Apsinuoginę valstybės pamatai
Trylikti nepriklausomybės metai.
Stovime dešinėje JAV, patikinusių, kad Lietuvai nebeteks kovoti
vienai. Duris mums praktiškai atvėrė turtingųjų klubu vadinama
Europos Sąjunga. Bet vidaus politiniame gyvenime po sausio 5 d.
įvykusio jėgų persigrupavimo vyrauja keistos nuotaikos. Garsiau
pradėta kalbėti apie Rusijos įtaką Lietuvai, galimus jos interesų
atstovus aukščiausiuose valstybės postuose. Kalbėdamas
apie mūsų valstybingumą, politologas ir istorikas dr. Česlovas
Laurinavičius Atodangoms teigė: Esame lyg ant ramentų, trapūs.
Dabartinių Lietuvos politikos
įvykių fone Jūs kalbate apie valstybingumo prigimtį. Kas Jus verčia
vėl grįžti prie šios temos?
Taip atsitiko, kad atsirado išorės jėgų santykis, sudaręs palankią
erdvę mums gyvuoti. Mus įkvepia stipri, aiški trauka iš Vakarų.
Jei prarastume ją, mus iškart kaip dulkių siurblys pritrauktų
jėga iš Rytų. Šios dvi galingos gravitacinės traukos. Gyvuojam,
nes viena kitą neutralizuoja. Dabar Lietuva gyvena optimalaus
subtropinio klimato sąlygomis. Bet jei tos jėgos susvyruotų, tada
paaiškėtų, kad mes nepasirengę sunkumams.
Valstybės pamatai yra silpni. Nesitikėjau, kad šitie prezidento
rinkimai juos taip apnuogins. Nors, atrodytų, kas atsitiko? Išrinko
ne tą, kurio tikėjomės? Rinko dauguma, ji išsirinko tą, kurio
norėjo. Demokratija.
Faktas, kad vieni rinko pagal vienus įsitikinimus, kiti pagal
kitus. Neaišku, ar tarp tų sluoksnių bus susikalbėjimas. Matau
skilimą nacijoje. Bent jau jo simptomus.Jeigu esame nacija, tai
svarbiausias mūsų valstybingumo veiksnys yra vidinis. Keičiantis
konjunktūrai, vidinis veiksnys lemia daug ką, leidžia pakelti
išmėginimus. Dabar mes braškame iš vidaus. Nesakau, kad išorinio
poveikio iš viso nėra: jis stiprus, veikia visą laiką, rafinuotai,
profesionaliai, kryptingai. Turime susitaikyti su tuo ir rasti
jėgų, kaip nuolatos gyventi išorinių jėgų samplaikoje. Dabartinė
situacija liudija, kad mes galime subyrėti. Mus gali išardyti,
suplėšyti, išdraskyti. Ir tai nėra kažkas naujo. Taip būdavo ir
anksčiau.
Tik tiek, kad dabar didesnių revoliucijų nematyti. Nei kas prie
mūsų sienų kariuomenę telkia, nei grasina. Viduje taip pat nevyksta
pilietinis karas. Veikia Konstitucija, įvairios institucijos,
vaikštome į darbą, gauname atlyginimą. Tad ši kalba gali pasirodyti
pretenzinga. Bet aš kalbu apie simptomus, kurie, man regis, dabar
yra sustiprėję. Tikrai yra realus pavojus, ar sugebėsime išeiti
iš nacionalinio konsoliduotumo krizės.
Jūs kalbate apie privalomą išorinių jėgų balansą. Toms
jėgoms Lietuvos vidaus politiniame gyvenime yra aktyviai atstovaujama.
Eurointegracinę politiką kūręs V.Adamkus iš politikos išstumtas.
Balandį tikriausiai pasitrauks ir V.Landsbergis. Prorytietiškai
politikai atstovauja tiek valdantieji socialdemokratai ir socialliberalai,
tiek kai kurios keistos marginalios politinės figūros. Išrinktasis
Prezidentas R.Paksas remiamas su Rusija susijusio verslo atstovų.
Vienas pirmų jo ketinimų glaudesnis bendradarbiavimas su tam
tikrais Rusijos regionais. Tad nors išorinių jėgų pusiausvyra
vis dar palanki Lietuvai, atrodo, jų atstovavimas šalies vidaus
gyvenime tikrai nėra lygiavertis.
Man atrodo, kad lietuviams Landsbergis kaip britams Čerčilis:
šis laimėjo II pasaulinį karą, o Landsbergis - kovą dėl nepriklausomybės.
Čerčilis savo laiku taip pat turėjo trauktis. Galų gale laikas
eina, kartos keičiasi. Politinis elitas susiformavęs,sukurtos
nacionalinės programos, nacionalinė strategija. Joms dirba tūkstančiai
protingų ir gabių žmonių. Tad vieno ar kito politiko atėjimas
ar išėjimas nelabai keičia situaciją. Kai tokie lyderiai traukiasi,
susidaro vakuumo įvaizdis. Bet atsiras naujų lyderių. Štai A.Brazauskas.
Argi ne lyderis? Pakankamai Landsbergio, jei taip galima pasakyti,
išauklėtas. Socialdemokratai kol kas jėga, teikianti pasitikėjimą,
stabilumą. Nedrįsčiau vieną ar kitą grupuotę priskirti prie to
ar ano. Visi žaidžia savo žaidimą. Kalbėdamas apie galimas grėsmes
valstybingumui, kalbu tik apie simptomus.
Po netikėto R.Pakso išrinkimo prezidentu buvo daug pasakyta
ir dar daugiau parašyta. Nuo tiesioginių kaltinimų jį atstovaujant
svetimos valstybės interesams buvo nuvestos paralelės ir į tarpukario
Lietuvą. Prasitarta apie šliaužiančią okupaciją. Lietuvai pradėtas
matuoti Suomijos, kuri ilgą laiką buvo beveik visiškoje Rusijos
įtakoje, statusas. Kaip Jūs vertinate dabar pasirodžiusias tokio
pobūdžio publikacijas?
Pasakysiu daugeliui nemalonią tiesą: tarpukariu Europoje niekas
neabejojo, kad Lietuva egzistuoja rusų palaikymo ir išlaikymo
dėka. Tada Lietuva visą laiką buvo ant ribos: išliks ar ne. Krizių
atveju Lietuvos aukščiausi vadovai bėgdavo į Kaune buvusią Sovietų
sąjungos ambasadą su prašymais: gelbėkit, padėkit. Visi žinojo
apie baliukus, valstybės vadovų susitikimus stoty, pravažiuojant,
kad niekas negirdėtų.
Faktai apie tarpukario Lietuvos aukščiausiųjų vadovų flirtą su
Sovietų sąjungos diplomatais, kuriuos prieš septynetą metų pateikė
istorikas Zenonas Butkus, yra pripažinti. Jie pakankamai argumentuoti
dokumentiškai ir politologiškai. Yra tikimybė, kad tie dokumentai
Rusijos buvo pakišti. Bet ji mažesnė nei tikimybė, kad jie atspindi
realią padėtį. Reali padėtis buvo tokia: tarpukario Lietuvos politinis
elitas rėmėsi užsienio jėgomis. Ir nematau čia nieko naujo ar
ypatingo.
Sakykim, Smetona priėmė finansinę paramą partijos leidiniams,
davė impulsą Maskvai tikėtis ir daryti tam tikrus žingsnius Lietuvoje.
Kokie ten tie pinigai: laikraštėlį pafinansavo. Tačiau jis neapskaičiavo,
kaip orientacija į Maskvą galėjo paveikti visuomenę. Ir kokius
įrankius suteikė Maskvai.
Anos Lietuvos valstybės elitas veikė objektyviai. Buvo įtempta
padėtis, ir remtasi išorės jėgomis ieškant atsvaros. Bėgiota pas
juos ne iš meilės rusams, o dėl to, kad galėtų išlaikyti pusiausvyrą.
Ji nebuvo išlaikyta. Smetona žinojo, kada sustoti. Bet po jo veiksmų
Rusijos atžvilgiu prasidėjo grandininė reakcija. Paaiškėjo, kad
jis padėties nebesuvaldo. Ministrų posėdyje jis sakė, kad rusams
reikia priešintis, o ministrai nebesuprato, kodėl draugiškiems
rusams reikėtų priešintis. Mat išsiugdė tam tikras refleksas,
kuris neleido pajusti staigiai besikeičiančio jėgų santykio. Taip
suiro nacionalinės savisaugos ir nacionalinio intereso pojūtis.
Valstybė buvo išardyta.
Maskvos statytinis Kekonenas, Suomijos prezidentas, buvo vienas
garsiausių ir ilgiausiai išsilaikiusių politikų. Manau, kad Suomijoje
jam ir dabar lenkiamasi. Jis apskaičiavo teisingai: suomiai nepriklausomybės
neprarado. Jei suomiai būtų nubalsavę prieš Kekoneną, nežinia,
kaip rusai būtų pasielgę. O Lietuvoje buvo apsiskaičiuota.
Grįžtant prie apsinuoginusių valstybės pamatų: galime
apžiūrėti atsidengusius kertinius akmenis?
Pirmiausia, nėra valstybingumo tradicijų. Valstybę kūrėm ne
sykį, bet ji vis griūdavo. Žinoma, liūdna kalbėti, bet visada
būdavo nepalankus išorinių jėgų santykis. Stipriųjų noras valdyti
regioną pagal savo poreikius, veikiant esamą vidinę valstybės
struktūrą savo naudai, ir lemia tai, kad valstybė atsiranda ir
vėl išnyksta.
Neturime visuotinai įgimtų valstybingumo tradicijų. Tik tam tikras
kokybes: kultūrą, kalbą, literatūros, meno tradicijas. Netgi tam
tikrą politinės minties tradiciją. Tiesa, vargu, ar galėtume parašyti
antologiją apie Lietuvos politinės minties raidą. Turbūt negalėtume
nuvesti paralelės tarp Radvilos ir Landsbergio politikos. Neturime
veikalų, kad galėtume pasekti, kaip Lietuvos valstybingumas vystėsi
intelektualine prasme. Nors mėginimų yra. Sumanyta išleisti užsienio
politikos dokumentų antologiją nuo Krėvos unijos iki šių dienų.
Pateikti nuogą empirinę medžiagą, kuri padėtų reflektuoti ir per
amžius išvesti vektorių.
Valstybė buvo, išnyko, ją pastatė, galima sakyti, sukonstravo.
Kažkas sudarė jos projektą, kažkam jos reikėjo - ne kaip valstybės,
o kaip įrankio. Kai valstybė padaroma, tai apie jokį nacionalinį
interesą neverta nė kalbėti. Nacionalinis interesas formuojasi
šimtamečių tradicijų dėka, iš kurių, kad ir kaip norėtum, nebegali
išsprūsti. Jos gaunamos su motinos pienu ir dainomis. O jei viso
šito nėra? Kas tada?
Tiesa, dabar Rytų Europoje yra daug naujų valstybių, susikūrusių
etniniu pagrindu. Galima kalbėti, kiek lemia etninis momentas,
bet valstybingumui jo nepakanka. Galiu kalbėti lietuviškai, mylėti
lietuvį, dainuoti liaudies dainas ir būti kito etnoso valdomas
tam tikroje valstybėje, jei ta valstybė yra stabili struktūra.
Pavyzdžiui, italai, gyvenantys JAV. Jie susikūrė ten mafiją, valdo
korporacijas, valgo makaronus, kepa picas ir jaučiasi puikiai,
būdami JAV piliečiai.Valstybės interesai, tradicijos, identifikacija
nėra tas pat, kas etninė identifikacija.
Mes, modernūs lietuviai, pirmiausiai esame tautiečiai. Tuo vokiečiai,
rusai tarpukariu ir naudojosi. Bolševikai siūlė kalbą - mokykitės,
skaitykite. Siūlė Vilnių ir etninių vertybių. O valstybę primetė
savo. Inteligentai, dalis tautos, suprato, kur čia slypi pavojus.
O kiti pajuto tik tada, kai atėjo rusai ir pradėjo įvedinėti savo
tvarką. Tada visi suprato, kas buvo valstybė ir kur ji dingo.
Valstybės samprata sudėtingas dalykas. Į ją įeina daug faktorių.
Paėmus tik vieną, galima žaisti. Sovietai sakė: duosime visiškai
nepriklausomą Lietuvos socialistinį valstybingumą. Konstitucijoje
taip buvo parašyta: tikrai nepriklausoma, tikrai laisva, tikrai
demokratinė Lietuvos valstybė. Manote, kad tai tušti žodžiai?
Už šių frazių slypėjo pinklės, sugavusios didžiąją dalį žmonių,
kurį laiką - ir dalį inteligentų. O po to prasideda teorijos,
kad norinti išlikti tauta turi kolaboruoti. Tada kalbama apie
kitus dalykus. Ne apie valstybę.
© 2003"XXI amžius"