą

Kardinolui K. Farelui adresuotame laiške popiežius Pranciškus pripažino, jog su džiaugsmu priėmė žinią apie dokumento „Duoti iš savęs geriausia“ parengimą, patvirtinusį, kad Bažnyčia turi savo vaidmenį sporto pasaulyje ir drąsiai žvelgia į šį reiškinį iš krikščioniškos perspektyvos. „Kultūroje, kurioje vyrauja individualizmas ir kurioje juntamas atotrūkis tarp jaunųjų kartų ir vyresniųjų, sportas tampa privilegijuota vieta, kurioje žmonės gali susitikti ir bendrauti nepaisydami rasinių, lytinių, religinių ar ideologinių skirtumų“, – pažymėjo Šventasis Tėvas. Sportas tai sritis, kurioje dalijamasi džiugia rungtynių nuotaika, siekiant bendro tikslo – pergalės, patirtimi, komandiniu žaidimu, sėkme ar skausmu dėl pralaimėjimo, atmetant idėją, jog pergalė yra tik kiekvieno asmeninis reikalas. Sportuojant gal labiau nei kur kitur reikia bendruomeniškumo palaikymo ir ne tik komandos draugų susiklausymo, bet ir vadovų, trenerių, rėmėjų, šeimos narių, sirgalių pagalbos, kuri įgalintų atletą duoti iš savęs geriausia. Visur, kur žaidžiama ar lenktyniaujama, švenčiama pergalė ar solidariai išgyvenama nesėkmė, visoje toje aplinkoje sportas skatina žmonių draugišką sąveiką ir tikrą bendrystę, – pripažino Šventasis Tėvas.

Tai iškelia sporto ugdomąjį vaidmenį, ypač žinant, kad jauni žmonės ne tik sportuodami, bet ir stebėdami varžybas bei žymių atletų gyvenimą, tai priima sau kaip pavyzdį ir įkvėpimą. Štai kodėl yra svarbu, kad sporto žvaigždės rodytų vertybinį dosnumo, kuklumo, aukojimosi, dvasinio stabilumo, atkaklumo, džiugaus entuziazmo visomis aplinkybėmis liudijimą. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad pozityvus sporto autoritetų įnašas į komandinės darnos dvasią, pagarbą asmens orumui, sveiko ir teisingo rungtyniavimo bei solidarumo nuostatas, tikrai yra brangus, nes duoda gausių vaisių jaunų žmonių, kaip atsakingų visuomenės narių ugdymui.

Nurodydamas, kad sportas gali tapti reikšminga priemone evangelizavimo misijai, šventumo skatinimui, Šventasis Tėvas ragina atkreipti dėmesį į šio aspekto svarbą jaunimo sielovadoje. Bažnyčia yra pašaukta skelbti Kristų visomis aplinkybėmis (plg 2 Tim 4, 2), todėl nereikia užmiršti populiarių sportinių užsiėmimų parapijose, katalikiškose mokyklose, bažnytiniuose jaunimo sąjūdžiuose. Sielovadoje svarbu išreikšti sportavimui būdingą susitelkimą, kuris padeda atskleisti visapusišką žmogaus, sukurto pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, potencialą. „Sportas gali atverti kelią pas Kristų tose vietose ir aplinkose, kuriose dėl įvairių priežasčių Jo tiesiogiai skelbti neįmanoma“, – rašo popiežius Pranciškus. Taigi sportuojantys asmenys savojo entuziazmo ir bendruomeniškumo liudijimu gali būti Gerosios naujienos skelbėjai, ypač, kada praktiškai įgyvendinama nuostata „duoti iš savęs geriausia“ panaudojant Dievo mums į širdis sudėtas dovanas ir talentus. Tam tikslui reikia pagilinti jungtį tarp sporto ir gyvenimo, kad abu jie vienas kitą nušviestų ir tokiu būdu pastangos pasiekti tobulumą savo sporto šakoje taptų stimulu  sportuojančiam asmeniui kuo geriau išreikšti save ir kitose gyvenimo srityse. Šios pastangos nukreipia mus į kelią, kuriame su Dievo malonės pagalba atsiveria gyvenimo pilnatvė, kurią vadiname šventumu. Iš tikrųjų kaip tik sportas yra turtingas šaltinis vertybių, kurios mums padeda tapti geresniais žmonėmis, padeda atskleisti ir ištaisyti kai kuriuos trūkumus, siekiant tobulumo ir sėkmės ne tik varžybose, bet ir visame gyvenime. Tai ir yra krikščioniškas šventėjimo kelias, kuriuo žengdamas atletas neša tikėjimo šviesą ir džiaugsmą į visą aplinką, tapdamas savotišku misionieriumi mūsų pasaulyje. Baigdamas laišką Šventasis Tėvas meldė Viešpatį per Švč. Mergelės Marijos užtarimą, kad naujasis dokumentas duotų gausių vaisių bažnytinei bendruomenei sporto pastoracijoje. Jis kvietė atletus ir sielovadininkus pripažinti save vienos didžiosios Jėzaus „komandos“ nariais bendrose pastangose skleidžiant tikėjimą.

Išeinančios Bažnyčios misija

Naujojo dokumento teksto pradžioje, kalbant apie jo rengimo motyvus ir tikslus, patvirtinama, kad jo pavadinimu pasirinktas frazeologizmas „Duoti iš savęs geriausia“ (italų k. „Dare il meglio di se“), nusako ne tik individualaus atleto ar komandos pastangas, bet yra teisingas visoje žmogaus gyvenimo bei krikščioniško tikėjimo patirtyje. Neatsitiktinai apaštalas šv. Paulius, savo laiškuose mėgęs vartoti sportines metaforas, apibendrindamas misijų veiklą, rašo: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą ir išlaikiau tikėjimą“ (2 Tim 4, 7). Šis išmintingas palyginimas yra paskata dar geriau suprasti ryšį tarp garbingo kovojimo sportinėse varžybose ir atkaklios krikščioniškojo tikėjimo sklaidos privačiame bei viešame tikinčiojo gyvenime. Todėl Bažnyčios misijų ir sielovados užduotys sporto srityje yra panašios, kaip ir kitoje žmogaus saviraiškoje – moksle, darbinėje veikloje, švietime, meno kūryboje, politikos siekiuose. Visose tose plotmėse išeities taškas yra išganymo siekis, kuris sporte ir kitur įgyvendinamas, kai pirmenybė teikiama žmogiškajam orumui, integraliai pažangai ir grožiui. Bažnyčia visada buvo grožio ir kūrybinės raiškos skatintoja meno darbuose, muzikoje per visą savo dviejų tūkstantmečių istoriją, ir tai svarbu sportui. Grožis turi dieviškas ištakas ir jo vertinimas reiškia mūsų pačių, mylimų Dievo kūrinių, pripažinimą. Sportas, kuris irgi suteikia galimybių išgyventi nuostabias grožio akimirkas, patvirtina, jog tai yra vienas iš būdų pažinti ir sutikti Dievą. Todėl Bažnyčia, vesdama nuolatinį dialogą su sporto pasauliu, ne tik rūpinasi integraliu žmogaus augimu, tarpasmeninių santykių, pagarbos teisingumui, draugiškumo ir solidarumo vystymu, bet ir laiko šią sritį dar vienu šiandienos aeropagu, nuo kurio būtų skelbiama Evangelija.

Naujasis dokumentas remiasi popiežiaus Pranciškaus mokymu apie išeinančią Bažnyčią, kuri peržengia sienas ir užtvaras, kad galėtų apaštališkai veikti įvairiose gyvenimo plotmėse, tarnauti kaip savos rūšies „lauko ligoninė“. Sporto galimybės šiuo atžvilgiu yra tikrai didelės, kadangi jis sujungia praktiškai visus regionus ir visus gyventojų sluoksnius – turtinguosius ir vargšus, migrantus ir čiabuvius, galinguosius ir atstumtuosius. Todėl Bažnyčia turi palikti savo „keturias sienas“, uždarą erdvę ir išeiti ieškoti bei pasitikti nuo tikėjimo atitolusių žmonių visose gyvenimo aplinkose, taip pat ir sporto pasaulyje, rodydama evangelinę drąsą, atkaklumą ir kantrumą sąveikai su kultūrų ir požiūrių įvairove. Dokumente primenama ir popiežiaus emerito Benedikto XVI naujosios evengelizacijos doktrina, mokymas apie „pagonių kiemą“, kuriame galima bendrauti „su tais, kurie nepažįsta Dievo, bet nenori likti bedieviai ir siekia priartėti prie to Nežinomojo“. Tokių svarbių užduočių įgyvendinimui naujajame dokumente rekomenduojama į vyskupų konferencijų, atskirų vyskupijų ir parapijų pastoracinius planus įtraukti ir sporto apaštalatą. Ši misijų veikla turi tapti konkrečiu Bažnyčios įsipareigojimu sportui ir padėti kitoms katalikiškoms struktūroms inicijuoti atitinkamą veiklą. Bažnyčia turi pritaikyti savo turtingą pastoracinę patirtį, kad sportas būtų dar labiau humanizuotas, autentiškas, kad jo centre tikrai būtų žmogus, kaip kūno, sielos ir dvasingumo vienovė su jo lavinimo poreikiais, kad tai neatidėliotinai atsilieptų į naujuosius iššūkius, kliudančius šiems siekiams.

Sektinas šv. J. Bosko pavyzdys

Su sporto evangelizavimo ir humanizavimo paskatomis naujajame dokumente kreipiamasi tiek į vyskupus ir kunigus, tiek ir į pasauliečius, ypač į tuos, kurie turi tiesioginį kontaktą su sportu, kaip savojo gyvenimo realybe. „Bažnyčia nori kalbėti tiems, kurie myli ir vertina sportą, kaip žaidėjai, vadovai, treneriai, šeimų tėvai, tiems, kuriems sportas yra ne tik užsiėmimas, bet ir pašaukimas“, – teigia istorinio dokumento rengėjai. Tikintis, kad dokumentas pasieks visus geros valios žmones, organizacijas, žinančias vertybes ir teisingumą sporto praktikoje, jame aptariami ir kai kurie šiuo metu iškilę iššūkiai, kurie kliudo šios srities pažangai. Kalbama apie kūno žalojimą ir alinimą nusikalstamai naudojant dopingo priemones, apie vis labiau plintančią korupciją, papirkinėjant sporto organizacijų lyderius ir varžybų organizatorius, apie išankstinio susitarimo dėl rezultatų atvejus, siekiant pelno lažybų versle, apie perdėtą komercializaciją didžiulėmis sumomis perkant ir parduodant sporto žvaigždes, apie pasitaikančias smurto apraiškas sporto aikštelėse ir ypač žiūrovų tribūnose, apie rasizmo ir seksualinio išnaudojimo incidentus. Bažnyčia pripažįsta savo atsakomybę dėl bendradarbiavimo su sporto lyderiais, kad būtų išvengta tokio neetiško poelgio tendencijų, kad joms būtų teisiškai ir morališkai užkirstas kelias ir ši sritis tikrai taptų žmogaus vardo verta erdve.

Gerai žinoma, kad sportas yra reikšminga ugdomoji priemonė ne tik fiziniam, bet ir doroviniam jaunų žmonių lavinimui, stiprinant charakteriui svarbias atkaklumo, teisingumo, išmintingumo, skaistumo savybes. Tai ypač svarbu šiandienos visuomenėje su neretai pašlijusiu šeimos gyvenimu, marginalizuota skurdo aplinka, kurioje jaunimas dažnai patiria nusikaltėlių gaujų, piktnaudžiavimo narkotikais ir alkoholiu, prekybos žmonėmis keliamus pavojus. Todėl krikščionių bendruomenės visame pasaulyje kartu su įvairiomis sporto organizacijomis bei privačių asmenų iniciatyvomis stengiasi panaudoti atletizmo, žaidimų ir varžybų galimybes, kad apsaugotų ir išvaduotų sunkumuose atsidūrusius jaunus žmones iš minėtų pavojų, skatintų jų personalinį ir socialinį įsitvirtinimą. Naujajame dokumente konkrečiai minimas Saleziečių vienuolijos steigėjas šventasis kunigas Jonas Boskas (1815–1886), pasižymėjęs vadinamųjų gatvės vaikų globa. Jis buvo galbūt pirmasis žymus katalikų švietėjas ir ugdytojas dar XIX amžiuje, pripažinęs sporto ir žaidimų svarbą holistiniam jaunų žmonių ugdymui. Šv. J. Boskas nuolat rengdavo vaikų ir jaunimo futbolo ir kitas varžybas, pats noriai jose dalyvaudavo ir įgijo didžiulį populiarumą bei pripažinimą. Bažnyčia, skatindama inkliuzyvinės kultūros kūrimą, remia pastangas į sportinę veiklą įtraukti fiziškai ir intelektualiai neįgaliuosius, benamius, pabėgėlius, kad jie pajustų dalyvavimo ir pergalių džiaugsmą, rodytų pagarbą varžovams. Dėl to ji sveikina tokius renginius kaip Parolimpinės žaidynės, Pasaulio benamių čempionatas, pabėgėlių komandų sudarymas, kaip tai buvo 2016 metų Rio de Ženeiro olimpiadoje.

Profesionalumo galimybės ir iššūkiai

Be abejonės, Bažnyčios dėmesys profesionaliam elitinio lygio sportui irgi turi būti pakankamas, kadangi jis turi didelę nacionalinę ir tarptautinę reikšmę, apima ne tik atletus ir žaidėjus su išplėtota jų rengimo struktūra, bet ir didžiules mases žiūrovų, sportines organizacijas, žiniasklaidą, vadybą ir netgi politinę sritį. Iš tikrųjų sportas dabar yra tapęs pasauliniu fenomenu, turinčiu didelį komunikacinį ir socialinį vaidmenį, gilią įtaką mėgėjiškam jo lygmeniui, ištisiems jaunų žmonių sluoksniams ir netgi visos visuomenės gyvenimo būdui. Dėl to Bažnyčia savo kompetencijos ribose rūpinasi profesionalaus sporto kapelionų rengimu, dvasine ir pastoracine pagalba atletams ir jų treneriams, rengia pastoracijos centrus svarbiausiose varžybose, tokiose kaip Olimpinės žaidynės ir Pasaulio futbolo čempionatai. Naujajame dokumente pažymima, kad šiose sielovadinėse pastangose, ypač žinant, kad profesionalus sportas turi didelę įtaką visą tautų ir tarptautinės bendruomenės gyvenimui, svarbu pasiekti, jog atletai suvoktų vidinę sportavimo prasmę, kad jis netaptų tik savos rūšies bizniu. Būtent todėl profesionaliame sporte neturi būti atsisakyta pirminio kiekvieno atleto ir komandos pašaukimo būti tikrais savo srities entuziastais – lenktyniauti, rungtyniauti ir tiesiog dalyvauti varžybose. Kada netgi profesionalūs atletai išlaiko mėgėjišką dvasią, laimi visa visuomenė, nes skatinamas bendrasis gėris, dosnumas, bendruomeniškumas ir grožis. „Bažnyčia turi sielovadiškai palydėti šiuos atletus jų asmeninėje kelionėje, padėdama suvokti atsakomybę būti tikrais žmogiškumo skelbėjais“, – rašoma naujajame dokumente.

Pastoracinis profesionalaus atleto palydėjimas ir dvasinė globa neturi būti nutraukta jam užbaigus aktyvų sportinį gyvenimą, kadangi šis lūžio metas labai nevienareikšmiškai priimamas. Pasaulyje, deja, būna atvejų, kai netgi sporto viršūnes pasiekę atletai ir žaidėjai karjeros pabaigoje išgyvena dvasinę tuštybę ir depresiją, nes praranda įprastą gyvenimo ritmą, aplinkos dėmesį ir atsiduoda alkoholiui ar narkotikams. Išmintinga ir nuosekli sielovadinė pagalba gali padėti tokiems asmenims iš naujo atrasti savąjį tapatumą, galbūt pirmą kartą pajusti, kad yra prasmingas gyvenimas ir ne vien sporto arenoje ar treniruočių stovykloje. Bažnyčia skatina sportinę karjerą užbaigusius veteranus geriau suvokti ir praktiškai įgyvendinti žmogaus, sukurto pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, prigimtį, atskleisti kitus savo talentus ir gautas charakterio dovanas ir jas panaudoti tolesniame gyvenime. Šiuo atžvilgiu yra aktuali naujajame dokumente išsakyta popiežiaus Pranciškaus mintis, pateikta 2014 metais susitikime su Italijos sporto centrų atstovais, raginant garbingau lenktyniauti ne tik varžybose, bet kiekvienoje veikloje ir Bažnyčioje. Juk gyvenimas yra savos rūšies žaidimas, reikalaujantis drąsos, entuziazmo, atkaklumo ir garbingo nusiteikimo, susitelkimo. „Tame iššūkyje be baimės eikite į susitikimą su kitais ir su Dievu, – kvietė Šventasis Tėvas. – Nepasitenkinkite vidutinišku pasirodymu, bet duokite iš savęs geriausia, gyvenkite taip, kaip tikrai yra verta, kad laimėtumėte amžinybę“.

© 2018 „XXI amžius“