"XXI amžiaus" priedas: visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai,
2003 m. vasario 28 d., Nr. 2

PRIEDAI







Apsinuoginę valstybės pamatai

Trylikti nepriklausomybės metai. Stovime dešinėje JAV, patikinusių, kad Lietuvai nebeteks kovoti vienai. Duris mums praktiškai atvėrė turtingųjų klubu vadinama Europos Sąjunga. Bet vidaus politiniame gyvenime po sausio 5 d. įvykusio jėgų persigrupavimo vyrauja keistos nuotaikos. Garsiau pradėta kalbėti apie Rusijos įtaką Lietuvai, galimus jos interesų atstovus aukščiausiuose valstybės postuose. Kalbėdamas apie mūsų valstybingumą, politologas ir istorikas dr. Česlovas Laurinavičius “Atodangoms” teigė: “Esame lyg ant ramentų, trapūs”.

Dabartinių Lietuvos politikos įvykių fone Jūs kalbate apie valstybingumo prigimtį. Kas Jus verčia vėl grįžti prie šios temos?
Taip atsitiko, kad atsirado išorės jėgų santykis, sudaręs palankią erdvę mums gyvuoti. Mus įkvepia stipri, aiški trauka iš Vakarų. Jei prarastume ją, mus iškart kaip dulkių siurblys pritrauktų jėga iš Rytų. Šios dvi galingos gravitacinės traukos. Gyvuojam, nes viena kitą neutralizuoja. Dabar Lietuva gyvena optimalaus subtropinio klimato sąlygomis. Bet jei tos jėgos susvyruotų, tada paaiškėtų, kad mes nepasirengę sunkumams.
Valstybės pamatai yra silpni. Nesitikėjau, kad šitie prezidento rinkimai juos taip apnuogins. Nors, atrodytų, kas atsitiko? Išrinko ne tą, kurio tikėjomės? Rinko dauguma, ji išsirinko tą, kurio norėjo. Demokratija.
Faktas, kad vieni rinko pagal vienus įsitikinimus, kiti – pagal kitus. Neaišku, ar tarp tų sluoksnių bus susikalbėjimas. Matau skilimą nacijoje. Bent jau jo simptomus.Jeigu esame nacija, tai svarbiausias mūsų valstybingumo veiksnys yra vidinis. Keičiantis konjunktūrai, vidinis veiksnys lemia daug ką, leidžia pakelti išmėginimus. Dabar mes braškame iš vidaus. Nesakau, kad išorinio poveikio iš viso nėra: jis stiprus, veikia visą laiką, rafinuotai, profesionaliai, kryptingai. Turime susitaikyti su tuo ir rasti jėgų, kaip nuolatos gyventi išorinių jėgų samplaikoje. Dabartinė situacija liudija, kad mes galime subyrėti. Mus gali išardyti, suplėšyti, išdraskyti. Ir tai nėra kažkas naujo. Taip būdavo ir anksčiau.
Tik tiek, kad dabar didesnių revoliucijų nematyti. Nei kas prie mūsų sienų kariuomenę telkia, nei grasina. Viduje taip pat nevyksta pilietinis karas. Veikia Konstitucija, įvairios institucijos, vaikštome į darbą, gauname atlyginimą. Tad ši kalba gali pasirodyti pretenzinga. Bet aš kalbu apie simptomus, kurie, man regis, dabar yra sustiprėję. Tikrai yra realus pavojus, ar sugebėsime išeiti iš nacionalinio konsoliduotumo krizės.
Jūs kalbate apie privalomą išorinių jėgų balansą. Toms jėgoms Lietuvos vidaus politiniame gyvenime yra aktyviai atstovaujama. Eurointegracinę politiką kūręs V.Adamkus iš politikos išstumtas. Balandį tikriausiai pasitrauks ir V.Landsbergis. Prorytietiškai politikai atstovauja tiek valdantieji socialdemokratai ir socialliberalai, tiek kai kurios keistos marginalios politinės figūros. Išrinktasis Prezidentas R.Paksas remiamas su Rusija susijusio verslo atstovų. Vienas pirmų jo ketinimų – glaudesnis bendradarbiavimas su tam tikrais Rusijos regionais. Tad nors išorinių jėgų pusiausvyra vis dar palanki Lietuvai, atrodo, jų atstovavimas šalies vidaus gyvenime tikrai nėra lygiavertis.
Man atrodo, kad lietuviams Landsbergis – kaip britams Čerčilis: šis laimėjo II pasaulinį karą, o Landsbergis - kovą dėl nepriklausomybės. Čerčilis savo laiku taip pat turėjo trauktis. Galų gale laikas eina, kartos keičiasi. Politinis elitas susiformavęs,sukurtos nacionalinės programos, nacionalinė strategija. Joms dirba tūkstančiai protingų ir gabių žmonių. Tad vieno ar kito politiko atėjimas ar išėjimas nelabai keičia situaciją. Kai tokie lyderiai traukiasi, susidaro vakuumo įvaizdis. Bet atsiras naujų lyderių. Štai A.Brazauskas. Argi ne lyderis? Pakankamai Landsbergio, jei taip galima pasakyti, išauklėtas. Socialdemokratai – kol kas jėga, teikianti pasitikėjimą, stabilumą. Nedrįsčiau vieną ar kitą grupuotę priskirti prie to ar ano. Visi žaidžia savo žaidimą. Kalbėdamas apie galimas grėsmes valstybingumui, kalbu tik apie simptomus.
Po netikėto R.Pakso išrinkimo prezidentu buvo daug pasakyta ir dar daugiau parašyta. Nuo tiesioginių kaltinimų jį atstovaujant svetimos valstybės interesams buvo nuvestos paralelės ir į tarpukario Lietuvą. Prasitarta apie šliaužiančią okupaciją. Lietuvai pradėtas matuoti Suomijos, kuri ilgą laiką buvo beveik visiškoje Rusijos įtakoje, statusas. Kaip Jūs vertinate dabar pasirodžiusias tokio pobūdžio publikacijas?
Pasakysiu daugeliui nemalonią tiesą: tarpukariu Europoje niekas neabejojo, kad Lietuva egzistuoja rusų palaikymo ir išlaikymo dėka. Tada Lietuva visą laiką buvo ant ribos: išliks ar ne. Krizių atveju Lietuvos aukščiausi vadovai bėgdavo į Kaune buvusią Sovietų sąjungos ambasadą su prašymais: gelbėkit, padėkit. Visi žinojo apie baliukus, valstybės vadovų susitikimus stoty, pravažiuojant, kad niekas negirdėtų.
Faktai apie tarpukario Lietuvos aukščiausiųjų vadovų flirtą su Sovietų sąjungos diplomatais, kuriuos prieš septynetą metų pateikė istorikas Zenonas Butkus, yra pripažinti. Jie pakankamai argumentuoti dokumentiškai ir politologiškai. Yra tikimybė, kad tie dokumentai Rusijos buvo pakišti. Bet ji mažesnė nei tikimybė, kad jie atspindi realią padėtį. Reali padėtis buvo tokia: tarpukario Lietuvos politinis elitas rėmėsi užsienio jėgomis. Ir nematau čia nieko naujo ar ypatingo.
Sakykim, Smetona priėmė finansinę paramą partijos leidiniams, davė impulsą Maskvai tikėtis ir daryti tam tikrus žingsnius Lietuvoje. Kokie ten tie pinigai: laikraštėlį pafinansavo. Tačiau jis neapskaičiavo, kaip orientacija į Maskvą galėjo paveikti visuomenę. Ir kokius įrankius suteikė Maskvai.
Anos Lietuvos valstybės elitas veikė objektyviai. Buvo įtempta padėtis, ir remtasi išorės jėgomis ieškant atsvaros. Bėgiota pas juos ne iš meilės rusams, o dėl to, kad galėtų išlaikyti pusiausvyrą. Ji nebuvo išlaikyta. Smetona žinojo, kada sustoti. Bet po jo veiksmų Rusijos atžvilgiu prasidėjo grandininė reakcija. Paaiškėjo, kad jis padėties nebesuvaldo. Ministrų posėdyje jis sakė, kad rusams reikia priešintis, o ministrai nebesuprato, kodėl draugiškiems rusams reikėtų priešintis. Mat išsiugdė tam tikras refleksas, kuris neleido pajusti staigiai besikeičiančio jėgų santykio. Taip suiro nacionalinės savisaugos ir nacionalinio intereso pojūtis. Valstybė buvo išardyta.
Maskvos statytinis Kekonenas, Suomijos prezidentas, buvo vienas garsiausių ir ilgiausiai išsilaikiusių politikų. Manau, kad Suomijoje jam ir dabar lenkiamasi. Jis apskaičiavo teisingai: suomiai nepriklausomybės neprarado. Jei suomiai būtų nubalsavę prieš Kekoneną, nežinia, kaip rusai būtų pasielgę. O Lietuvoje buvo apsiskaičiuota.
Grįžtant prie apsinuoginusių valstybės pamatų: galime apžiūrėti atsidengusius kertinius akmenis?
Pirmiausia, – nėra valstybingumo tradicijų. Valstybę kūrėm ne sykį, bet ji vis griūdavo. Žinoma, liūdna kalbėti, bet visada būdavo nepalankus išorinių jėgų santykis. Stipriųjų noras valdyti regioną pagal savo poreikius, veikiant esamą vidinę valstybės struktūrą savo naudai, ir lemia tai, kad valstybė atsiranda ir vėl išnyksta.
Neturime visuotinai įgimtų valstybingumo tradicijų. Tik tam tikras kokybes: kultūrą, kalbą, literatūros, meno tradicijas. Netgi tam tikrą politinės minties tradiciją. Tiesa, vargu, ar galėtume parašyti antologiją apie Lietuvos politinės minties raidą. Turbūt negalėtume nuvesti paralelės tarp Radvilos ir Landsbergio politikos. Neturime veikalų, kad galėtume pasekti, kaip Lietuvos valstybingumas vystėsi intelektualine prasme. Nors mėginimų yra. Sumanyta išleisti užsienio politikos dokumentų antologiją nuo Krėvos unijos iki šių dienų. Pateikti nuogą empirinę medžiagą, kuri padėtų reflektuoti ir per amžius išvesti vektorių.
Valstybė buvo, išnyko, ją pastatė, galima sakyti, sukonstravo. Kažkas sudarė jos projektą, kažkam jos reikėjo - ne kaip valstybės, o kaip įrankio. Kai valstybė “padaroma”, tai apie jokį nacionalinį interesą neverta nė kalbėti. Nacionalinis interesas formuojasi šimtamečių tradicijų dėka, iš kurių, kad ir kaip norėtum, nebegali išsprūsti. Jos gaunamos su motinos pienu ir dainomis. O jei viso šito nėra? Kas tada?
Tiesa, dabar Rytų Europoje yra daug naujų valstybių, susikūrusių etniniu pagrindu. Galima kalbėti, kiek lemia etninis momentas, bet valstybingumui jo nepakanka. Galiu kalbėti lietuviškai, mylėti lietuvį, dainuoti liaudies dainas – ir būti kito etnoso valdomas tam tikroje valstybėje, jei ta valstybė yra stabili struktūra. Pavyzdžiui, italai, gyvenantys JAV. Jie susikūrė ten mafiją, valdo korporacijas, valgo makaronus, kepa picas ir jaučiasi puikiai, būdami JAV piliečiai.Valstybės interesai, tradicijos, identifikacija nėra tas pat, kas etninė identifikacija.
Mes, modernūs lietuviai, pirmiausiai esame tautiečiai. Tuo vokiečiai, rusai tarpukariu ir naudojosi. Bolševikai siūlė kalbą - mokykitės, skaitykite. Siūlė Vilnių ir etninių vertybių. O valstybę primetė savo. Inteligentai, dalis tautos, suprato, kur čia slypi pavojus. O kiti pajuto tik tada, kai atėjo rusai ir pradėjo įvedinėti savo tvarką. Tada visi suprato, kas buvo valstybė ir kur ji dingo.
Valstybės samprata – sudėtingas dalykas. Į ją įeina daug faktorių. Paėmus tik vieną, galima žaisti. Sovietai sakė: duosime visiškai nepriklausomą Lietuvos socialistinį valstybingumą. Konstitucijoje taip buvo parašyta: tikrai nepriklausoma, tikrai laisva, tikrai demokratinė Lietuvos valstybė. Manote, kad tai tušti žodžiai? Už šių frazių slypėjo pinklės, sugavusios didžiąją dalį žmonių, kurį laiką - ir dalį inteligentų. O po to prasideda teorijos, kad norinti išlikti tauta turi kolaboruoti. Tada kalbama apie kitus dalykus. Ne apie valstybę.

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija