Apsinuoginę valstybės pamatai

Trylikti nepriklausomybės metai. Stovime dešinėje JAV, patikinusių, kad Lietuvai nebeteks kovoti vienai. Duris mums praktiškai atvėrė turtingųjų klubu vadinama Europos Sąjunga. Bet vidaus politiniame gyvenime po sausio 5 d. įvykusio jėgų persigrupavimo vyrauja keistos nuotaikos. Garsiau pradėta kalbėti apie Rusijos įtaką Lietuvai, galimus jos interesų atstovus aukščiausiuose valstybės postuose. Kalbėdamas apie mūsų valstybingumą, politologas ir istorikas dr. Česlovas Laurinavičius “Atodangoms” teigė: “Esame lyg ant ramentų, trapūs”.

Dabartinių Lietuvos politikos įvykių fone Jūs kalbate apie valstybingumo prigimtį. Kas Jus verčia vėl grįžti prie šios temos?
Taip atsitiko, kad atsirado išorės jėgų santykis, sudaręs palankią erdvę mums gyvuoti. Mus įkvepia stipri, aiški trauka iš Vakarų. Jei prarastume ją, mus iškart kaip dulkių siurblys pritrauktų jėga iš Rytų. Šios dvi galingos gravitacinės traukos. Gyvuojam, nes viena kitą neutralizuoja. Dabar Lietuva gyvena optimalaus subtropinio klimato sąlygomis. Bet jei tos jėgos susvyruotų, tada paaiškėtų, kad mes nepasirengę sunkumams.

Ar V.Uspaskich gerai supranta lietuvio politinę sąmonę?

Ar labai nustebtumėte, jei po 2004 m. parlamento rinkimų Ministru Pirmininku išvystumėte Viktorą Uspaskich, o Jurijų Borisovą - Seimo Pirmininku? Arba atvirkščiai. Deja, panaši galimybė visai reali. Juk daug kas iš mūsų prieš metus nieko nežinojo apie lietuviškai nekalbantį Lietuvos verslininką J.Borisovą, galintį pasirinktam kandidatui į Prezidentus lengva ranka numesti vieną kitą milijoną. Šiandien šis Lietuvos - Rusijos pilietis viešai deklaruoja esąs atsakingas už visų rinkiminių R.Pakso pažadų įgyvendinimą ir komandos parinkimą, taigi yra vienas įtakingiausių valstybėje žmonių. Kaip ir mažai kam žinomas verslininkas iš Raseinių R.Ačas, Prezidentūroje kuruosiantis valstybės saugumo reikalus. Tad ir minėto juodojo scenarijaus išsipildymas pakankamai realus, ypač jei bus sėkmingas V.Uspaskich organizuojamas referendumas, kuriuo norima pakeisti egzistuojančią Seimo rinkimų sistemą.

Kas prieš ką protestuoja Europoje?

Kai 1968 m. Europoje prasidėjo masinės demonstracijos prieš JAV karą Vietname, politikai, politologai, žurnalistai, rašytojai ir poetai ėmė ieškoti jų priežasčių – pradėdami įvairiausiomis teorinėmis schemomis ir baigdami Umberto Eco deklaruota seksualine revoliucija. Europos lyderiai tuo metu sakė, kad protestuojama prieš karą, demonstruojamas solidarumas už taiką, o iš tiesų jaunimas tik norėjo išklausyti lytinio švietimo paskaitas, lankytis merginų ar vaikinų bendrabučiuose bei “mylėtis, o ne kariauti”. Nuotaikos, sklandančios Europoje šiuo metu, panašios: valstybių vadovai ir diplomatai nesusitaria, kaip ir kada nuversti Irako lyderį Saddamą Husseiną, o eiliniai europiečiai apsirengę ir nuogi dėl įvairių priežasčių laksto gatvėmis.

Ir sukūrė jie gerovę pažadais apsiginklavę

Kas yra gerovės valstybė? Dosni ir globėjiška valstybės parama piliečiams. Siaurąja prasme, kalbant apie gerovės valstybę, omenyje pirmiausia turima pagalba vargingiausiems visuomenės nariams, siekiant užtikrinti jiems minimalų pragyvenimo lygį. Plačiąja prasme - atsižvelgiama į valstybės vykdomos ekonominės politikos įtaką visoms be išimties sritims su tikslu – užtikrinti gerovę. Toks platus gerovės valstybės vaidmuo pamažu apima visas įmanomas vidaus ir užsienio politikos sritis. Tai klasikinis gerovės valstybės modelis, kurio gimtinė Skandinavija.
Norėtųsi tikėti idealaus gerovės valstybės modelio propaguotojais, teigiančiais, kad valstybė taip gali ir efektyviai spręsti visas socialines visuomenės narių problemas, ir užtikrinti stabilų ekonomikos augimą, bendrojo gyvenimo lygio kilimą ir nedarbo mažinimą. Tačiau kaip parodė aštuntasis dešimtmetis, gerovės modelis sušlubavo pirmiausia Skandinavijoje, o vėliau ir likusioje Europoje. Naftos krizė, partijų potencialo kaita, net ir sovietinių vertybių sistemos žlugimas lėmė gerovės valstybės modelio ir jos praktinių atvaizdų permąstymą. Valstybės dosnumas atsisuko prieš ją pačią: staiga išaugo gerovės valstybių skolos, kilo infliacija, mokesčių naštos didėjimas mažino motyvaciją investuoti, didėjo nedarbas. Socialiniai – ekonominiai klausimai tapo politikų praktikų manipuliacijos objektu. Bene geriausias pavyzdys – Vokietija, kuri pastaraisiais metais nesugeba sau rasti vietos po saule. Šlubuojanti jos ekonomika privertė Gerhardą Schroederį užsiimti chuliganizmu užsienio politikoje, kad tik išlaikytų savo postą.

Valstybės gerovė, Prezidentai ir Kalėdų Senelis

Dovanas žiemą dovanoja Kalėdų Senelis... Lietuvoje kas penkeri metai tokiu metu kiekvieno lietuvio namus ir šeimą aplanko ir daugybė kitokių vilčių, kurias dalina realesnės būtybės - kandidatai į Lietuvos Prezidentus. Ir nors pastarųjų realumu neabejojama, tačiau jų rinkiminių programų realumu suabejoti verta...
Kalėdų Senelis visada žino, ko reikia vaikams. Šalyje, kur didelis nedarbas, sveikatos apsaugos sistema neefektyvi, pensininkai ir ūkininkai streikuoja, žmonės jaučiasi nesaugūs, kandidatai, savo ruožtu, kiekvienai problemai turi po pažadą. O pažadas, dar kitaip rinkimų programose vadinamas tikslu, yra kilnus - gerovės šalyje sukūrimas. Ir čia visi seneliai/kandidatai, nepaisydami jokių ideologinių skirtumų, nesitardami sutaria....
Vartant rinkimų programas, išsiskiria kandidatų planai bet kokia kaina naikinti nedarbą, didinti pensijas, užtikrinti kokybišką sveikatos apsaugą ir švietimo sistemą, būsto problemų sprendimą ir jaunų šeimų rėmimą. Visa tai galima apibūdinti kaip socialines garantijas, kurių kuo platesnio spektro užtikrinimas yra gerovės valstybės pagrindas. Ar tai tik keistas sutapimas?
“Pilietinė visuotinės gerovės visuomenė” yra D.Prunskienės suvokiama kaip svarbiausias valstybės ilgalaikės raidos strategijos tikslas, V.Adamkus žada telkti jėgas, “kad sparčiau augtų mūsų gerovė”, “gerovė visiems” yra J.E.Petraičio šūkis, V.Andriukaitis teigia, kad “gerovę pasiekti įmanoma kuriant daugiau darbo vietų, plečiant gamybą ir paslaugas”. R.Pakso bei E.Gentvilo programų tekstuose žodžio “gerovė” nerasi - korektūra atlikta gerai. Tačiau “baltas ir krinta iš dangaus” – vis tiek sniegas, o ne dviratis.

KGB Lietuvoje: praeities šmėklos ir nauji vėjai

Lietuva nėra stebuklinga “Žiedų valdovo” autoriaus J.R.R.Tolkieno pasakų šalis. Bet ji vis dar pilna nei gyvų nei mirusių praeities galios šešėlių - kagėbizmo šmėklų, kurios neliko pamirštos ir per neseniai vykusius sudvejintus rinkimus. Politikai bei faktai byloja, kad senasis šeimininkas dar neužmiršo savo parankinių, bet jam įdomūs ir jauni, modernūs bei išsilavinę Lietuvos piliečiai.

Kandidatė į prezidentus – „Šatrija“

KGB Lietuvoje prisimintas vos prasidėjus Prezidento rinkimų kampanijai. Kandidatė į prezidentus K.Prunskienė paskelbė savo rinkimų programą, tačiau greta užsakyto teksto nenurodė, jog bendradarbiavo su KGB.

Praeitis neduoda ramybės kairiųjų politikams

Rytų Europoje naujaisiais 2003-aisiais metais itin suaktyvėjo buvusių komunistų veikla, nukreipta prieš įstaigas ir organizacijas, ginančias rezistentų teises ir skelbiančias istorinę tiesą. Minėti procesai tik liudija egzistuojantį dėsningumą ir įvairių šalių žiniasklaidą verčia įdėmiau pažvelgti į dabartinių politikų praeitį bei motyvus.

Vengrijoje norėtų uždaryti Teroro namus

Į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą 2003 m. sausį pagalbos kreipėsi Vengrijos genocido muziejaus, vadinamo Teroro namais, direktorė Marija Schmidt. Savo laiške ji prašo tarptautinės bendruomenės pagalbos, kad būtų išsaugotas labai populiarus, unikaliausias Europoje tokio pobūdžio muziejus – Teroro namai. Šis muziejus pastaruoju metu patiria Vengrijos kairiųjų politikų politinį spaudimą. Jie niekada nebuvo patenkinti muziejaus koncepcija, tačiau dabar spaudimas tiek suintensyvėjo, kad neįmanoma vykdyti jo veiklos.