Atodangos

Dešinioji alternatyva -
konservatoriai, krikščioniškieji demokratai
ir laisvės kovotojai

Gegužės 24 – 25 dienomis Vilniuje vyko Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) suvažiavimas. Šiai partijai nuo pat jos įsisteigimo 1993-aisiais vadovavęs Vytautas Landsbergis užleido pirmininko postą Andriui Kubiliui. Suvažiavimas priėmė keletą reikšmingų sprendimų, tarp kurių – Krikščioniškosios demokratijos frakcijos (KDF) sukūrimas TS(LK) bei jungimasis su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių (LPKT) sąjunga. Atitinkamai pasikeitė ir partijos pavadinimas: nuo šiol ji vadinsis Tėvynės sąjunga (konservatoriai, krikščioniškieji demokratai ir laisvės kovotojai).
Konservatorių suvažiavimo sprendimas jungtis su LPKTS kol kas komentuojamas palyginti vangiai. Tai, žinoma, gali būti susiję su gana plačiai paplitusia nuojauta, kad LPKTS nėra ta politinė organizacija, kurios prisijungimas ką nors iš esmės keistų. Seime jai atstovauja vienintelis politikas – dabartinis jos pirmininkas P.Jakučionis. Tačiau prisiminkime, kaip rimtai ir primygtinai kuriant “naujosios politikos” bloką bei dabar – naują liberalios pakraipos partiją viešoje erdvėje buvo minimi modernieji krikščionys demokratai. Kad ir kaip vertintume LPKTS politinį svorį, jis, ko gero, didesnis, nei minėtos krikdemų atmainos. Todėl ir atodairos į LPKTS jungimąsi su konservatoriais logiškai turėtų būti daugiau, nei jos būta besiblaškančių moderniųjų krikdemų atveju.
KDF įsteigimas – svarbus konservatorių apsisprendimas politiškai labiau įsipareigoti krikščioniškosioms vertybėms. Šis žingsnis, tikimasi, gali sustiprinti Tėvynės sąjungos pozicijas varžantis dėl įtakos dešiniųjų pažiūrų rinkėjams, kuriems vis daugiau pagrįstų abejonių kelia konfliktų, skandalų ir politinių nesėkmių lydima krikščionių demokratų partijų veikla. Kol kas dar anksti vertinti tik įsteigtos frakcijos politinį vaidmenį: jis nemaža dalimi priklausys nuo to, kokie žmonės į ją bursis, kokios bus tikrosios jų paskatos dalyvauti KDF veikloje ir kokios bus realios KDF galimybės Tėvynės sąjungoje. Šiaip ar taip, krikščioniškų įsitikinimų rinkėjai nuo šiol turės didesnį politinį pasirinkimą.
Savo kandidatūros į partijos vadovus nekėlęs Landsbergis dabar vadovaus specialiam komitetui, kuris rūpinsis partijos ideologine tapatybe. Daugelis apžvalgininkų čia įžvelgė siekį kontroliuoti padėtį partijoje ir varžyti naujojo pirmininko veiksmus. Tačiau argumentų, kurie leistų suabejoti buvusio pirmininko sprendimo toliau dalyvauti Tėvynės sąjungos veikloje pagrįstumu, pateikti nesugebėta. Kas blogo, jei partijos idėjinis įkvėpėjas, pasitraukęs iš pirmininkų, ima vadovauti ideologiniam komitetui? Juk čia ne tas atvejis, kada tarp buvusio ir esamo lyderio šmėkšo esminiai nesutarimai, dėl kurių jie negali dirbti kartu – kaip, pavyzdžiui, Romualdas Ozolas ir Kęstutis Glaveckas.
Paaugliškas noras matyti tik tai, kas tariamai vyksta politinio gyvenimo kuluaruose, atėmė iš visuomenės galimybę pakankamai aiškiai įžvelgti bei apmąstyti tai, kas iš tikro vyksta avanscenoje. Esminiai dalykai liko nelabai pastebėti, o antraeiliai buvo nepagrįstai išpūsti. Žiniasklaidoje tik vos keliais žodžiais buvo užsiminta apie Kubiliaus vadovaujamos darbo grupės parengtą politinę programą “Sėkmės Lietuva”. Galima įvairiai vertinti Landsbergį, Kubilių, konservatorių partiją ir jos vykdytą politiką, tačiau apžvalgininkams nematyti tikrų politinių įvykių ir susitelkti ties išgalvotais, ko gero, yra mažų mažiausia neprofesionalu.

Išgalvotos politikos smaližiams, įpratusiems gardžiuotis esamomis arba tariamomis kovomis dėl valdžios ir intrigų raizgalynėmis, medžiagos akivaizdžiai netrūksta. Juo įdomiau, žinant šią aplinkybę, pažvelgti į politinę tikrovę netikėtu kampu: tikroviškai. Kalbiname buvusį Tėvynės sąjungos vadovą Vytautą LANDSBERGĮ.

Artėja Sąjūdžio metinės. Ar mūsų visuomenė per pastaruosius 15 metų tapo pilietinė, ar greičiau šalyje vyrauja vartotojiškos arba net nostalgija sovietiniams laikams persisunkusios nuotaikos?
Pilietinė visuomenė buvo svajonė ir siekinys, kuris tada, prieš 15 metų, atrodė čia pat - kaip tapsmas, kuris jau vyksta. Tačiau užlūžo, nepriklausomi piliečiai liko ir tapo partiečiais arba grįžo į pasyvų stebėjimą, ir dabar būtina vėl ryškinti, ugdyti pilietiškumą. Manau, per žmonių bendruomeniškumą ir natūralų patriotizmą: nebūk abejingas bendram reikalui, tavo balsas - lemiamas.
Nuo praėjusios Seimo kadencijos vidurio mūsų šalies partinė sistema patyrė nemažai sukrėtimų. Kūrėsi ir žlugo Naujoji politika, skilo ir jungėsi senosios, tradicinės partijos. Ar išties egzistuoja perskyra tarp Naujosios ir Senosios politikos ir jei taip – tai kuo ji pagrįsta?
Perskyra galėtų būti tarp dviejų apčiuopiamų reiškinių, bet jokios “naujosios politikos” iš tikrųjų nėra. Tai buvo iliuzinė koncepcija, galbūt Prezidento Valdo Adamkaus vizija ateičiai, nesutapusi su R. Ozolo, R. Pakso, A. Paulausko realiomis galimybėmis. Pasirodė naujų partijų ir jose naujų žmonių, bet jie neatsinešė naujų pažiūrų, nebent yra apskritai be pažiūrų, stokoja aiškesnių valstybės vizijų arba idealų, tik nori valdžios ir jos teikiamos naudos. Visa tai - ne naujumas. Kai kurie gali pasivadinti pragmatikais arba virsti vėjarodėmis, pagal kurį vėją geriau sukasi privačios girnos. Žodžiu, lėkšta politika netapo nauja politika, tai žingsnis veikiau atgal, negu pirmyn. Ar atgal nuo Sąjūdžio ir Tėvynės sąjungos krypties yra apskritai “kryptis”, labai abejoju, tačiau gali atsirasti ir vėl pasiilgimo eiti pirmyn, galbūt visai kitaip, tada rasis kas nors nauja.
Jau minėta partinė sumaištis paini atrodo ir Lietuvos rinkėjui. Kuo patartumėte jam remtis, skiriant kairiąsias Lietuvos partijas nuo dešiniųjų?
Dar nepaseno tradicinė samprata: kairieji tempia į Rytus, dešinieji - į Vakarus. Todėl partijos ir asmenys, gynę Lietuvoje, pavyzdžiui, “Lukoil” interesus, buvo kairieji, ir taip matydami nesuklysite. Tokie ir kovotojai prieš NATO, “prieš karą”, už A. Lukašenkos demokratijos pripažinimą. Kitas kriterijus - ar dūsauji dėl praeities, ar žiūri į ateitį. Parama LDD partijai darė kairiuoju, nors tu būtum ir pats VLIK’o pirmininkas. Tokiais požiūriais remiantis partijų sumaišties nebuvo, tik stengtasi ją sukelti. Dabar, kai dalis net atkakliausių kolūkinės praeities gerbėjų smailai žiūri į Europos Sąjungą, užuot kovoję prieš, ir joje, ir Šiaurės Atlanto aljanse mato naudą, - padėtis kinta.
Skiriamuoju kriterijum liks vertybių hierarchija, kokią vietą joje užims pagarba žmogaus teisėms, padorumas, santykių žmoniškumas, ir kokią - jėga, valdžia, diktatas.
Vadovausite Tėvynės sąjungos Politikos komitetui, kuris turėtų rūpintis ir partijos tapatybės klausimu. Kuo turėtų remtis Tėvynės sąjunga, stengdamasi tiksliau apibrėžti savo tapatybę?
Mūsų partija vienintelė, kuri tuo rūpinasi. Turime susivokti savyje, tada turėsim ką siūlyti visuomenei. Štai tokios mūsų vertybės, tokie mūsų idealai. Noriu, kad Tėvynės sąjunga puoselėtų savo idealą arba idealus, kuriuos jau anksčiau ryžomės apibrėžti pagrindiniame dokumente “Partijos tapatybė ir strategija”. Kol tai turėsime ir puoselėsime, tol būsime savimi.
Susidaro įspūdis, kad šalies vidaus politiniame gyvenime vyrauja, viena vertus, finansinių grupių interesai, kita vertus, piliečių, neretai besitikinčių tik duonos ir žaidimų, nusivylimas ir nepasitikėjimas. Planuojamas referendumas dėl rinkimų sistemos keitimo labai atitinka šias nuotaikas. Ar nemanote, kad šalies vidaus politika artėja prie krizės?
Referendumas, apie kurį klausiate, iš tikrųjų būtų dėl marionečių Seimo. Vienas direktorius, nelyginant Karabasas Barabasas, tampytų virvelėm lėles kasdien grasindamas “atšaukimu”. Kad piliečiai, kuriems nebaisu tapti Karabaso įrankiais - seimūnų atšaukėjais, norėtų už tai duonos ir žaidimų, iš tiesų atspindi pilietiškumo krizę. Gal jaunimas neleis visų kvailinti, sustabdys negerą slinktį.