Karinei Irako nuginklavimo operacijai pakanka esamų Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijų

Nepaisant tarptautinės bendrijos pastangų, Irakas neišsklaidė abejonių dėl turimų didžiulių cheminio ir bakteriologinio ginklo kiekių bei neleistinos įprastinės ginkluotės. JT ginkluotės inspektorių vadovas H. Blixas nurodė net 12 svarbiausių šios srities klausimų, į kuriuos taip ir nesugebėjo atsakyti Irakas ir kurie tebeliudija Irako keliamą grėsmę pasauliui. Todėl buvo išsemtos visos taikios priemonės, įskaitant diskusijas JT Saugumo Taryboje (toliau – JT ST), skirtos užtikrinti Irako nusiginklavimo įsipareigojimų vykdymą. Taigi liko vienintelė ir paskutinė priemonė – ginkluotos jėgos panaudojimas prieš Irako režimą, kurį pakeitus bus užtikrintas šios šalies tarptautinių įsipareigojimų vykdymas, taip pat jos piliečių laisvė ir gerovė. Tačiau dėl tebeesančių nesutarimų JT ST pasaulyje kilo daug ginčų dėl to, ar JAV vadovaujamos valstybių koalicijos karinė operacija yra teisėta. Valstybės skirtingai aiškina 2002 m. lapkričio 8 d. JT ST rezoliuciją Nr. 1441, nesutardamos dėl to, ar ji įgaliojo JAV ir kitas šalis imtis ginkluotos jėgos.

Rezoliucijos preambulėje išvardinta daugiau nei dešimt ankstesnių svarbiausių (bet ne visos, iš viso yra 16) JT ST rezoliucijų, kurių Irakas nesilaiko (pirmoji iš jų buvo priimta dar 1990 metų Irako agresijos prieš Kuveitą metu) bei konstatuojama, kad Irako nepaklusimas nurodytoms Saugumo Tarybos rezoliucijoms ir savo įsipareigojimų nevykdymas kelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui. Ši grėsmė gali būti pašalinta bei tarptautinė taika ir saugumas atkurtas tik įgyvendinus visus Irako įsipareigojimus, nustatytus JT ST rezoliucijose. Todėl pagrindinis Rezoliucijos tikslas yra užtikrinti visapusišką ankstesnių JT ST rezoliucijų įgyvendinimą, ir vienintelis tinkamas Irako elgesio standartas yra visiškas ir nedelsiamas bei besąlyginis paklusimas Rezoliucijai. Rezoliucijos 1 punkte konstatuota, kad Irakas iš esmės pažeidžia savo tarptautinius įsipareigojimus, ypač nebendradarbiaudamas su Jungtinių Tautų ginkluotės inspektoriais. 2 punkte nuspręsta šia Rezoliucija suteikti Irakui paskutinę galimybę įvykdyti nusiginklavimo įsipareigojimus, įvedant sustiprintą ginkluotės inspekcijų režimą. Kituose punktuose nustatyti konkretūs terminai priimti Jungtinių Tautų sąlygas ir ginkluotės inspekcijoms vykdyti
Ši ataskaita buvo pateikta UNMOVIC ir TATENA inspektorių vadovų (H. Blixo ir M. El-Baradejaus) ir svarstyta JT ST 2003 m. sausio 27 d. Po to vasario mėnesį buvo pateiktos dar kelios inspektorių ataskaitos, iš kurių matyti, kad Irakas nepakankamai bendradarbiauja su inspektoriais, kad būtų gauti įrodymai apie masinio naikinimo ginklų ir uždraustos įprastinės ginkluotės programų nutraukimą bei šių ginklų ar ginkluotės sunaikinimą, taip pat nurodyta, jog Irakas nepateikė išsamių ir pakankamų turimos ginkluotės deklaracijų (to reikalauja Rezoliucijos 3 punktas).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Rezoliucijos 9 punktą iš esmės pats Irakas turėtų rodyti iniciatyvą ir dėti visas pastangas, kad ginkluotės inspekcijos būtų sėkmingos ir nepaliktų jokių neatsakytų klausimų. Kaip tokio bendradarbiavimo pavyzdį, sausio 27 d. ataskaitoje H. Blixas nurodė Pietų Afrikos Respubliką, kuri pati priėmė sprendimą sunaikinti turimą branduolinį ginklą ir sudarė visas sąlygas inspekcijomis patikrinti, kaip tai buvo įvykdyta. Remiantis 4 ir 9 Rezoliucijos punktais, bet koks neaktyvus ir nepakankamas bendradarbiavimas bei delsimas vykdyti įsipareigojimus, taip pat nesąžiningumas pateikiant reikiamus duomenis ir teikiant pagalbą inspektoriams laikytinas esminiu Irako įsipareigojimų pažeidimu.
12 Rezoliucijos punktas negali būti aiškinamas (kaip tai daro Rusija), kaip įpareigojantis gauti papildomą JT ST sankciją veiksmams, būtiniems Rezoliucijai įgyvendinti. 12 punktas tik procedūriškai reikalauja ST nedelsiant susitikti ir svarstyti būtinybę laikytis rezoliucijų, gavus ginkluotės inspektorių ataskaitą apie Irako pažeidimus, ką ST iš esmės ir darė per visus savo posėdžius. Tačiau tai neuždraudžia valstybėms imtis realizuoti tuos įgaliojimus, kuriuos jau jos gavo pagal šią ir ankstesnes rezoliucijas Irako esminių pažeidimų atveju. 12 punktas turi būti suprantamas visumoje su kitais, ypač 13 ir 2 punktais (priminsiu, kad pagal juos Rezoliucija Nr. 1441 yra paskutinis šansas Irakui, kitaip bus rimtos pasekmės) bei preambulės nuostatomis (joje konstatuota, kad valstybėms jau buvo suteikti visi būtini įgaliojimai Irako įsipareigojimų vykdymui užtikrinti).
Pagal Rezoliucijos 13 punktą rimtos pasekmės Irakui turi būti neišvengiamos (“Iraq will face serious consequences” – “Irakas susilauks rimtų pasekmių”), jeigu jis toliau iš esmės pažeidinėtų savo įsipareigojimus. Kadangi esminis Irako įsipareigojimų pažeidimas yra akivaizdus pagal Rezoliucijos 4 ir 9 punktus, tai yra pagrindas rimtoms pasekmėms atsirasti. Vadinasi, jėgai panaudoti šiuo atveju papildoma sankcija teisiškai nėra būtina. Todėl JT ST vykstančias diskusijas vertinčiau kaip debatus dėl to, ar jau yra išsemtos visos taikios inspekcijų priemonės esminiams Irako įsipareigojimų pažeidimams pašalinti, o ne dėl to, ar teisiškai leistinas jėgos panaudojimas šiam tikslui pasiekti.
Žinoma, JT ST yra laisva priimti kitas, papildomas rezoliucijas dėl Irako nuginklavimo proceso. Jose galima numatyti ir kitas nei numatytos nagrinėjamoje Rezoliucijoje sąlygas, įskaitant dar vieną sprendimą dėl galimų sankcijų taikymo. Tačiau papildoma rezoliucija galėjo būti laikoma tik kaip politiškai pageidautina, nes dar kartą pademonstruotų tarptautinės bendrijos vienybę. Tačiau teisiškai ji nėra būtina, nes Rezoliucija Nr. 1441 suteikia galimybę imtis visų būtinų priemonių Irako įsipareigojimams įgyvendinti.
Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas pastabas, manyčiau, kad kategoriškas reikalavimas priimti dar vieną rezoliuciją, norint panaudoti jėgą Irako įsipareigojimams įvykdyti, yra nenuoseklus: negalima, viena vertus, pritarti Rezoliucijai Nr. 1441, o kita vertus, tuo pačiu metu priešintis visoms būtinoms ir iš esmės paskutinėms priemonėms jai įgyvendinti. Tai nėra suderinama su tais tikslais, kuriems JT buvo įsteigtos: imtis kolektyvių veiksmų tarptautinei taikai ir saugumui, pagarbai žmogaus teisėms bei ekonominei ir socialinei gerovei laiduoti.

Dainius ŽALIMAS
Krašto apsaugos ministro patarėjas – teisininkas,
Lietuvos teisės universiteto docentas

© 2003"XXI amžius"