Karas Irake

Nuo š.m. kovo 20 d. JAV ir jų sąjungininkių karo veiksmai Irake prikaustė viso pasaulio dėmesį. Atsakyti į “Atodangų” klausimus sutiko Lietuvos krašto apsaugos ministerijos Gynybos politikos ir planavimo departamento direktorius Vaidotas Urbelis.

Kodėl karas vyksta Irake? Kodėl ši, o ne kokia kita valstybė?

Karas Irake, be kita ko, yra ir didžiųjų valstybių bandymas išsiaiškinti, kas dominuoja šiame pasaulyje. Irakas yra puiki proga tiek JAV, tiek Prancūzijai ir Vokietijai pareikšti savo poziciją dėl pasaulio santvarkos ir dėl to, kuri valstybė diktuoja politikos madas. Irakas yra svarbus amerikiečiams kaip vienas iš grėsmės šaltinių, tačiau kartu jis tapo ir didžiųjų valstybių kovos arena. Jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, tai galbūt būtų buvęs ne Irakas, bet Šiaurės Korėja. Į Irako konfliktą reikia žiūrėti ne tik kaip į šios šalies ir Amerikos ar S. Husseino ir G.W. Busho nesutarimą, bet vertinti kaip didžiųjų valstybių didžiosios politikos reikalą.

Sumedžiagėjusi politika

Vladimiras Laučius

Sąjūdžio laikais Lietuvos nepriklausomybė buvo dvasinius, politinius ir medžiaginius akstinus vienijęs siekinys. Kai tikslas virto tikrove, šie akstinai gana netolygiai pasiskirstė partijų vertybinių prioritetų skalėse. Dvasinius ir politinius dalykus labiausiai akcentavo krikščionys demokratai ir konservatoriai; medžiaginiai prioritetai labiau rūpėjo kairiesiems. Ko gero, būtent ši padėtis natūraliai išryškino kertinę perskyrą tarp pokomunistinės Lietuvos dešinės ir kairės.
Tokia perskyra ne visai atitiko Vakarų demokratijose tradiciškai susiklosčiusią padėtį. Vakaruose medžiagines vertybes tradiciškai reikšmino ne tik politinė kairė, bet ir laisvąją rinką propaguojanti liberalioji dešinė. Lietuvoje iki 2000-ųjų metų liberalai neturėjo jokios politinės įtakos, ir tik centristai iš dalies pildė dešiniojo materializmo nišą. Maždaug prieš trejus metus ši padėtis pasikeitė: ekonominiai liberalai populiaraus lyderio dėka sustiprėjo ir trumpam net atėjo į valdžią. Visas materializmo spektras nuo socialdemokratinės kairės iki liberaliosios dešinės pagaliau buvo užpildytas ir atstovaujamas parlamente.

Dar kartą apie Lietuvos krikščionis demokratus

Valentinas Stundys

Lietuvos krikščionys demokratai jau kelinti rinkimai laviruoja tarp būties ir nebūties. Po nepasiteisinusių reitingais pagrįstų svajonių 1996 m., per 2000 m. Seimo rinkimus apie 10 tūkst. narių turinti partija neperžengė rinkimų barjero ir į Seimą vienmandatėse apygardose buvo išrinkti tik 2 jos atstovai. Tikėdamasi susigrąžinti visuomenės dėmesį, Lietuvos krikščionių demokratų partija nusprendė susijungti su “popierine” K.Bobelio krikščionių demokratų sąjunga, kartu įgydama populiarų lyderį. Deja, reitingais pagrįstas lyderio populiarumas nepasiteisino, Bobelio pasirodymas per Prezidento rinkimus vertintinas kaip triuškinantis pralaimėjimas. Kita vertus, savivaldos rinkimai krikdemams nebuvo tokie nepalankūs – laimėta 116 mandatų (2000 m. – 99).
Praėję rinkimai daugelį partijų privertė, nurijusios karčią visuomenės nepasitikėjimo piliulę, aktyviai ieškoti labiau apibrėžtos vietos rinkėjų širdyse. Socialdemokratai ir libdemai su apetitu žvelgia į vis menkstančius socialliberalus; dar neaišku, ant kokių ideologinių pamatų lipdoma jungtinė liberalų, centristų ir moderniųjų krikščionių demokratų partija, konservatoriai įsteigė Krikščioniškosios demokratijos frakciją.
Ko gero, krikščionys demokratai taip pat supranta, kad artimiausio pusmečio sprendimai nulems jų ateitį. Savo mintimis apie Lietuvos krikščionių demokratų perspektyvas sutiko pasidalinti sėkmingiausio partijos skyriaus, per savivaldos rinkimus laimėjusio veik 50 nuošimčių rinkėjų simpatijas, pirmininkas, Molėtų meras, Lietuvos krikščionių demokratų valdybos narys Valentinas Stundys.

Nugrimuotas pasaulis

Andrius Navickas

XX amžiaus revoliucionierių „auksinė taisyklė“ skelbė, kad valdžios užgrobimas prasideda nuo telegrafo perėmimo. Kas kontroliuoja informaciją, tas kontroliuoja valstybę. Šiandieniame pasaulyje telegrafas tapo istoriniu reliktu, o visiškai kontroliuoti informacijos nesugeba net tokie autoritarai kaip Lukašenka ar Husseinas. Žiniasklaidos priemonių gausa bei techninės galimybės niekais paverčia cenzorių pastangas. Kiekvieno žmogaus galimybė gauti necenzūruojamą informaciją neretai vadinama didžiausiu šiuolaikinės demokratijos pasiekimu.
Kita vertus, turbūt nėra kito tokio daugiaveidžio žodžio kaip „laisvė“. Dažnai šiuo žodžiu vadiname net tai, kas ne tik neišlaisvina, bet sukausto, paralyžiuoja žmogaus mąstymą. Pranykus, bent jau iš dalies, išorinei cenzūrai, šiuolaikinė žiniasklaida pati tampa pavojingu vidinės mąstymo cenzūros mechanizmu. Turiu galvoje pirmiausia tai, kad žiniasklaidos vaidmenį mūsų gyvenime sunku pervertinti. Nors patys žurnalistai apsimestinai kukliai tvirtina, jog jie tėra tarpininkai, kurie perteikia kitų nuomones, jog žiniasklaida tėra mūsų gyvenimo veidrodis, iš tiesų masinės informavimo priemonės šiandien ne tik mums uždeda akinius, paryškinančius vienas detales bei paliekančius anapus regos lauko kitas, tačiau taip pat primeta savo vertinimo standartus ar net daro stiprų psichologinį spaudimą gyventi pagal žurnalistų sukonstruotą gyvenimo būdą.

Karinei Irako nuginklavimo operacijai pakanka esamų Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijų

Nepaisant tarptautinės bendrijos pastangų, Irakas neišsklaidė abejonių dėl turimų didžiulių cheminio ir bakteriologinio ginklo kiekių bei neleistinos įprastinės ginkluotės. JT ginkluotės inspektorių vadovas H. Blixas nurodė net 12 svarbiausių šios srities klausimų, į kuriuos taip ir nesugebėjo atsakyti Irakas ir kurie tebeliudija Irako keliamą grėsmę pasauliui. Todėl buvo išsemtos visos taikios priemonės, įskaitant diskusijas JT Saugumo Taryboje (toliau – JT ST), skirtos užtikrinti Irako nusiginklavimo įsipareigojimų vykdymą. Taigi liko vienintelė ir paskutinė priemonė – ginkluotos jėgos panaudojimas prieš Irako režimą, kurį pakeitus bus užtikrintas šios šalies tarptautinių įsipareigojimų vykdymas, taip pat jos piliečių laisvė ir gerovė. Tačiau dėl tebeesančių nesutarimų JT ST pasaulyje kilo daug ginčų dėl to, ar JAV vadovaujamos valstybių koalicijos karinė operacija yra teisėta. Valstybės skirtingai aiškina 2002 m. lapkričio 8 d. JT ST rezoliuciją Nr. 1441, nesutardamos dėl to, ar ji įgaliojo JAV ir kitas šalis imtis ginkluotos jėgos.

Irako konfliktas – argumentai ir tikslai

Savo pozicijas Irako karo atžvilgiu valstybės bei jų veikėjai linkę grįsti labai įvairiais argumentais. Apie vienus kalbama viešai, apie kitus apdairiai nutylima. Norėtųsi paminėti keletą iš pastarųjų:
V.Putinas Maskvoje remia taikų Prancūzijos nusiteikimą, iš tiesų naudodamasis palankia proga sukiršinti NATO nares bei – kas dar svarbiau – sumenkinti JAV įtaką pasaulyje.
J.Chiracas Paryžiuje skatina sprendimų nuosaikumą, savo ruožtu išnaudodamas galimybę supriešinti dalį pasaulio su JAV ir, net neturėdamas realios karinės jėgos, pademonstruoti, kad Senoji Europa gali nesitaikstyti su Amerikos sprendimais. Prancūzijai tai gera proga pabrėžti savo svarbą šiandieniame pasaulyje bei susikurti sau išskirtinę įtaką musulmoniškuose kraštuose.
Italija ir Ispanija, palaikydamos JAV, iš tiesų stengiasi atsikirsti Prancūzijai už jos nuolatinį kitų valstybių stumdymą Europoje.

Pasaulį vejamės… ant šluotos?

Kas norėjo, tas praėjusį mėnesį jau pasakė viską, ką galvoja apie burtus, burtininkus, raganas ir laumes. Kaimo tamsuoliai senokai juos buvo primiršę, net vaikus ir tuos piktais policininkais bei dantų kariesu, o ne pasakos pabaisomis gąsdino. Bet dabar politinio elito ir Lietuvos aukštuomenės gero tono ir etiketo dalis žinoti, kuo užkalbėtas vanduo nuo neužkalbėto skiriasi. Miestuose šiuo metu klesti ezoterikos knygynai bei įvairiausių spiritizmo įrankių krautuvėlės. Jos tikriausiai artimiausiu metu galės išlįsti iš tų tamsių kerčių, kuriose buvo užsispaudusios dėl NIEKUO netikinčios racionalizuotos individualizuotos visuomenės tolerancijos. Atsiranda vis daugiau norinčių pasiūlyti savo paslaugas – pasakyti, ką meru rinks, kas generaliniu prokuroru taps. Tokių paslaugų sėkmės sąlyga – geros politinės pranašystės, o populiariausia prekė – postų dalybos.
Burtininkavimas gali tapti spalvingu papildu mūsų kaimo rėmimo programai – juk ten gyvena ta visuomenės dalis, kuri ilgiausiai išlaiko tradicinį archetipinį mąstymą, pagrįstą demonų ir gerųjų dvasių kova. Kita vertus, vyriausybei propaguoti tokį verslą gali būti rizikinga, nes Marijampolės ūkininkai – būrėjai tada tikriausiai streikuotų ir skųstųsi blogu žvaigždžių išsidėstymu, neleidžiančiu pelningai parduoti vietinių pranašysčių.