Atodangos

Palankus Vakarų traukos efektas
Pokalbis su Raimundu LOPATA,
VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriumi

Graikijos užsienio reikalų ministras pareiškė, kad Europos Sąjungos (ES) narystės sutartis – sutartis ne tik tarp valstybių, bet ir tarp piliečių. Ar tikrai taip yra? Ar iš tiesų galima sakyti, kad pasirašyta sutartis yra ir vertybinė?
Ta sutartis, kurią Lietuva pasirašė 2003 balandžio 16 d., tikriausiai nėra sutartis tarp piliečių. ES dabar jaučiamas demokratijos deficitas. ES institucijos, neva sukurtos Europos piliečių, tolsta nuo jų. Kol kas ES, kaip piliečių sąjunga, tėra tik siekinys, kuris, be abejonės, remiasi tomis vertybėmis, kuriomis pagrįsta Vakarų civilizacija. Tie principai visiems yra pakankamai aiškūs. Vakarų civilizaciją paprastai apibrėžiame graikų filosofija, romėnų teise ir krikščionybe. Tad ir sutarties pasirašymo vieta yra simboliška: narystės sutartis su dešimčia kandidačių pasirašoma Atėnuose, o ratifikuotos sutartys bus deponuojamos, t.y. perduodamos saugoti Italijos vyriausybei. Vertybės vaidina labai svarbų vaidmenį, apie jas daug šnekama; bandome sau ir pasauliui įrodyti, kad pagal jas mes ir gyvename, tačiau pasaulis jau seniai gyvena tomis vertybėmis ir jiems tokių problemų nekyla. Man atrodo, kad po tokios gausybės diskusijų apie ES naudą mes jau esame sutrikę ir ieškome problemos ten, kur jos iš tiesų nėra.
Manau, mus tiesiog veikia Vakarų trauka ir mes jai pasiduodame. Ir tai rodo, kad jau esame tam pasirengę. Mums pavyko patekti į tą momentą, kai trauka iš Vakarų buvo ir išlieka didelė. Belieka suspėti, kol veikia šis dulkių siurblio principas, įšokti į siurblį, kad netaptume per dideli ir tas siurblys nebegalėtų mūsų įtraukti. Jei taip atsitiktų, sustiprėtų trauka iš kitos pusės. Kita vertus, juk tai traukai pasiduodame savo noru – mūsų niekas neverčia.
Ar tas pasidavimas traukai nereiškia, kad Lietuva neturi savo interesų, nenori atstovauti savo vertybėms, išsaugoti savo kitoniškumo?
Lietuvai nekyla jokių problemų dėl identiteto, kuris yra viena iš nacionalinio intereso dalių. Visa Europos istorija rodo, kad jei mažosios valstybės savo identitetą laiko nacionaliniu interesu, tai jos ir išlieka kaip tokios, apgina savo identitetą ir jį toliau gins. Taigi Lietuva nesusiduria su niekuo nauju. Tik mes baiminamės nežinia ko, dažniausiai - savo susigalvotų prietarų.
Gal mes baiminamės ir nežinome, kur stojame? Kokia Europos ateitis?
Manau, kad daugiau ar mažiau žinome, kur stojame. Tuo labiau, kad technokratine prasme ES turi labai aiškius rėmus. Iš principo visos derybos vyko vadinamajame technokratiniame lauke, kurio idėja yra pakankamai aiški: visuomenės modernizavimas, tolesnis jos socialinės ir ekonominės gerovės kėlimas. Europos ateities klausimas sunkesnis, jo atsakymo pirmiausia ieško ES senbuvės. Tos paieškos taip pat rodo, kad valstybės, net ir pačios vykdydamos tokį Europos projektą, labai akylai saugo savo nacionalinius interesus. Jos svarsto, kokią jų dalį gali perduoti tam projektui arba institucijoms, sukurtoms jam įgyvendinti.
Ar Lietuvos visuomenė įsivaizduoja, į kokią Europą stojame?
Sunku pasakyti, ką iš tiesų mano visuomenė. Pirma - visuomenės apklausos rodo pakankamai įspūdingą palaikymą. Antra - nepaisant visų kalbų apie mūsų Seimą ir jo narius, dauguma jų atstovauja partijoms, kurios palaiko narystę ES. Žmonės už tas partijas balsavo. Vadinasi, žmonės supranta.
Europa šiuo metu yra susiskaldžiusi. Didžiausios ES plėtros sutartis pasirašoma tokiu metu, kai ES ideologiškai nesutaria dėl to, kokie turėtų būti transatlantiniai santykiai, dėl naujos pasaulio tvarkos vizijos.
ES plėtra turi garantuoti, kad neįvyktų naujas Europos susiskaldymas. Kol kas sunku pasakyti, kokia bus transatlantinių santykių ateitis, tačiau Artimųjų Rytų konflikto metu tiek Paryžius, tiek Berlynas tikrai yra suinteresuoti išlaikyti Europos ir JAV bendradarbiavimą. Jeigu anksčiau buvo įsivaizduojama, kad transatlantinį ryšį garantuoja Šiaurės Atlanto sutarties organizacija, tai dabar niekas nesiryžtų tiksliai prognozuoti.
Būsimos ES narės yra vadinamos proamerikietiškomis, o “tikrosios” Europos valstybės prabilo apie gilesnę kai kurių šalių karinę integraciją. Ar tai nereikš naujo Europos susiskaldymo?
Apie karinę dimensiją ES valstybės kalba jau ilgai, kol kas jokios pažangos nematyti. Jei ES būtų pasirengusi stiprinti savąją karinę dimensiją, tai liudytų ir realūs skaičiai. Europos valstybės nesiryžta ir vargu ar artimiausiu metu ryšis didinti savo išlaidas gynybai. Vadinasi, iki karinės dimensijos dar laukia ilgas kelias.
Juo labiau, kad jau dabar visiems akivaizdu, koks iš tikrųjų yra atotrūkis tarp JAV ir Europos karinių pajėgumų. Kariniai veiksmai Irake Europai priminė, kokia sudėtinga jai yra ši realybė. Nemanau, kad gilesnė kai kurių Europos šalių karinė integracija lemtų susiskaldymą, tačiau ES narių tarpusavio santykių komplikacijų tai sukeltų, nes galimos ES narės jau turi karinius įsipareigojimus ir kol kas jie yra skirti Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai, o ne Europos karinei dimensijai. Tad naujoms narėms tai gali būti skausmingi dalykai.
Ar nemanote, kad ilgainiui Lietuvos proamerikietiška orientacija turėtų šiek tiek sušvelnėti? Tapus ES nare Lietuva lyg ir turėtų būti labiau proeuropietiška. Ar nesusikirs Lietuvos interesai tarp ES bendros užsienio politikos ir jos įsipareigojimų NATO?
Vienareikšmis atsakymas: mums kaip niekada teks išmokti ypatingo politinio lankstumo. Teks laviruoti tarp dviejų dalykų. Viena vertus, užsitikrinti neabejotiną JAV paramą, kad Lietuva nebūtų savotiškas pereinamas kiemas, kai Lietuva bus ES ir NATO narė (eiti per tą kiemą nori ir Rusija – aut. pastaba), nes tokios tendencijos jau aiškėja. Iš pereinamo kiemo situacijos gali ištraukti tik vienareikšmė ir stipri JAV parama. Kita vertus, svarstant proeuropietiškumo ar proamerikietiškumo klausimą, būtina suvokti, kad maitinsimės iš ES biudžeto.
Ar yra galimybių, kad maitindamasi iš ES biudžeto Lietuva taps regiono ar subregiono lydere?
Šiuo metu panašiau, kad dėl labai įvairių priežasčių, dėl dviejų integracijų specifikos lyderystės galimybės mažėja. Norint išlikti regionine, gal greičiau subregionine lydere, reikia vykdyti aktyvią šalies užsienio politiką, palaikyti politinį įvaizdį ir įgyti tam tikrą tarptautinį svorį. Įgysime mes šias savybes ar ne, priklausys nuo to, ar mes sugebėsime susikurti Lietuvoje stiprų politinį stuburą. Jeigu tokio politinio stuburo, t.y. stabilios politinės ir partinės sistemos nebus, tai ir toliau galime likti įvairių politinių manipuliacijų objektu.

Kalbino J.Pranevičiūtė