Kas vienija ir skiria Europos Sąjungą

Vytautas Ališauskas

Artėjant referendumui dėl narystės Europos Sąjungoje, nesunku išskirti pagrindinius akcentus: galutinį įsiliejimą į Vakarų erdvę, priklausomybe kuriai kartkartėmis vis pasitaikydavo abejojančių, ekonominius privalumus. Pastariesiems aptarimo netrūko. Tačiau kaip suvokiame, kas tie “Vakarai”? Geografinė sąvoka, ekonominė sąjunga ar bendros vertybės? Į "Atodangų" klausimus atsako “Aidų” leidyklos direktorius, DPI ekspertas Vytautas ALIŠAUSKAS.

Kas leistų pagrįsti, kad Europos Sąjunga (ES) yra ne tik ekonominė, bet ir vertybinė sąjunga?
Žodis yra čia visai netinkamas: ES privalo tokia būti. Jeigu mes kalbėtume apie ES tik kaip apie ekonominę sąjungą, tai užtektų to, kad egzistuoja bendra rinka. Tačiau kai kalbama apie tam tikrą ES politinės integracijos veiksnį, tai turime aiškiai paklausti, kuo, kokiomis vertybėmis remiasi ta politinė integracija. Negalima įsivaizduoti, kad politiniai vidaus ir užsienio politikos veiksmai gali būti vieningi, jeigu nebus vertybių, kurios vienytų ir žmones, ir politikus. Dabar ES dar negali pateikti vienijančių vertybių sąrašo. Bet jeigu tokio sąrašo ji nepajėgs sudaryti, tai bijau, kad subyrės net ir ekonominė unija.
Tad kokios tai turėtų būti vertybės?
Tai turėtų būti vertybės, apibūdinamos kaip tradicinės Vakarų civilizacijos vertybės. Tai pagarba žmogaus orumui ir jo asmeniui, taip pat ir pagarba žmogaus gyvybei nuo prasidėjimo iki mirties momento. Taip pat aiškiai turi būti palaikomas solidarumas tarp ES narių. ES negali būti vien tik egoistiškai orientuotų valstybių suma, bet turi egzistuoti sąmoningas solidarumas - ir tarp valstybių, ir pilietiniu lygiu – tarp žmonių. ES valstybės turi būti solidarios: mažiau turtingos valstybės skatinamos pakilti iki turtingesniųjų lygio, mažiau politiškai įtakingos valstybės turi būti respektuojamos taip, kaip ir politiškai labai įtakingos valstybės. Tai būtų išties svarbus faktorius, kuris leistų ES augti ir bręsti. Reikia kalbėti ir apie religinių vertybių minimumą bei pagarbą religinėms vertybėms. Turi būti atvirai pripažinta, kad religijos išstūmimas iš viešojo gyvenimo, bandymas religiją ar religinį kultą traktuoti tik kaip asmeninės sferos dalyką prieštarauja Vakarų civilizacijos pagrindams. Tokiu atveju galime pasakyti, kad ignoruoti ar neigti aukštesnį žmogaus pašaukimą, atmesti jo atvirumą transcendencijai politinėmis priemonėmis yra nepriimtina.
Jūs paminėjote orumą, gyvybės apsaugą, religinių teisių garantavimą. Kuo ši vertybių skalė skiriasi nuo žmogaus teisių apsaugos?
Ji skiriasi iš esmės, nes žmogaus teisės yra orientuotos į negatyvią plotmę. Žmogaus teisės formuluojamos kaip savotiškas baudžiamasis kodeksas; jeigu kas nors nusižengia, tai jis dažniausiai yra baramas ar baudžiamas. Šiuo atveju kalbame ne tiek apie žmogaus teises, kiek apie pačius principus, glūdinčius Vakarų civilizacijos pamatuose. Jie yra tiek pamatiniai, kad negali būti tik „ginami“. Jie turi būti pozityviai ugdomi ir skleidžiami. Kalbant apie religinio išpažinimo teises ar tikėjimo laisvę, valstybė paprastai aptariama kaip neutrali bet kokios religijos išpažinimo ar netikėjimo atžvilgiu. Žinoma, pilietis turi teisę rinktis religiją pagal savo sąžinę, tačiau politinė bendruomenė privalo religiją pripažinti esant pozityvią vertybę, o ne indiferentišką dalyką, kaip yra daugelyje šiuolaikinių sekuliarių valstybių.
Ar pati Europa šiuo metu nebijo diskutuoti dėl šių vertybių, ypač religinių? Ar nesibaimina, kad propagavimas kažkurios religijos vertybių skalės, pavyzdžiui, krikščioniškų, gali virsti netolerancija? Ypač daug diskusijų sukėlė būsima Turkijos narystė ES.
Šiuo metu Europoje gana plačiai diskutuojama apie ES konstituciją. Sunku pasakyti, koks galutinis rezultatas, tačiau daug politinių jėgų pritaria tam, kad būtų paminėtas bent religijos indėlis į Europos formavimąsi. Ši diskusija yra itin svarbi, nes iškėlė klausimą, kurį paprastai linkstama nutylėti, net bandoma apsimesti, kad nėra nei religingų piliečių, nei religijos kaip tokios. Kalbant apie Turkiją, tai jos nesuderinamumas su ES nėra religinio pobūdžio, nes ji – sekuliari valstybė. Tai, kad joje išpažįstamas islamas, šiandienei ES nėra svarbu, todėl nereikia kalbėti ir apie toleranciją. Mes matome daugybę netolerancijos tolerancijos vardan. Krikščionių teisės daugelyje šalių yra ribojamos dėl tariamosios tolerancijos neapibrėžtų mažumų atžvilgiu.
Tai jūs manote, kad islamą išpažįstančios valstybės prisijungimas prie ES nepaneigs fundamentalių Europos vienijimosi principų?
Islamas turi būti suprastas ne kaip agresyvios ideologijos įrankis, bet kaip vertybė; islamas iš esmės išpažįsta tai, kas sudaro ir mūsų civilizacijos branduolį: vieną Dievą, žmogaus pareigą jo meile grįstai valiai, galiausiai – žmonių tarpusavio socialinį ir moralinį solidarumą. Aš nematau, kaip islamas galėtų iškristi iš vadinamojo religinio konsensuso. Jau Viduramžiais krikščionių teologai ir filosofai mokėsi iš islamo mąstytojų, per kurių kūrybą gavo ir Aristotelio palikimą. Didesnė problema yra tai, kad islamas net ir Turkijoje traktuojamas kaip specifinė ideologija, pabrėžianti arabų ar islamo pasaulio išskirtinumą, ir naudojamas nesantaikai kurstyti. Tačiau su tokia problema sekuliariai valstybei sunkiau susidoroti nei politinei bendruomenei, kuri yra atvira religinėms vertybėms.
Koks turėtų būti valstybių sugyvenimo pagrindas?
Reikia turėti omenyje ne tik taikų valstybių sugyvenimą, kuris taip pat yra tik negatyvus imperatyvas. Negana, kad tarp valstybių nėra karo ar tokių ekonominių konfliktų, kaip tarp Lietuvos ir Latvijos. Jau minėjau, kad svarbiausias dalykas - pripažinti solidarumą. Būtina pripažinti, kad visos valstybės kaip partnerės ES yra lygiavertės, neatsižvelgiant į jų politinę ar ekonominę įtaką. Aišku, didesnės ir turtingesnės valstybės visada turės didesnę įtaką, tačiau kai svarstomi klausimai svarbūs visai Sąjungai, mažosios ir ne tokios turtingos valstybės turi būti gerbiamos, girdimos, paveikios.
Ar nemanote, kad Europoje dabar pastebimos visiškai kitokios tendencijos?
Tai akivaizdu. Jeigu Europoje solidarumo principas nebus įgyvendintas, tai ES liks trumpalaikiu dariniu. Atrodo, kad didžiosios valstybės kol kas apie tai nemąsto ir nebando sąmoningai apsiriboti ir atsisakyti tam tikrų savo galimybių. Solidarumas visada pasireiškia tik savanorišku kai kurių savo interesų, savo galimybių ir net kai kurių savo teisių atsisakymu. Didžiąsias valstybes šito pamokyti galėtų tik jų piliečiai, turėtų būti grįžtama prie asmens orumo ir visų Europos valstybių piliečių solidarumo principo.
Koks galėtų būti naujai prie Europos bendruomenės prisijungusių valstybių indėlis kuriant ir išlaikant šias vertybes?
Manau, kad jis labai menkas. Pokomunistinės šalys nuo krikščioniškų vertybių nutolusios daug labiau nei tradicinės Vakarų valstybės, kur esama stiprios krikščioniškos tradicijos arba bent krikščionybėje įsišaknijusios humanistinės tradicijos. Mūsų šalių - pradedant Rumunija ir baigiant Lietuva - politiniame gyvenime labiau dominuoja vartotojiška ideologija, politinis cinizmas ir kolektyvinis egoizmas.
Ir Lietuvoje?
Pastarųjų savaičių įvykiai rodo tokį politinio cinizmo suklestėjimą, kokio grynu pavidalu nematėme per visą nepriklausomybės tarpsnį. Pasirodo, jis niekur nebuvo dingęs, slapta tūnojo ir išlindo tik šiuo metu, susiformavus visiškai naujai politinei konsteliacijai. Matome keisčiausius pareiškimus, kai vieną dieną politikų kalbama vienaip, o kitą – visai kitaip. Generalinio komisaro V. Grigaravičiaus byloje premjeras iš anksto numato atestacijos rezultatus, drauge nesivaržydamas pasako, kad komisarą “išdūrė” politikai. Lygiai taip pat girdime visiškai ciniškus aiškinimus, kad Vilniaus miesto savivaldybėje turi būti ta, o ne kita valdžia, nes dabar ir Respublikos valdžia yra tokia, o ne kitokia. Valstybės valdžia tiesiogiai braunasi į ne vienos savivaldybės valdžios formavimą ir taip griauna viešai skelbiamą savivaldos principą. Tai paprasti ir aiškūs dalykai. Nors šalia kalbama apie Lietuvos vienybę, raginama baigti rinkimų kampaniją. Visa tai prasidėjo Prezidento rinkimų metu, o dabar R. Paksą iškėlusi partija toleruoja savo nario kalbas dėl Enriko Daktaro (žinomo Kauno nusikaltėlio sūnaus) sulaikymo: esą labai šaunu, kad mūsų nusikaltėliai “šustri” politikai. Tokie juokeliai absoliučiai nedera su jokio, net ir savivaldybės lygio, politiko statusu.
Mūsų Prezidentas tiki burtais, tai gal mes vis dėlto esame atvira religijai ar itin sekuliari valstybė, atsisakanti bet kokių religinių vertybių?
Tikėjimas burtais neturi nieko bendro su religija. Viliuosi, kad Prezidentas tai traktuoja kaip savo asmeninį pasirinkimą ir valstybei negresia pavojus tapti panašia į Afrikos gentinį darinį, kur burtininkų taryba sprendžia svarbiausius valstybės reikalus. Tačiau L. Lolišvili skandalas padarė didžiulę moralinę žalą. Prezidentas, dėl savo pareigų būdamas autoritetas, žmones pastūmėjo į prietarų glėbį. Vis dėlto tikroji problema ta, kad mūsų mąstymas šiandien iš tiesų yra be galo sekuliarus. Jau vien tai, kad daugelis politikų ir politologų nemato jokio ryšio tarp politikos ir moralės, o įtakingos politinės partijos vadovas leidžia sau šmaikštauti, kad viešųjų reikalų tvarkymas ir išvietės tvarkymas yra vienas ir tas pats, tai išties pavojinga tendencija.
Kur slypi tokio sekuliaraus mąstymo pavojai?
Tai gali reikšti tolesnį demokratijos byrėjimą ir visuomenės demoralizaciją, įteisina politinį cinizmą ir moralinį pakrikimą. Jeigu moralė neegzistuoja politikoje, jeigu joje nėra moralinių imperatyvų, tai kodėl jų turėtų būti laikomasi kitose gyvenimo srityse, pradedant medicina ir baigiant šeimos santykiais?
Svarbu tai, kad politikui galioja tos pačios normos kaip ir bet kuriam kitam žmogui. Jeigu politikas jas išpažįsta, tai turi elgtis pagal savo sąžinę. Gydytojas gali imti kyšius, gali niekinti ir ignoruoti pacientus, nesistengti dėl jų, gali juos apgaudinėti tęsdamas, vilkindamas gydymą ar dramatizuodamas padėtį, kad išgautų iš paciento daugiau pinigų. Mes tokį gydytoją smerkiame. O politikas tarsi laiko save esančiu už šitų moralinių reikalavimų ribų. Nereikia politikos laikyti išimtimi iš likusio gyvenimo. Politika nėra blogis savaime: joje nėra nieko, kas reikalautų iš politikų elgtis amoraliai. Politikos prigimtis nėra amorali, tai yra pabrėžę ir Bažnyčios autoritetai. Politikas yra pašauktas lygiai tokiam pat geram ir naudingam darbui kaip visi kiti žmonės. Morali politika įmanoma taip pat, kaip morali medicina.

Kalbino J.Pranevičiūtė

© 2003"XXI amžius"