|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Mažame grūde gyvybės pradas Kun. Vytenis Vaškelis
Grūdeliui niekas neskiria būsimos pergalės vainiko. Kaip nėra priimta sveikinti motinos įsčiose užsimezgusios gyvybės (nors embrione jau realiai esti pirminė žmogaus gyvybės forma, už kurią dėkojama Kūrėjui), taip niekas ką tik gimusiam vaikeliui neduoda medalio, kurį jis po keliolikos metų laimės, kai pirmas perkirs finišo juostelę... Tikrieji laimėjimai yra užprogramuoti gyvenimo grūde (žr. Mk 4, 26), kuris iš pažiūros yra toks mažas, kad, užuot pasėtas, kad ilgainiui duotų vaisių, gali būti lengvai žmonių sutryptas. Tik visažinis Dievas iš anksto vainikuoja grūdą, nes mato, koks jis bus vaisingas... Nors pasaulis atsirado per Dievo Sūnų (žr. Jn 1, 10), bet Jo sumanymas tapti visiškai priklausomu nuo aplinkinių žindomu kūdikėliu buvo pernelyg didelis iššūkis žydams, kurie laukė Mesijo, juos jėga išvaduosiančio iš romėnų priespaudos... Be malonės žmonės nėra pajėgūs suvokti, kad didžiausi įvykiai prasideda nuo mažiausių dalykų. Kas galėjo pagalvoti, kad Tas, kuris dėl mūsų amžinos gerovės užmiršęs, kad yra Dievas, ir įsikūnydamas Mergelės Marijos įsčiose, taps Neprilygstamuoju, visiems laikams nugalėjusiu mirtį, nuodėmę, šėtoną ir prisikėlimu iš numirusių, atvėrusiu mums kelią pas Tėvą? Kur mes buvome, prieš mums atsirandant pasaulyje? Kur egzistavo Visata, prieš jai įgyjant pirminį medžiaginį pavidalą? Dievo širdyje. Taigi viskas, kas priklauso Jam, žadina mūsų gerėjimąsi Juo. Kadangi Dievui pradžia ir pabaiga yra amžinoji dabartis, Jis į mus žiūri ne per mūsų sukūrimo embrioninę būklę, bet per aukščiausią antgamtinio tobulumo laipsnį, kurį pasieksime gyvendami žemėje, kai laisviau Jam leisime veikti mumyse. Jis net mus visus mato prikeltus iš numirusių ir pasodintus danguje su Jėzumi (Ef 2, 6), tarsi eschataloginiai dalykai būtų pasiekę žmonijos istorijos finišą. Vis dėlto nors esame Jo Krauju atpirkti bei išgelbėti, bet dar nepasirodė, kuo iš tiesų galutinai tapsime (žr. 1 Jn 3, 2). Kai su tikėjimu ir malda širdin priimame Jėzaus tiesos grūdą, jis mumyse be paliovos auga, pasak šio sekmadienio Evangelijos, net mums miegant (žr. Mk 4, 27). Beje, mūsų asmeninės pastangos, puoselėjant dvasinį gyvenimą, yra niekuo kitu nepakeičiamos, bet be Dievo Augintojo (plg. 1 Kor 3, 7) jos būtų lygios nuliui. Taigi esminis vaidmuo, kuriant Dievo Karalystę žemėje, atitenka vieninteliam Viešpačiui, nes Jo galia, glūdinti pasėtoje sėkloje, tiesiogiai veikia visus gyvybės formų keitimosi ciklus, kurie mums tebelieka paslaptimi (žr. Mk 4, 27). Štai kaip kartą elgėsi protingas žemdirbys, saugodamas savo apsėtą dirvą nuo aplinkinių... Jis sėdėjo plataus, be jokios žolelės lauko pakraštyje. Pasiuntė tolyn vaikus, kurie norėjo ant jo įdirbtos žemės žaisti kamuoliu; privertė kitur pasukti keleivį, bandžiusį per ją eiti tiesiai į savo tikslą; nesutiko su kunigu, kuris prašė šiame lauke statyti parapijos namus. Tame lauke nesimatė nieko; tačiau žemdirbys kontempliavo jį jau boluojančiai pjūčiai ir nenusivylė. Išorinė išvaizda, atrodė, pateisino pašaliečius, tačiau tikrovė buvo jo pusėje, nes jis pasėjo sėklą ir žinojo, kad ji neapvilia. Kantrybės! Iš pirmo žvilgsnio ką tik apsėta žemė, atrodo, yra negyva, bet po jos sluoksniu jau vyksta gamtos dėsniams pavaldūs procesai. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje (Mk 4, 28). Šioje ištraukoje nuostabus žodis savaime! Taigi pats vaisiaus augimas yra išskirtinė Aukščiausiojo prerogatyva; čia žmogaus pastangos pačiam iš nieko sukurti gyvybės stebuklą bei jai suteikti tobulesnį pavidalą yra niekinės. Panašiai, bet tik nepalyginamai daugiau dinamikos turi dieviškoji malonė... Žmonių neapykantos paniekintas ir ant kryžiaus pasmerktas kviečio Grūdas Jėzus mirė, bet Jis neliko mirusiųjų buveinėje ir Jo kūnas nesupuvo (žr. Apd 2, 31). Savuoju prisikėlimu iš numirusių Jis kaip plunksnelę nuo kapo angos nusviedžia tolyn apie dvi tonas sveriantį akmenį, ir iš Jo nesulaikomai veržiasi nauja nebesustabdoma antgamtinė galybė... Kaip vienas teologas pastebi, Velykų rytą moterys nustebs, nes prieš jų burnai prasiveriant juokui ir jų liežuviui pratrūkstant džiaugsmo giesmėmis (Ps 126, 2), jos manys, kad jų akys sapnuoja. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo (Mk 4, 29). Kaip žmogaus kūną maitina derliaus vaisiai, taip žmogaus sielą pasotina Dievo žodžiai. Teisiesiems ir Jėzų mylintiesiems pjūties valanda (Apr 14, 15) taps liudijimu, kad jų tikėjimo darbų derlius užderėjo dėl to, kad, pasak vieno rašytojo, jie į žemę sodino ne rąstą, o sėjo mažą sėklą, iš kurios išaugo palaiminto atpildo medis.
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |