"XXI amžiaus" priedas: visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai,
2003 m. gegužės 28 d., Nr. 5

PRIEDAI









ARCHYVAS
2003 metai

Dešinioji alternatyva -
konservatoriai, krikščioniškieji demokratai
ir laisvės kovotojai

Gegužės 24 – 25 dienomis Vilniuje vyko Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) suvažiavimas. Šiai partijai nuo pat jos įsisteigimo 1993-aisiais vadovavęs Vytautas Landsbergis užleido pirmininko postą Andriui Kubiliui. Suvažiavimas priėmė keletą reikšmingų sprendimų, tarp kurių – Krikščioniškosios demokratijos frakcijos (KDF) sukūrimas TS(LK) bei jungimasis su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių (LPKT) sąjunga. Atitinkamai pasikeitė ir partijos pavadinimas: nuo šiol ji vadinsis Tėvynės sąjunga (konservatoriai, krikščioniškieji demokratai ir laisvės kovotojai).


Apie Lietuvą Europoje

Andrius Navickas

Gegužės 10-11 dienomis buvo žengtas dar vienas svarbus žingsnis ilgame kelyje suvienytos Europos link. Lietuvos piliečių apsisprendimas būti Europos Sąjungoje sukėlė džiaugsmo daugelyje Europos valstybių. Atrodo, iš tiesų tampame viena, glaudžiais saitais susijusia šeima. Turėjome progos dar kartą patirti, jog pasaulio istorija nėra fatališka tėkmė, bet veikiau daugybės trapių sprendimų sąskambis. Lietuvos referendumo nesėkmė galėjo tapti naujosios Europos pabaigos pradžia. Dėkui Dievui, nors ir braškėdamas, nors ir su karčiu prekybininkų akcijos prieskoniu, referendumo ratas nuritino mus į Europos namus.
Pirmąją referendumo dieną atrodė, kad kartojasi jau įprastas mūsų tautos istorijai scenarijus – ne kartą suklupome, likus tik žingsniui iki tikslo, kurio ilgai siekėme. Pirmoji sparti Lietuvos europeizacija XIII amžiuje buvo sustabdyta karaliaus Mindaugo žūties. Žudikai buvo tvirtai įsitikinę, kad vykdo šventą pareigą, gindami mūsų tautos savastį. Dar po kurio laiko Lietuvai vėl atsivėrė galimybė tapti savarankiška karalyste Europoje. Tačiau paskutinę akimirką žirgas, numetęs karūnacijai pasiruošusį Vytautą, nubraukė visas viltis turėti dar vieną krikščionį karalių. Taip pat ir XX amžiaus pirmoje pusėje, kai, atrodė, jau pavyko pakilti iš istorijos pelenų, iš Europos žemėlapio buvome ištrinti agresorių, paskandinti po tremtinių ir partizanų kraujo tvanu. Šį kartą tiesioginė agresija negrėsė, bet buvo neramu, ar nesame pasidavę širdyje.


Gegužės iššūkiai

2003 metų gegužę neabejotinai prisiminsime kaip geopolitinio ir psichologinio lūžio mėnesį, kaip virsmo tašką, kaip 13 metų trukusio Lietuvos istorijos tarpsnio pabaigą ir naujų išbandymų pradžią.
1990 metų kovą Lietuva metė iššūkį tuomet dar galingai sovietų imperijai. Šių metų gegužę ištarėme Rytams “sudie”. Ar tas atsisveikinimas tikrai galutinis ir negrįžtamas?
Gegužės 8 dieną JAV Senatas vienbalsiai ratifikavo Lietuvos ir dar šešių Rytų Europos valstybių narystės NATO protokolą. Į senatorių vienybę derėtų atkreipti ypatingą dėmesį. Prisiminkime, kaip prieš kelerius metus į NATO stojant Lenkijai, Čekijai ir Vengrijai, maždaug penktadalis Kongreso aukštųjų rūmų narių balsavo prieš. O juk šios šalys kelią į Aljansą pradėjo anksčiau nei mes, ir mūsų Rytų kaimynų pasipriešinimas šiems siekiams buvo gerokai silpnesnis. Jau vien todėl, kad nepaisant visų Maskvos ambicijų Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos niekas niekada nevadino “tikrosiomis rusų žemėmis”.


Mitologija, dievai, lietuviai ir politika

Pokalbis su dr. Gintaru BERESNEVIČIUMI

Savo straipsnyje “Dešimtmečio mitologija”, paskelbtame Šiaurės Atėnuose 2002 gruodžio mėn., Jūs mitologiškai apibūdinote pirmąjį Lietuvos dešimtmetį. Kokių asociacijų Jums kelia tryliktieji Lietuvos nepriklausomybės metai?
Aš visada sakau, kad trylika - tai prietaras. Trylika metų Lietuvai - išbaigtas tuzinas. Ačiū Dievui, laiku spėjom įšokti į traukinį. Deja, tai yra ES, NATO. Sakau “deja”, nes daug ką prarandame, bet kartu ir laimime. Tas laimėjimas- tai iššūkis, kurį mes gauname, ir jei į jį atsakysim, jis bus labai pozityvus. O kad mes turime jėgų atsakyti į iššūkius, tai akivaizdu, nes prieš kiekvieną mūsų atgimimą būdavo kuo giliausia krizė, kurioje niekas nematė jokių vilties ženklų. XIX a pabaigoje praktiškai nebuvo kam, be keliolikos inteligentų, kalbėti apie Lietuvą. XIX a. pradžioje A. Mickevičius sakė, kad lietuvių tauta yra mirusi tauta ir ji nebeatgims - jos istorija baigėsi. Jau XVIII a. Žečpospolitoje mes buvome ištirpę ir ištirpdyti. Bet po kiekvienos tokios krizės dugno visada būdavo šuolis- arba sukilimai, arba valstybės sukūrimas.


Be nuomonės, be komentarų

Gegužės mėn. pradžioje “SIC rinkos tyrimai” paskelbė, kad Lietuvos gyventojai labai abejoja JAV karo Irake ir Afganistane nauda pasauliniam saugumui. Teigiamai JAV karinius veiksmus vertina vos 26 nuošimčiai lietuvių. Tai nėra netikėti rezultatai, nes kitose (41) tyrime dalyvavusiose valstybėse karas vertinamas dar griežčiau. Tačiau paskelbti išsamūs šios nuomonių apklausos rezultatai būtų nuvylę daugelį – lietuviai apie daugumą užsienio politikos įvykių neturi nuomonės. Visuomenės nuomonę demokratiniame pasaulyje sėkmingiausiai formuoja žiniasklaida, ja Lietuvoje pakankamai pasitikima. Ar kas nors gali paaiškinti, kodėl tokiu atveju lietuvių nuomonė taip smarkiai skiriasi nuo valdančiojo elito nuomonės JAV karinių veiksmų atžvilgiu arba tos nuomonės apskritai neturima.


Pasaulis, brendantis į terorizmo smurtą

Pokalbis su Egdūnu RAČIUMI,
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju

Kodėl terorizmas atgimsta? Ar galima bus kada nors kalbėti apie mažesnę terorizmo grėsmę?
Amerikiečiai, pradėję karą prieš terorizmą, iki šiol niekur ir niekada nėra pasakę, kad jie nugalėjo terorizmą, nes tai būtų taktinė klaida. Antiteroristinio vajaus rėmuose viskas daroma “taikių ir demokratinių valstybių piliečių labui” - ir tuo galima pateisinti bet kokius veiksmus. Todėl JAV visiškai neparanku pabaigti karą prieš terorizmą, jeigu jos nori pateisinti savo užsienio politiką. Kalbėjimas apie terorizmo grėsmės mažėjimą yra skirtas daugiau JAV piliečiams, kad jie galėtų laisviau judėti.
Nereikėtų labai sureikšminti pastarojo mėnesio teroristinių išpuolių Rijade ir Kasablankoje. Juos galima gretinti ir sakyti, kad ten matyti “ta pati ranka”, kad jie buvo suplanuoti. Tačiau nėra jokių duomenų, kad Kasablankos ir Rijado grupė tarp savęs bendravo ir klausė viena kitos: “kada jūs sprogdinat? Rytoj? Tada mes palauksim ir sprogdinsim poryt.” Tai, kad per sprogimus žuvo daug žmonių ir jie paliko labai daug įspūdžio, ypač žiniasklaidoje, dar nieko neįrodo. Apie viską, kas vyksta pasaulyje, mes žinome tik iš žiniasklaidos, o ne iš autentiškų šaltinių. Žiniasklaida yra opinijos gamintoja. Ji, kaip didžiausias paskalų nešėjas, stengiasi iš teroristų išpuolių išpūsti kiek įmanoma daugiau. Todėl ir susidaro įspūdis, kad jau buvome susitvarkę su terorizmu ir staiga jis vėl išlindo.


Politinė nebranda skatina terorizmą

Didžiosios tarptautinės politikos žaidėjai jau ne kartą turėjo galimybę užbaigti “tikslas pateisina priemones” epochą. Tačiau vis atsiranda svarbesnių tikslų, kuriuos reikia įgyvendinti grubiomis priemonėmis. Pavojingiausia, kad šių priemonių vis dažniau griebiasi ne valstybės dėl imperinių ar regioninių interesų, bet privatūs asmenys ar pseudoorganizacijos, kurios apibendrintai ir nesigilinant į turinį yra vadinamos teroristinėmis. O tuos svarbesnius tikslus formuoja ne demonizuoti užsienio priešai, bet vidiniai kai kurių valstybių raidos procesai.


Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija