Ir sukūrė jie gerovę pažadais
apsiginklavę
Kas yra gerovės valstybė? Dosni
ir globėjiška valstybės parama piliečiams. Siaurąja prasme, kalbant
apie gerovės valstybę, omenyje pirmiausia turima pagalba vargingiausiems
visuomenės nariams, siekiant užtikrinti jiems minimalų pragyvenimo
lygį. Plačiąja prasme - atsižvelgiama į valstybės vykdomos ekonominės
politikos įtaką visoms be išimties sritims su tikslu užtikrinti
gerovę. Toks platus gerovės valstybės vaidmuo pamažu apima visas
įmanomas vidaus ir užsienio politikos sritis. Tai klasikinis gerovės
valstybės modelis, kurio gimtinė Skandinavija.
Norėtųsi tikėti idealaus gerovės valstybės modelio propaguotojais,
teigiančiais, kad valstybė taip gali ir efektyviai spręsti visas
socialines visuomenės narių problemas, ir užtikrinti stabilų ekonomikos
augimą, bendrojo gyvenimo lygio kilimą ir nedarbo mažinimą. Tačiau
kaip parodė aštuntasis dešimtmetis, gerovės modelis sušlubavo
pirmiausia Skandinavijoje, o vėliau ir likusioje Europoje. Naftos
krizė, partijų potencialo kaita, net ir sovietinių vertybių sistemos
žlugimas lėmė gerovės valstybės modelio ir jos praktinių atvaizdų
permąstymą. Valstybės dosnumas atsisuko prieš ją pačią: staiga
išaugo gerovės valstybių skolos, kilo infliacija, mokesčių naštos
didėjimas mažino motyvaciją investuoti, didėjo nedarbas. Socialiniai
ekonominiai klausimai tapo politikų praktikų manipuliacijos
objektu. Bene geriausias pavyzdys Vokietija, kuri pastaraisiais
metais nesugeba sau rasti vietos po saule. Šlubuojanti jos ekonomika
privertė Gerhardą Schroederį užsiimti chuliganizmu užsienio politikoje,
kad tik išlaikytų savo postą.
Vis dažniau prabylama ne tik apie ekonomines gerovės valstybės
problemas. Ji išlepina gyventojus, pripratina prie nedarbo, skatina
norą pasipelnyti iš valstybės ir mokesčių mokėtojų. Amerikiečiai
neretai savo visuomenę vaizduoja kaip linkusią garbinti tuos,
kurie kažkada buvo narkomanai, alkoholikai, turėjo kitų socialinių
ir psichologinių problemų, bet per devynerius ar dešimt metų šiaip
taip sugebėjo baigti trejų metų kursus. Iki šiol JAV vykdyta skurdo
mažinimo programa buvo skirta vienišoms motinoms, kurios neturi
ir neketina susirasti darbo, jos neskatinamos kurti pilnavertės
šeimos. Pasak A. Kubiliaus (Veidas, 2002 11 28), tai leidžia prabilti
apie elgsenos skurdą, griaunantį tradicinius moralės bastionus:
šeimą, religines bendruomenes, motyvaciją darbui ir mokslui.
Kas atsitiko gerovės valstybei: ar gerovė turi tam tikras ribas
ir kai kuriose valstybėse ji jau pasiekta, ar globalūs politikos,
ekonomikos, moralės ir kiti pokyčiai buvo tokie fundamentalūs,
kad gerovės valstybės koncepcija prarado savo prasmę ir galima
kalbėti apie globalią gerovę? Pirmuoju atveju beliktų išgyventi
recesiją ir tikėtis ekonomikos ir gerovės atsigavimo. Antruoju
atveju tektų sutikti su hiperglobalistais ir patikėti, kad globalūs
struktūriniai pokyčiai reiškia naują erą, kur visos tautos paklūsta
globaliai rinkai, o susikūrę transnacionaliniai gamybos, prekybos
ir finansų tinklai denacionalizuoja šalių ūkius, vadinasi, denacionalizuoja
ir gerovės užtikrinimą.
Abi prognozės skamba pakankamai utopiškai, tačiau skandinavai
vis dėlto ėmėsi peržiūrėti savąjį gerovės valstybės modelį. Socialinės
politikos srityje vietoje kuo platesnio socialinių teisių spektro
užtikrinimo buvo imtasi valstybės išlaidų mažinimo ir balansavimo
politikos. Didesnis dėmesys skiriamas ir socialinėms pareigoms,
deklaruojama didesnė piliečių atsakomybė už gaunamą pagalbą. Dėl
per didelio išlaidumo buvo suabejota iki tol nuosekliai vykdyta
ekstensyvia piliečių gerovės užtikrinimo politika ir susirūpinta
jos efektyvumu.
Dabartinis JAV prezidentas G.W. Bushas savo rinkimų kampanijoje
taip pat gana drąsiai ėmė kalbėti apie vidaus politikos reformas,
remdamasis jau ne skurdo mažinimo, bet jautriojo konservatizmo
principais. Praėjusių metų pabaigoje jo pateiktas socialinių pasiūlymų
paketas Kongresui įtvirtina nuostatas, kad bent dalį Federalinės
socialinės programos pinigų turėtų skirstyti religinės ir vietos
bendruomenės per labdaros organizacijas. Tokio paties moralesnės
JAV gerovės valstybės tikslo turėtų būti siekiama ir įgyvendinant
mokesčių sistemos reformas.
Bet Lietuvoje mes, atrodo, iki šiol nesupratome, kad gerovės valstybė
nereiškia vien tik socialinių pašalpų, nemokamo dantisto ar aukštojo
mokslo. Tiek Europoje, tiek JAV jau įsitikinta, jog mokesčių sistemos
tobulinimas negarantuoja ir ekonomikos augimo, ir socialinio teisingumo.
Įvairiose Europos valstybėse jau senokai pastebima tendencija
mažinti pajamų perskirstymą bei atsisakyti didelių progresyvinių
mokesčių. Lietuvoje kol kas tiesiogiai ar netiesiogiai didžioji
dalis siekusių Seimo narių ar Prezidento posto siūlė kaip tik
progresyvinius mokesčius, tačiau neužsiminė, kad gerovės ir teisingumo
taip pat gali būti siekiama ir mažinant pajamų perskirstymą, konkrečiai
tiesioginius pajamų mokesčius.
Klasikinio gerovės valstybės modelio propaguotojai siūlo teikti
tik aukš-tos kokybės paslaugas. Socialinės pašalpos turi būti
dosnios, ypač mažesnes pajamas turintiems asmenims, siekiant sudaryti
normalias gyvenimo sąlygas. Lietuvos kandidatai į prezidentus
irgi, pasirodo, tikri idealistai: net liberaliais apsiskelbę kandidatai
norėtų, kad viskuo pasirūpintų valstybė: piliečių ekonominio ir
socialinio saugumo užtikrinimu; jų teisių ir turto, intelektinės
nuosavybės apsauga, efektyvia sveikatos apsauga, tinkamu išsilavinimu,
taikia kaimynyste su kitomis šalimis, savo rinkos nuo nesąžiningos
konkurencijos apsauga (A. Paulauskas), jie turi užtikrinti, kad
būtų mažiau nevilties, skurdo, žiaurumo, alkoholizmo ir žmonių
nuosmukio (E.Gentvilas). Sunku tokiuose teiginiuose įžvelgti asmeninės
atsakomybės už savo ir savo bendruomenės gerovę skatinimą. Todėl
nereikia stebėtis, kai vienas iš kandidatų paskelbia, kad to pasiekti
įmanoma grąžinant viltį ir tikėjimą (R. Paksas), o tiksliau -
ugdant tingų pilietį, kuris taip pasitiki valstybe ir efektyviai
naudojasi jos parama, kad darbo paieška pati savaime jam tampa
gėdinga.
Bendrosios Europos gerovės valstybių tendencijos gali būti apibendrinamos
kaip balansavimas tarp valstybės paramos vargingiausiems visuomenės
nariams ir atsitraukimas iš tų sričių, kur piliečiai gali vieni
kitiems padėti, bei idealistinių tikslų visiško užimtumo, lygybe
pagrįsto socialinio teisingumo siekimo. Deja, Lietuvoje valstybės
intervenciją politikai vis dar supranta labai plačiai, patikėdami
jai visas įmanomas vidaus politikos sritis ir skelbdami gerovės,
t.y. socialinės paramos, didinimą. Tai tėra pats elementariausias
būdas įsiteikti naiviam rinkėjui. Kandidatų programos tradiciškai
skiriamos bukiausiam Lietuvos piliečiui, kuriam malonu gauti valstybės
paramą, vertas jis jos ar ne. Tačiau didžiausia baimė dėl kuriamo
atgyvenusio gerovės valstybės modelio kyla bevartant LR Seimo
patvirtintą Lietuvos ilgalaikės raidos strategiją. Čia Lietuvos
valstybės vizija tapoma tirštom, bet šviesiom spalvom: žemas nedarbo
lygis, dideli atlyginimai, minimalus skurstančių šeimų skaičius
ir svarbiausia stiprios valstybės garantijos. Pasaulio valstybių
patirtis rodo, kad didelės valstybės garantijos nemotyvuoja darbui,
o tai reiškia, kad nedidėja nei užimtumas, nei užmokestis.
Nei kandidatų į Prezidentus programose, nei Ilgalaikės raidos
strategijoje kažkodėl neakcentuota, kad nors socialiai orientuota
rinkos ekonomika šiuo metu yra labiausiai pasiteisinęs modelis,
tačiau piliečiai turėtų rūpintis savimi ir savo bendruomene nelaukdami,
kol bus sukurta gerovės valstybė, galinti duoti visiems ir visko.
Tokia valstybė, duodama visiems, dar daugiau ir pareikalauja (beje,
ne tik mokesčių), o sukurta tvirta bendruomenė sudaro sąlygas
pasirūpinti savimi.
Jovita Pranevičiūtė
© 2003"XXI amžius"