Pasaulį vejamės
ant šluotos?
Kas norėjo, tas praėjusį mėnesį
jau pasakė viską, ką galvoja apie burtus, burtininkus, raganas
ir laumes. Kaimo tamsuoliai senokai juos buvo primiršę, net vaikus
ir tuos piktais policininkais bei dantų kariesu, o ne pasakos
pabaisomis gąsdino. Bet dabar politinio elito ir Lietuvos aukštuomenės
gero tono ir etiketo dalis žinoti, kuo užkalbėtas vanduo nuo neužkalbėto
skiriasi. Miestuose šiuo metu klesti ezoterikos knygynai bei įvairiausių
spiritizmo įrankių krautuvėlės. Jos tikriausiai artimiausiu metu
galės išlįsti iš tų tamsių kerčių, kuriose buvo užsispaudusios
dėl NIEKUO netikinčios racionalizuotos individualizuotos visuomenės
tolerancijos. Atsiranda vis daugiau norinčių pasiūlyti savo paslaugas
pasakyti, ką meru rinks, kas generaliniu prokuroru taps. Tokių
paslaugų sėkmės sąlyga geros politinės pranašystės, o populiariausia
prekė postų dalybos.
Burtininkavimas gali tapti spalvingu papildu mūsų kaimo rėmimo
programai juk ten gyvena ta visuomenės dalis, kuri ilgiausiai
išlaiko tradicinį archetipinį mąstymą, pagrįstą demonų ir gerųjų
dvasių kova. Kita vertus, vyriausybei propaguoti tokį verslą gali
būti rizikinga, nes Marijampolės ūkininkai būrėjai tada tikriausiai
streikuotų ir skųstųsi blogu žvaigždžių išsidėstymu, neleidžiančiu
pelningai parduoti vietinių pranašysčių.
Kita vertus, įtakingi burtininkai net ir šiuolaikiniam pasauliui
ne naujiena. Ten kino, muzikos ir meno žvaigždės domisi Scientologijos
bažnyčia, remia Tikėjimo žodį, net galingiausios pasaulinės valstybės
branduolinio ginklo paleidimo mygtukus kontroliuojantys asmenys
kažkada nevengdavo pasitarti su visatos galias išmanančiais žiniuoniais.
Mes atsiliekame kokiais dvidešimčia metų. Bet jei ir toliau taip
sėkmingai vysimės, tai tikriausiai mūsų pareigūnai galės nebešvaistyti
milijoninių lėšų oficialių vizitų kelionės išlaidoms padengti,
nes į Briuselį ar Afganistaną galima bus nuskristi ant kilimo
ar šluotos.
Sako, savam kieme pranašu nebūsi. Todėl pranašavimo verslas Lietuvoje
ilgą laiką klestėjo čigonų taboruose, gražiais pasakojimais viliodavo
visokio plauko atėjūnai. Tačiau tarp vietinių ir atvežtinių burtų
buvo ir yra vienas didelis skirtumas: mūsiškės laumės taikosi
į vaikus, jaunas ir nepatyrusias mergeles, senus, pavargusius
žmones, o užsienietiškos modernios būrėjos į politikus. Nors
niekada negali žinoti, kaip sakoma viename populiariame rusų televizijos
žaidime, kur yra silpnoji grandis vyriausias ar jauniausias
brolis.
Be to, reikia įsidėmėti, kad kovoti su burtais ir burtininkais
pavojinga: pirma, gali būti apkaltintas inkvizicijos laužų kurstymu.
Antra, pripažintų tikėjimų šalininkai ir autoritetai griežtai
atsisako dalyvauti šiame versle, todėl gali būti sužlugdyti konkurencijos.
Trečia, negali suprasti, kodėl ta politinio elito dalis, kuri
pavadinimu tapatinasi su krikščioniška mintimi, taip nieko svaraus
šia tema ir nepasakė. O gal jie ir teisūs nesikišdami, - kas galėtų
paneigti, kad kerai išsisklaidys gaidžiams užgiedojus?
Todėl skaitai žmogus Lietuvos spaudą - ir baisu darosi. Nežinai,
ar ministrai keičiami dėl menkos kvalifikacijos, ar dėl blogos
auros. Politinio teatro veikėjuose ieškai ne tik Eglės žalčių
karalienės, bet ir jos brolių, žaltį užkapojusių, prototipų. Prisimeni
vieno aukšto pareigūno žodžius, kad Tolimųjų Rytų tautelių šamanai
galingesni nei Vakarų burtininkai. Belieka tikėtis, kad Lietuvos
kelias į Europą bus toks pat sėkmingas kaip ir našlaitės žygis
žiemą žibuoklių skinti. Nors labai norėtųsi, kad referendumo dėl
narystės ES rezultatai būtų realybė, ir Rytų šamanų stebuklų neprireiktų.
Viltingai,- Lietuvos mylėtojas
© 2003"XXI amžius"