Pamąstymai ieškant ateities prezidento

Politika nepastovi – neprognozuojama būsena, kaip ir šis pavasaris, kaip ir visas gyvenimas. Štai Artūras Zuokas bei jo pasekėjai tik apsiramino ant laurų, o politikos vėjo gūsis švilpt - ir nunešė laurų vainiką. Bet taip tikriausiai atsitinka staiga žybtelėjusioms, ne palaipsniui brendusioms žvaigždėms. Taip atsitiko Artūrui Paulauskui. Vos keliais tūkstančiais balsų tepralaimėjęs Valdui Adamkui per prezidento rinkimus prieš penkerius metus, šiandien kaip politikas jis jau blėsta. Nenorėdamas visiškai pasitraukti iš politikos arenos, priverstas savo partiją šlieti prie stipresnės – Lietuvos socialdemokratų partijos. Rolando Pakso spindėjimas taip pat neatrodo ilgalaikis, nes neparemtas turtingos asmenybės. Rinkimų manipuliacijos nėra didelė investicija į ateitį. Nors Artūro Zuoko, apie kurį pastaruoju metu sušnekta kaip apie būsimąjį prezidentą, asmenybė yra kur kas ryškesnė ir už R. Pakso, ir už A. Paulausko, bet ir jo tyko pavojai. Jau vien todėl, kad jam gali neužtekti kantrybės tęsti ilgą ir trokštamų greitų rezultatų nežadančią kovą. Ateitis, žinoma, priklausys nuo charakterio kietumo: ar po 5-6 metų jis nespjaus į lyg ir beprasmiškas kovas su vėjo malūnais ir negrįš į verslą arba žurnalistiką, kur pastovumo kiek daugiau.
Artūro Zuoko pradžia nebloga. Net ir pastarieji įvykiai – mero posto praradimas – jam tapo savotiškai naudingas: jis, Vilniaus savivaldybės masto politikas, iškart tapo gerai žinomas visai Lietuvai – jį remiantis jaunimo mitingas nuskambėjo per visą šalį ir dar plačiau. Artimiausiuose prezidento rinkimuose dėl jauno amžiaus A.Zuokas dar negalės dalyvauti, todėl jis turi daug laiko rimtai pasiruošti ir pereiti ilgą ir kankinančią politiko golgotą. Tad tai, geriausiu atveju, tolesnės ateities lyderis. Ar šiandien Lietuva apskritai turi subrandinusi lyderių, kurie ateinančią kadenciją (kuri tik atrodo būsianti labai negreitai) galėtų pretenduoti į valstybės vadovus? Tiesa, gali būti netikėtų išsišokėlių, kaip atsitiko pastarąjį kartą, bet toks aplenkiantis evoliuciją šuolis į priekį nieko gero nežada nei valstybei, nei pačiam politikui. Naujas ir neprityręs vadovas daug kainuoja – jam dar reikia vienos kadencijos išaugti iki prezidento, o mokinio padėtis valstybės struktūros viršūnėje - nepavydėtina.
Kairiųjų flange šiuo atžvilgiu nyku, ir didžiausią neigiamą poveikį čia padarė Algirdas Brazauskas. Tarp savųjų jis buvo ir išliko vienintelis autoritetas. Per ilgai užsibuvęs, jis noromis ar nenoromis nustelbė, užgožė savo šešėliu kitus politikos augalus. Jis niekada nebuvo intelektualas, per visą savo politinę karjerą nėra pasakęs kokios nors originalios minties, nebuvo ir naujų minčių generatorius, o greičiau ūkininkas, iš kurio natūros sklido tam tikras nuosaikumas, o gal ir dar kažkas, kas skatino nemažą dalį tautos juo pasitikėti. Nors ir ydų, ir klaidų jo sąskaitoje - pakankamai.
Kita priežastis, kodėl kairiųjų flange nesubrendo naujas lyderis ir prireikus užpildyti postą vis dar šlavinėjama senuose, tuštėjančiuose aruoduose, gali būti buvusių komunistų pripratimas prie vieno vado, klano solidarumas ir paklusnumas. Įtaigios, darbingos ir greitos reakcijos asmenybės bruožų turėjo Česlovas Juršėnas, ilgus metus tenkinęsis pilkojo kardinolo vaidmeniu. Kai Šaulienė buvo paskirta frakcijos seniūne, jis neteko kantrybės ir atsisakė netgi Seimo vicepirmininko posto.
Į lyderius taiko Vytenis Andriukaitis, pas LDDP atvedęs socialdemokratus, tikriausiai tikėdamasis būti A. Brazausko įpėdiniu, bet ir jis akivaizdžiai netempia iki populiaraus lyderio. Nors nekvailas ir idėjų turintis, bet silpnos dvasinės sveikatos ir nesugebantis suburti aplink save pasekėjų. Du kartus pasirodęs kaip prezidentinis kandidatas ir abu kartus nesėkmingai, jau nebeturi jokių realių šansų tapti ateities prezidentu. Parsidavimas LDDP jam neišėjo į gera.
Galvą mėgina kelti buvęs komjaunimo CK veikėjas A. Macaitis, bet labai realu, kad jį ištiks Č. Juršėno likimas: praeities šleifas šiandien socialdemokratams nėra naudingas. Prieš prezidento rinkimų kampaniją buvo užsiminta apie Justą Paleckį. Tai įdomi asmenybė, bet ir jam kenkia praeitis, šiuokart tėvo parsidavimas komunistams ir rusams. Taigi ateinančiuose prezidento rinkimuose socialdemokratai dar neturės ko pasiūlyti Lietuvos politikos rinkai, ir apskritai jau seniai atrodo, kad jiems laikas sėsti ant atsarginių suolelio, kaip geroką laiką sėdėjo konservatoriai. Tik jie vis dar randa savo priplėkusiuose aruoduose kokį pernokusį grūdelį. Štai ir savivaldybėse socialdemokratai dar pasirodė neblogai. Matyt, provincijoje ryškesnę asmenybę lengviau nupirkti už postą, be to, ten nesiekia A. Brazausko šešėlis ir vietinio lygio lyderiai gali tokiais ir išlikti.
Eikime toliau į centrą. Negalima sakyti, kad liberalų vadas Eugenijus Gentvilas ir centristų vadas Kęstutis Glaveckas blyškios asmenybės, bet jos rinkimų laboratorijoje jau patikrintos ir išrūšiuotos. Jie jau patys pripažino atgyvenę ir žada perduoti savo viltis Artūrui Zuokui. Besimalantiems politikoje ir matantiems procesus iš arti pastaruoju metu kažkaip iš akiračio iškrisdavo Andrius Kubilius, ypač jo autoritetas priblėso sužibus Artūro Zuoko žvaigždei. Taip jau gyvenime yra, kad matyti tas, kuris labiau žėri, bet Andriaus Kubiliaus nevalia pamiršti. Ilgai, labai ilgai buvęs prof. Vytauto Landsbergio autoriteto šešėlyje, rodęs bekompromisinę pagarbą jam, bet vis dėlto išlikęs, prieš praėjusius prezidento rinkimus tapo savo partijos - Tėvynės sąjungos kandidatu į prezidentus. Tai, kad atsisakė kandidatuoti, turėdamas daugiau šansų negu pusė iš prezidento rinkimuose dalyvavusių, rodo jo asmenybės balansuotumą. Sakytum, trūksta ryžto, politikas turi būti šiek tiek avantiūristas, bet mes pastaruoju metu matėme per daug avantiūrizmo, užgožusio visus kitus asmenybės bruožus, kad A. Kubiliaus išlaikytas padorumas ir savigarba nekeltų pasitikėjimo.
Andrius Kubilius pradėjo nuo "pilkojo kardinolo” kėdės Gedimino 1 - "Sąjūdžio” būstinėje, kur ėjo "Sąjūdžio” atsakingojo sekretoriaus pareigas. Jis – humanitaro mokslininko sūnus, galima sakyti užaugęs bibliotekoje, pripratęs dirbti, praėjęs politiko kelią nuo "mažo žmogelio”, turintis racionalų fiziko mąstymą, sugebantis pasinaudoti informacija ir iš jos pagaminti vykusį savo produktą, o svarbiausia - yra pripažįstamas lyderiu ir “apačios”. Jam neteks kurtis savo partijos. Partija jį iškėlė, pakankamai ilgai bandžiusi. Jeigu prof. V. Landsbergis neskausmingai atsisakys partijos vado posto, tikėtina, kad A. Kubilius įgis ir kitos partijos dalies - landsbergininkų paramą. A. Kubilius buvo gana palankiai priimtas netgi opozicijos. Jis vis dar prisimenamas kaip ministras pirmininkas, stabilizavęs po Rusijos krizės išbalansuotą valstybės ekonomiką.
Kartais kyla abejonė, ar ne per ilgai V. Landsbergis jį laikė ant atsarginių suolelio, bet, kita vertus, anksčiau iššokti jam būtų buvę net ir nenaudinga, nes pati konservatorių partija po "Sąjūdžio” žydėjimo laikų pastaruoju metu jau buvo išsisėmusi, pernokusi. Išgyvenusi persigrupavimo procesą ir kiek sumažėjusi, ji gali turėti perspektyvų, atėjus naujam, veikliam vadovui, bet atgauti buvusį sąjūdistinį judėjimą šansų vis mažėja. Išleisti Kubilių į areną jau eina paskutinės valandos: provincijos senukai paseno, jaunimu per tą laiką niekas neužsiėmė. Taigi Andriaus Kubiliaus laukia daug darbo, ir pagrindinis bus – darbas su jaunimu. O jaunimo konservatoriai gali turėti, nes, kaip rodo pastarasis mitingas Daukanto ir Rotušės aikštėse Vilniuje, jau paaugo buvusių sąjūdiečių vaikai, kurie kartu su tėvais vaikščiojo į Atgimimo laikų mitingus, budėjo prie TV bokšto ir parlamento rūmų Sausio 13-ąją.
Be to, būsimuose prezidento rinkimuose liberalų-centristų-moderniųjų krikščionių demokratų junginys dėl jauno savo vado amžiaus kandidato neturės (jeigu pirmininku bus išrinktas A. Zuokas), tad realiausia, kad jis rems konservatorių lyderį. Bendradarbiavimo planų tarp šių jėgų tartum ir esama, be to, ir abiejų darinių mąstymo stilius yra panašus. Lieka tikėtis, kad naujasis darinys nekonfrontuos su konservatoriais. Bet gal naujoji politikų karta bus racionalesnė už buvusią, kur kiekvienas jautėsi nepakartojamas ir vertas prezidento. A. Kubilius mokėjo laukti ir mokėjo susitarti. Gal jis sugebės rasti ir į save panašių partnerių.

Audronė V. Škiudaitė

© 2003"XXI amžius"