Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva. Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Prieškario kūrėjai

Naujai atrasta rašytoja Bronė Buivydaitė

Bronius VERTELKA

Iš kairės: aktorė Gražina Urbonavičiūtė, vakaro vedėja Lionė Lapinskienė ir anykštėnė muziejininkė Alma Ambraškaitė

PANEVĖŽYS. Miesto Savivaldybės viešoji biblioteka (Kniaudiškių g. 34) pakvietė į renginį „Iš archyvo pareinanti rašytoja Bronė Buivydaitė: eilėraščių rinkinio „Paukščiai vėtroje“ (1940–1956 m.) ir Panevėžyje sukurto, 1934 m. pirmąkart išleisto romano „Atversti lapai“ sutiktuvės“. Gausiame B. Buivydaitės (1895–1984) kūrybos gerbėjų būryje buvo ir jos gimtojo Anykščių krašto atstovų. Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas sakė, kad B. Buivydaitę itin vertino Salomėja Nėris. Atvirlaiškyje, rašytame 1936 m. balandžio 7 d. Puzino gatvėje nuomotame bute, žodį „poetė“ rašė didžiąja raide. Direktorius supažindino su jo tekstu.

Literatūrinio vakaro vedėja, VšĮ Komunikacijos centras „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovė Lionė Lapinskienė klausė, kodėl būtent šiais metais išleistos dvi B. Buivydaitės knygos. Ir atsakė: atkurtos Lietuvos valstybės 100-metis labai glaudžiai susijęs su rašytojos gyvenimu.

Dar mokydamasi Utenoje B. Buivydaitė įsiliejo į ateitininkų gretas. Visą prasmingą savo gyvenimą ji liko uoli katalikė ateitininkė. Voroneže, kur ją likimas nubloškė Pirmojo pasaulinio karo metais, susibūrę ateitininkai buvo stiprūs ir veiklūs, nepakantūs kairiųjų organizacijų atstovams. 1918 metų birželio viduryje moksleivių ešelonas, kuriame buvo ir tokie Lietuvos korifėjai kaip Pranas Mašiotas, Jonas Jablonskis, Juozas Balčikonis, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, grįžo į Tėvynę Lietuvą. Tarp jų buvo ir B. Buivydaitė. Visi jie grįžo tam, kad dirbtų ir kurtų jaunos Lietuvos valstybės labui.

1957 metais išleistas B. Buivydaitės poezijos rinkinys „Paukščiai vėtroje“, į kurį buvo sudėta 1940–1956 metų jos kūryba. Daugiausiai – net 24 eilėraščius – parašė 1943-aisiais. 1942 metais – jau tik 10, o 1940, 1941, 1945, 1953 ir 1956 metais – tik po vieną eilėraštį.

Kodėl būtent 1943-ieji B. Buivydaitei buvo kūrybingiausi? Tuo metu ji dirbo Alytaus gimnazijoje ir dėstė lietuvių kalbą. Nors vyko žiaurus karas, bet ji laikėsi nuostatos – svarbiausia išlaikyti, išsaugoti tautą, kurios ateitis – vaikai. Tai buvo pagrindinė pareiga bet kokiomis sąlygomis.

L. Lapinskienės teigimu, B. Buivydaitės eilėraščiai – aukšto meninio lygio, vaizdingi. Kai kurie eilėraščiai net brandesni už S. Nėries. Pluoštą poetės eilėraščių perskaitė J. Miltinio dramos teatro aktorė Gražina Urbonavičiūtė.

1934 metais dienos šviesą išvydęs B. Buivydaitės romanas „Atversti lapai“ – šiandien tikrai bibliografinė retenybė. Jį sugebėjo išsaugoti tik keturios Lietuvos bibliotekos. Įdomu, ar jų turi kolekcininkai? Romaną „Atversti lapai“ B. Buivydaitė parašė Panevėžyje. Ten ji gyveno nuo 1925 metų rugpjūčio iki 1934 metų. Manoma, kad šį prozos kūrinį parašė apie 1930 metus. Sunku buvo rasti leidėją, todėl jis pasirodė tik 1934 metais. Tačiau didelių liaupsių ar pagyrimų iš to meto kultūrinės spaudos rašytoja nesulaukė, nebuvo jos objektyvaus, palankaus įvertinimo, nors tai buvo pirmasis romanas, rašytas mokyklinio gyvenimo tema. „Netgi praslinkus dešimtmečiams, šis prozos kūrinys tinka įvairaus amžiaus skaitytojams, norintiems geriau suprasti ne tik save, bet ir tai, kas yra šalia. Juk tai – jautrus pasakojimas apie dramatišką, skaudų, sudėtingą paauglių pasaulį, apie mokinių ir mokytojų, vaikų ir tėvų santykius, apie vienų ir kitų sąžinę, atsakomybę, pamokančias pasekmes už kiekvieną neapgalvotą savo žingsnį“, – teigė lietuvių kalbos mokytojos ekspertės kvalifikaciją turinti vakarą vedusi L. Lapinskienė.

Ilgą ištrauką iš romano „Atversti lapai“ perskaitė aktorė G. Urbonavičiūtė.

Iš Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus Rašytojų skyriaus vedėjos Almos Ambraškaitės pasisakymo buvo galima spręsti, jog ji rūpinasi B. Buivydaitės kūrybinio palikimo išsaugojimu. Susirinkusieji iš muziejininkės išgirdo, kad rašytoja Alytuje buvo vertinama, mokiniai džiaugėsi turėdami be galo kūrybingą, jautrią, su jais statančią spektaklius mokytoją. Kartu ėjo į gamtą, žinojo visų jų bėdas, juos guodė, kiek galėjo padėjo materialiai. Į Anykščius B. Buivydaitė grįžo 1948 metais palaužta sunkaus pokario, kamuojama ligų, nebegalinti mokytojauti. Bet reikėjo kažkaip išgyventi. Pardavinėjo savo darže išaugintas daržoves. Nusišypsojo laimė, kai sutiko rašytoją A. Vienuolį, kuris jai jaunystėje net simpatizavo. Jo namuose sutiko ir Aldoną Liobytę, kuri po truputį sugebėjo B. Buivydaitę grąžinti į kūrybą, privertė ją paredaguoti savo anksčiau parašytus kūrinius. Taip palengvėle B. Buivydaitė grįžo į viešumą. Dienoraštyje ji rašė, kad diena be kūrybos atrodytų tuščia. Gyveno labai sunkiomis sąlygomis: buvo priversta nuomoti kambarį vyrams, nuo jų atsitverti laikina širma.

Įdomų renginį paįvairino miesto muzikos mokyklos kanklininkių ansamblis „Ašarėlė“ (vadovė – Rima Mureikienė). B. Buivydaitė irgi mėgo groti kanklėmis. Prisiminimais apie rašytoją dalinosi jos gimtojo Anykščių krašto žmonės. Tuo, kad vėl grįžta Svėdasų krašto dukros B. Buivydaitės kūryba, džiaugėsi Seimo nario Povilo Urbšio padėjėja Viktorija Polzunovaitė.

Autoriaus nuotrauka

© 2018 „XXI amžius“