Ar V.Uspaskich gerai supranta lietuvio politinę sąmonę?

Ar labai nustebtumėte, jei po 2004 m. parlamento rinkimų Ministru Pirmininku išvystumėte Viktorą Uspaskich, o Jurijų Borisovą - Seimo Pirmininku? Arba atvirkščiai. Deja, panaši galimybė visai reali. Juk daug kas iš mūsų prieš metus nieko nežinojo apie lietuviškai nekalbantį Lietuvos verslininką J.Borisovą, galintį pasirinktam kandidatui į Prezidentus lengva ranka numesti vieną kitą milijoną. Šiandien šis Lietuvos - Rusijos pilietis viešai deklaruoja esąs atsakingas už visų rinkiminių R.Pakso pažadų įgyvendinimą ir komandos parinkimą, taigi yra vienas įtakingiausių valstybėje žmonių. Kaip ir mažai kam žinomas verslininkas iš Raseinių R.Ačas, Prezidentūroje kuruosiantis valstybės saugumo reikalus. Tad ir minėto juodojo scenarijaus išsipildymas pakankamai realus, ypač jei bus sėkmingas V.Uspaskich organizuojamas referendumas, kuriuo norima pakeisti egzistuojančią Seimo rinkimų sistemą.
Panašios baimės gal būtų nepagrįstos, jei nežinotume, kad V.Uspaskich ir jo kompanionų peršamos idėjos - rinkti Seimo narius tik vienmandatėse apygardose, numatyti parlamentarų atšaukimo galimybę ir kiekvienos savivaldybės atstovui suteikti vietą Seime - yra pačios populiariausios Lietuvoje. V.Uspaskich naudojasi bene jautriausia Lietuvos problema - partijos ir Seimas vos ne kas antram piliečiui asocijuojasi su keiksmažodžiu.
Tokio partijų nepopuliarumo priežasčių pirmiausia, matyt, reikėtų ieškoti istorinėse mūsų šaknyse. Turim pripažinti, kad ir prieškario nepriklausomybės laikais partinės demokratijos pradžiamokslis nebuvo labai vykęs. Vyresnio amžiaus lietuviams stabilios tvarkos simboliu yra išlikusi prezidento Smetonos ir generolo Plechavičiaus tvarka, o partinė demokratija siejasi nebent su visiška suirute, pasibaigusia 1926 m. tautininkų režimu.
Sovietinė diktatūra - viena partija, viena tiesa - galutinai sunaikino ir tuos menkus 8-erių metų lietuviškos partinės sistemos daigelius, tad neatsitiktinai Sąjūdžio laikais labai populiari buvo mintis: gyvenimas ėmė blogėti atsiradus partijoms (suprask - pradėjus pjautis dėl valdžios).
Deja, ir Prezidentas V.Adamkus skatino panašų požiūrį. “Partijos žaidžia savo žaidimus, eiliniai piliečiai joms nerūpi” - dažnos V.Adamkaus pranešimų frazės, o “naujosios politikos” kūrimas, kai nepaisant partijų ideologijų, vertybinių skirtumų, patirties, susiklosčiusių politinių nuostatų ir tradicijų jas imta dėlioti lyg kortas pasjanse, buvo visiškas partijų pažeminimas ir rinkėjų galvų sujaukimas. Rezultatas - pats V.Adamkus labiausiai ir nukentėjo nuo tokių pavojingų žaidimų, nes, nepaisydami šešių svarbiausių partijų rėmimo, dauguma jų šalininkų balsavo kitaip. Kita vertus, R.Paksas, per savo trumpą politinę karjerą sugebėjęs pakeisti net šešias partijas, netapo rinkėjų akyse karjeristu ar partiniu perėjūnu, o priešingai - buvo priimtas kaip “gerietis”, nesitaikstęs su blogomis partijomis.
Be abejo, ir pačios partijos savo neatsakingais ar savanaudiškais veiksmais didino rinkėjų nepasitikėjimą. Tik du pavyzdžiai iš krikščionių demokratų gyvenimo: per 2000 m. rinkimus moderniųjų krikščionių demokratų lyderiai įjojo į Seimą ant ideologiškai jiems priešingų partijų kuprų, o pajutę lengvos duonos skonį pagaliau nusprendė krikščioniškąją ideologiją apskritai iškeisti į svarbius postus naujai kuriamoje liberalios pakraipos partijoje. Kitas naujausias pavyzdys: Krikščionių demokratų lyderis K.Bobelis ir jo pavaduotojas, iš pradžių entuziastingai palaikę V.Uspaskich organizuojamą referendumą, neseniai nieko nepaaiškinę nėrė į krūmus: dabar suprask, kad geras, kokia tikroji krikdemų nuomonė? Po tokių pamąstymų neišvengiamai kyla klausimas: o gal rusas V.Uspaskich geriau supranta lietuvio politinę sąmonę?
Kaip mėgsta pabrėžti V.Uspaskich, tiek JAV, tiek D.Britanijoje ir Kanadoje veikia vien mažoritarinė rinkimų sistema. Tačiau referendumo rengėjai subtiliai nutyli, kad Amerikoje ir Anglijoje mažoritarinė sistema didžiąsias tradicines partijas netgi stiprina, o tokia pati sistema Baltarusijoje ar Kirgizijoje yra pagrindinis partinės demokratijos susikūrimo stabdis. Trumpiau tariant, vienmandatė rinkimų sistema Lietuvoje, kur partinė demokratija savo tradicijomis yra labai silpna, gali būti mirtinai pavojinga dabar egzistuojančioms parlamentinėms partijoms.
Būdamas sąžiningas V.Uspaskich turėtų referendumo klausimą kelti iš esmės: ar išvis Lietuvoje reikia partijų? Tačiau referendumo sumanytojai puikiai supranta, kad kitokios - nepartinės demokratijos - pasaulis dar nesugalvojo. Pavieniai asmenys šiuolaikinės valstybės valdyti negali, tad neišvengiamai dabartines partijas turi pakeisti kažkas kita, ką tiksliausia būtų vadinti klanais ar politinėmis grupuotėmis, kurios, kitaip nei partijos, kuriasi ne vertybiniu, o vien naudos pagrindu.
V.Uspaskich jau turi parengęs tokią savo neoficialią “partiją” - Verslo darbdavių konfederaciją (VDK), jau nuo 1999 m. savivaldos rinkimų iš lėto slenkančią į valdžią: trys VDK atstovai tada tapo trijų Vidurio Lietuvos rajonų merais, o dabar ši V.Uspaskich “partija” ir jos sukauptos lėšos yra pagrindinis referendumo variklis. Neatsitiktinai tarp referendumo organizatorių rasime ir VDK tarybos pirmininką, prezidiumo narius ar Tauragės, Telšių, Zarasų etc. skyrių vadus, taip pat priklausančius ir liberalų, liberaldemokratų, socialliberalų, socdemų partijoms.
Štai kokios “superpartijos” generolas yra buvęs šaltkalvis iš Šiaurės Rusijos V.Uspaskich, pasišovęs “teisingai” sutvarkyti Lietuvos politinę sistemą. Kodėl tai rengiama tuo pačiu metu, kai vyksta pasirengimas referendumui dėl stojimo į ES, kiekvienas nesunkiai galime atsakyti patys. Tačiau kas atsakys, kaip gyvensime toliau, jei referendumą dėl ES Lietuva ignoruos, bet entuziastingai parems oligarchų norus perimti visą politinę valdžią? Tada tikrai Vyriausybės vairą teks atiduoti šios genialios idėjos vykdytojui, finansiniais skandalais pagarsėjusiam V.Uspaskich.

Dalius Stancikas
Demokratinės politikos
instituto ekspertas

© 2003"XXI amžius"