Atodangos

Apie Lietuvą Europoje

Andrius Navickas

Gegužės 10-11 dienomis buvo žengtas dar vienas svarbus žingsnis ilgame kelyje suvienytos Europos link. Lietuvos piliečių apsisprendimas būti Europos Sąjungoje sukėlė džiaugsmo daugelyje Europos valstybių. Atrodo, iš tiesų tampame viena, glaudžiais saitais susijusia šeima. Turėjome progos dar kartą patirti, jog pasaulio istorija nėra fatališka tėkmė, bet veikiau daugybės trapių sprendimų sąskambis. Lietuvos referendumo nesėkmė galėjo tapti naujosios Europos pabaigos pradžia. Dėkui Dievui, nors ir braškėdamas, nors ir su karčiu prekybininkų akcijos prieskoniu, referendumo ratas nuritino mus į Europos namus.
Pirmąją referendumo dieną atrodė, kad kartojasi jau įprastas mūsų tautos istorijai scenarijus – ne kartą suklupome, likus tik žingsniui iki tikslo, kurio ilgai siekėme. Pirmoji sparti Lietuvos europeizacija XIII amžiuje buvo sustabdyta karaliaus Mindaugo žūties. Žudikai buvo tvirtai įsitikinę, kad vykdo šventą pareigą, gindami mūsų tautos savastį. Dar po kurio laiko Lietuvai vėl atsivėrė galimybė tapti savarankiška karalyste Europoje. Tačiau paskutinę akimirką žirgas, numetęs karūnacijai pasiruošusį Vytautą, nubraukė visas viltis turėti dar vieną krikščionį karalių. Taip pat ir XX amžiaus pirmoje pusėje, kai, atrodė, jau pavyko pakilti iš istorijos pelenų, iš Europos žemėlapio buvome ištrinti agresorių, paskandinti po tremtinių ir partizanų kraujo tvanu. Šį kartą tiesioginė agresija negrėsė, bet buvo neramu, ar nesame pasidavę širdyje.
Mes laimėjome referendumą, ir tai mūsų trapiai pilietinei sąmonei atgaivinti labiausiai reikalinga pergalė. Sutinku, kad toli gražu ne visi referendumo dalyviai šiandien supranta, kokį istorijos puslapį atvertė jo sėkmė. Didelė dalis žmonių buvo suvilioti dosniai agitatorių dalinamais pažadais, VP Market akcija, buvo paveikti didžiulio socialinio spaudimo. Tačiau net jei sąmoningų euroentuziastų tėra mažuma, tai, kad tiek daug Lietuvos gyventojų atėjo į rinkimus, rodo, kad kitokio gyvenimo viltis bei teisingos visuomenės ilgesys dar rusena žmonių širdyse. Tiesa, ši pergalė kartu yra ir naujas išbandymas. Šiandien dar tikėtinas tiek „šviesus“, tiek „juodas“ ateities scenarijai.
Viena vertus, gali pasirodyti, jog laimėjome mūšį, bet pralaimėjome visą karą. Tiek per Prezidento rinkimus, tiek referendume didžioji dalis žmonių balsavo ne vardan teisingesnės ateities, bet protestuodami prieš skurdą, savivalę, slegiami galimybių neatitinkančių lūkesčių. Jau dabar matome V.Uspaskicho ar kitų politikų pastangas protesto nuotaikas pakreipti jiems naudinga linkme. Lengva ranka dalyti pažadai tiek prieš Prezidento rinkimus, tiek prieš referendumą bei ciniškas politinio elito žaidimas žmonių jausmais gali atverti kelią socialiniam gaivalui, prieš kurį neatsilaikys pilietinės visuomenės struktūros. Politinis gyvenimas gali tapti nusivylusios viskuo visuomenės daugumos, manipuliuojamos tiek Lietuvos, tiek užsienio valstybių verslo struktūrų, įkaitu.
Kita vertus, gerokai išblėsusios pilietiškumo žarijos dar gali būti paverstos kaitriu laužu. Tačiau tam būtina įsisąmoninti, jog Europos kūrimas nesibaigia deklaracijomis, referendumais, politinėmis sutartims. Europietiška erdvė yra kuriama kasdien, kiekvienu apsisprendimu. Ekonominė Europos valstybių parama, kurios įsisavinimą kontroliuos ne vietiniai verslo klanai, bet Briuselio biurokratai, gali atgaivinti labiausiai nuvargintas ūkio sritis.
Įsijungimas į Europos Sąjungos struktūras turėtų tapti ir svarbiu postūmiu Lietuvos partinės sistemos nuskaidrėjimui bei aiškesnei diferenciacijai. Aišku, tai daugiausia priklausys nuo visuomenės reiklumo politikams bei dabartinės opozicijos sugebėjimo dirbti.
Labai svarbus dalykas, nuo kurio priklauso Lietuvos ateitis Europoje – ar sugebėsime Europą suvokti kaip ant krikščioniškų vertybių pamato pastatytus namus, kuriuose reikia išmokti gyventi, ar žvelgsime į ES kaip į gėrybių konteinerį, kuriame tikimės rasti atsakymus į visus būties klausimus. Deja, žodis „Europa“ daugeliui iš mūsų šiandien siejasi su struktūriniais fondais, Briuseliu ir biurokratais, kruopščiai derinančiais įvairias sutartis. Tačiau pabandykime, bent trumpam, atsitraukti nuo šių vaizdinių ir išgirsti tą skambesį, kurį šiam žodžiui teikė prieškario Lietuvos inteligentai, už Tėvynės laisvę kovoję partizanai, tremtiniai ar pirmųjų Atgimimo mitingų dalyviai.
Viešpats mūsų tautai lėmė būti rytine Vakarų pasaulio siena. XVIII amžiaus pabaigoje buvome išplėšti iš Europos ir paversti Rusijos imperijos dalimi. Daugiau nei šimtmetį teko tverti planingus išpuolius prieš mūsų raštą, religiją bei norą perdaryti mus, paversti vakarine neeuropietiškos Imperijos siena. Tačiau yra dalykų, kurie nepaklūsta stipresniojo valiai. 1918 metais mes išsivadavome iš pančių ir atkūrėme europietišką valstybę. Buvo labai sunku išbristi iš carinės Rusijos paveldo. Padėjo tai, kad turėjome kryptį, buvome įsitikinę, jog esame europietiška valstybė, jog laisvės, žmogaus orumo, atsakomybės prieš Dievą bei prieš artimą vertybės yra vienintelis kelias atkurti Tėvynę.
Paskui vėl penkiasdešimt metų klaidžiojimo sovietinėje migloje. Per šiuos metus praradome tautos žiedą, ištirpo tarpusavio pasitikėjimas ir bendruomeniškumas, tačiau liko įsitikinimas, kad gyvename netikrą gyvenimą. Iš prigimties nesame klajoklių tauta, mums reikalingi įprasti namai, reikalingos vertybės, kurios per šimtmečius yra tapusios mūsų savastimi. Per visas tautos negandas Europa mums buvo švyturys, rodantis kelią namo. Kelias nėra lengvas, nes „grįžti į Europą“ – tai susigrąžinti pamatines krikščioniško paveldo suformuotas vertybes, kurių negalima nusipirkti arba gauti labdara, jas reikia užsiauginti kasdienybėje. Sunkiausia sugrįžti iš vidinės, o ne iš išorinės tremties, nes namai kartu reiškia ir įsipareigojimą, ištikimybę.
Šiandienė Europa gerokai skiriasi nuo mūsų istorinėje patirtyje subrandinto idealo. Tačiau tai nereiškia, kad tos vertybės nebeturi būti mūsų kelrodžiu. Tai, kuo taps Lietuva Europoje, lemia ne Briuselio biurokratai, bet mes patys. Pilietiškumo neįmanoma atgaivinti, kartu nereabilituojant vertybių vaidmens visuomenės gyvenime. Šiandien mums trūksta ne tik materialinių gėrybių, bet, svarbiausia, solidarumo bei tarpusavio pasitikėjimo. Tikras solidarumas, savo ruožtu, negali subręsti be bendro tikslo ir socialinio teisingumo suvokimo. Taip pat turėtume suvokti, jog šiandien ne tik Lietuva, bet ir visa Europa stovi kryžkelėje. Esu įsitikinęs, kad jei ES nekovos su dorovine amnezija, ji subyrės į šipulius. Europos valstybių sąjunga negali remtis vien ekonominiais interesais, jai gyvybiškai reikalinga aiški vertybinė kryptis. Šioje situacijoje labai svarbu, kad į formalias europietiškų valstybių gretas įsijungtume ne vien kaip duoneliautojai, bet kaip Europos krikščioniškosios tapatybės liudytojai.

Andrius Navickas,
Krikščionių pilietinio veikimo centro pirmininkas