Atodangos

Savivalda: žaidimai be taisyklių

Ką tik šviežiai iškeptos savivaldybių valdžios turi galimybę valdyti kaip niekad ilgai: pagal naują įstatymą savivaldybių kadencija pratęsta iki ketverių metų. Bet abejonių, ar daugumai naujai išrinktų valdžių pavyks taip ilgai išsilaikyti, kelia dvi priežastys: pirma - daugelyje savivaldybių valdančiosios koalicijos sudarytos iš keturių, penkių, šešių partijų mišrainės, antra - kairiųjų pastangomis sumažintos mero ir sustiprintos administracijos direktoriaus galios, o tai neabejotinai didina vidinių konfliktų galimybę. Todėl jau šiandien galima prognozuoti, kad jei bent pusė ką tik išrinktų savivaldybių valdžių po ketverių metų sėkmingai pasieks finišą, tai bus tikrai neblogas partijų ir politinės sistemos stabilumo požymis.
Pagal rinkimų rezultatus visiškai logiška, kad trečdalis - dvidešimt merų postų atiteko socialdemokratams. Beje, lygiai tiek pat merų turės ir būsimoji nauja centristų, liberalų ir moderniųjų krikdemų partija. Kiek netikėta Valstiečių partijos sėkmė (ji per visą Lietuvą gavo 190 mandatų ir turės 10 merų, kai, pavyzdžiui, konservatoriai gavo 193 mandatus, bet turės tik 5 savo merus) lėmė, kad daugumą - du trečdalius savivaldybių valdys kairiųjų merai.
Tiesa, politinės kairės ir dešinės sąvokos yra perdėm santykinės analizuojant net ir Lietuvos politinį elitą, tad taikyti jas savivaldos mastu yra tikrai slidu. Neretai skirtingų partijų merai pirmiausia atstovauja ne savo partijų interesams ar nuostatoms, o savoms finansinėms grupuotėms arba, vadinkim taip, ekonominėms superpartijoms, tokioms kaip Uspaskicho Verslo darbdavių konfederacija ar Boso Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija.
Pasidairius šioje aukščiausioje lygoje, sunku nepastebėti, kad minėtos superpartijos išlaikė savo valdžią, taigi, matyt, ilgam įsišaknijo dar 2000-aisiais ir anksčiau “užkariautose” teritorijose: Uspaskicho konfederacija išsaugojo tuos pačius savo merus Kauno, Kėdainių ir Panevėžio rajonuose (visi trys merai priklauso “skirtingoms” socialdemokratų, socialliberalų ir valstiečių partijoms), o Vakarų Lietuvos pramonės korporacija centristo R.Taraškevičiaus asmeny - Klaipėdos miestą.
Kita neskanios partinės mišrainės priežastis savivaldoje - pačių partijų vadovų nuomonė, kad tai, kas vyksta, yra gerai, kad savivaldoje sprendžiami tik ūkiniai klausimai, tad ten nedera taikyti didžiosios politikos taisyklių. Žodžiu, savivaldos principas toks: po rinkimų draugauk su bet kuo, kad tik gautum kuo daugiau ir aukštesnių kėdžių. Todėl nėra nei bendrų partijų susitarimų visos Lietuvos mastu, nei pasirinkimo pagal programas, yra vienas vienintelis tikslas: bet kokia kaina gauti valdžią.
Iš dalies būtų galima sutikti, kad savivaldos mastu vertybiniai partijų skirtumai nėra tokie ryškūs, tačiau ir ten, kaip Seime, kasmet pagal kažkokius principus sudaromas biudžetas, remiantis kažkokia atskaitos sistema nustatomi prioritetai: kam teikiama pirmenybė, pagal kokią viziją kuriamas miestas, miestelis, kaimas, bendruomenė, jos narių santykiai ir pan.
Natūralu, kad tokioje politinėje sumaištyje rinkėjui kyla klausimas: o gal apskritai partijų skyrių vietose nebereikia, jei neaišku, kuo jos ten skiriasi viena nuo kitos ir kam atstovauja? Gal tuomet teisus Uspaskich, siūlydamas rinkti tik asmenis, žinoma, pageidautina jo konfederacijos atstovus?
Susidaro užburtas ratas: politikai tvirtina taip elgęsi todėl, kad rinkėjui nesvarbu partinės ideologijos, jam svarbu, kad būtų sutvarkyti keliai, aplinka, gyventi būtų saugu ir vaikų mokykla netoliese, o rinkėjai aiškina, kad vienintelė politikų vertybė ar principas - vieta prie lovio, nesvarbu, su kuo ir už kiek.
Taip politinė kultūra, o su ja ir bendra moralinė aplinka pamažu ritasi žemyn. Tokia situacija, kaip matome, pirmiausia patogi jau minėtiems finansiniams rykliams, demokratiją, laisvą piliečių pasirinkimą ir savivaldą panaudojantiems savo interesams tenkinti.
Dar vienas ryškus pavyzdys, kaip finansiniai interesai lemia politinius (o ne atvirkščiai), - tai mūšis dėl Vilniaus mero.
Ši kova įdomiausia savo netikėtumu, nes vykstant deryboms dėl didžiųjų miestų valdžios viskas buvo ramu iki pat paskutinio skambučio: po užkulisinių būsimos naujos liberalų ir centristų partijos vado, tuometinio Vilniaus mero A.Zuoko ir socialdemokratų vado, premjero A.Brazausko derybų, regis, sutarta, kad Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje prie vadinamųjų dešiniųjų valdančiųjų koalicijų neformaliai prisijungs ir socialdemokratai. Trumpai tariant, socialdemokratai irgi gautų savo, nors ir ne didžiausią kąsnį, o jų vadas A.Brazauskas, kaip iki šiol, noriai iš Vyriausybės lėšų remtų ir toliau populiarintų Vilniaus merą A.Zuoką, numesdamas kiek daugiau trupinių ir jo bendražygiams merams Kaune ir Klaipėdoje.
Planas patikrintas ir patikimas: taip bendradarbiaudamas mažai žinomas verslininkas A.Zuokas jau tapo pirmo ryškumo politine žvaigžde, išgarsėjęs gana absurdiška oranžinių dviračių akcija, utopine ir pasenusia tramvajaus idėja ir, anot Prezidento V.Adamkaus, “išdrįsęs iškasti griovį Gedimino prospekte ir statyti naują savivaldybės pastatą”.
Be abejo, tikrosios A.Zuoko populiarumo šaknys slypi ne čia, nes bet kokiam kitam merui šie V.Adamkaus išvardinti “nuopelnai” būtų greitai neskaniai atsirūgę: Gedimino prospektas tvarkomas ne A.Zuoko iniciatyva ir ne savivaldybės lėšomis, šių idėjų tikrasis autorius ir finansuotojas yra pats A.Brazauskas, sumanęs kartu su naujojo tilto statyba per Nerį valstybės lėšomis pažymėti Mindaugo karūnavimo metines ir save; o naujojo savivaldybės pastato statyba, praskleidus finansinės paslapties uždangas, panašiai kaip ir sutartis dėl požeminių garažų, gali gana greitai virsti rimtu skandalu ir nemažu nuostoliu vilniečiams - apie fantastiškus statybos kaštus užkulisiuose šneka ne vienas statybų žinovas.
A.Zuoko populiarumo šaknys slypėjo ypatingame jo sugebėjime įtikti iškart abiem įtakingiausiems valstybės žmonėms: Prezidentui V.Adamkui ir premjerui A.Brazauskui - pastarojo brolio statybos firmai buvo suteikta teisė statyti Valdovų rūmus, o per premjero žento tėvo firmą ėjo visi Vilniaus savivaldybės projekto užsakymai. Žodžiu, puikiai derinami asmeniniai ir valstybiniai interesai, rinkėjams priimtina išvaizda ir amžius bei sugebėjimas savivaldybės lėšomis visose žiniasklaidos priemonėse kurti savo kaip neprilygstamo mero įvaizdį (ar dar yra šiandien bent vienas politinis veikėjas, kurį liaupsintų iš esmės visos įtakingos televizijos ir laikraščiai?) per porą metų, panašiai kaip ir kadaise R.Paksą, sukūrė naują politinę žvaigždę.
Ir še tau, boba, devintinės! Beveik vienu metu populiarusis A.Zuokas netenka abiejų įtakingų globėjų: V.Adamkus priverstas apleisti Prezidento sostą, o A.Brazauskas staiga ima ir nusisuka. Kas ta juoda katė, perbėgusi tarp A.Brazausko ir A.Zuoko, dar sunku nuspėti. Aišku tik, kad A.Brazauską neva supykdę liberalų suvažiavime pasakyti griežtoki vertinimai socialdemokratų atžvilgiu yra tik pasakos mažiesiems - giluminius finansinius interesus tokie “šposai” veikia kaip litas dolerį.
Perdirbus garsųjį prancūzų posakį, skambėtų taip: ieškokit milijonų.

Dalius Stancikas
Demokratinės politikos instituto ekspertas