Gegužės iššūkiai

2003 metų gegužę neabejotinai prisiminsime kaip geopolitinio ir psichologinio lūžio mėnesį, kaip virsmo tašką, kaip 13 metų trukusio Lietuvos istorijos tarpsnio pabaigą ir naujų išbandymų pradžią.
1990 metų kovą Lietuva metė iššūkį tuomet dar galingai sovietų imperijai. Šių metų gegužę ištarėme Rytams “sudie”. Ar tas atsisveikinimas tikrai galutinis ir negrįžtamas?
Gegužės 8 dieną JAV Senatas vienbalsiai ratifikavo Lietuvos ir dar šešių Rytų Europos valstybių narystės NATO protokolą. Į senatorių vienybę derėtų atkreipti ypatingą dėmesį. Prisiminkime, kaip prieš kelerius metus į NATO stojant Lenkijai, Čekijai ir Vengrijai, maždaug penktadalis Kongreso aukštųjų rūmų narių balsavo prieš. O juk šios šalys kelią į Aljansą pradėjo anksčiau nei mes, ir mūsų Rytų kaimynų pasipriešinimas šiems siekiams buvo gerokai silpnesnis. Jau vien todėl, kad nepaisant visų Maskvos ambicijų Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos niekas niekada nevadino “tikrosiomis rusų žemėmis”.
Dar po poros dienų daugiau nei devyni dešimtadaliai balsavusių Lietuvos piliečių ištarė tvirtą “taip” referendume dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Nepaisydami abejonių ir bauginimų, nepaisydami graudžių verksmų dėl vėl parduodamos Lietuvos nepriklausomybės, nepaisydami dantų griežimo, kad “šuns balsas į dangų neina”, nepaisydami dejavimų, kad “prie ruso buvo geriau”, lemiamą akimirką Lietuvos žmonės pasirodė esą neabejingi šalies likimui, vadinasi, ir savo, savo vaikų bei anūkų ateičiai.
Agituodami žmones palaikyti Lietuvos ateitį vieningoje Europoje, mūsų politikai ir šiaip komentatoriai daugiausiai kalbėjo apie Lietuvos laukiančias materialines gerybes ir mažiausiai – apie vertybes, šimtmečiais puoselėjamas senajame žemyne. Apie tai, kad tapus Europos klubo nariais mums reikėtų padaryti galą bizantiškos politikos tradicijoms, neužsiminė beveik niekas, nebent koks vienas idealistas politologas ar filosofas.
O juk nepaisant deklaruojamo kurso vakarietiškų vertybių ir euroatlantinės integracijos link, Lietuvos partinė sistema kasmet ima vis labiau panašėti į tą, kuri jau baigia susiformuoti Vladimiro Putino Rusijoje. Ypač tai išryškėjo šiemet, Lietuvos vadovu tapus vakarietiško mentaliteto stokojančiam Rolandui Paksui.
Politinio spektro kairėje galutinai susiformavo buvusios komunistinės nomenklatūros sukurtas politinis blokas, savo partinei statybai, be kito ko, panaudojęs sovietmečiu sukauptas lėšas, iš totalitarizmo paveldėtą drausmę bei patirtį. Tiesa, Lietuvos socialdemokratai, kitaip nei Rusijos komunistai, neleidžia sau socializmo liaupsių ar proletariškos retorikos, tačiau ir mūsiškiai nepraleidžia progos pabrėžti sovietmečio privalumų, o dėl nelengvo gyvenimo kaltinti dešiniųjų vykdytą privatizavimą ir kitas reformas.
Skubotas, kartais ir neapgalvotas reformas lengva paaiškinti. Jėgos, kurios Lietuvoje tradiciškai laikomos dešiniosiomis, svarbiausiu savo tikslu iki šiol laikė bet kokiomis priemonėmis ir kiek galima greičiau išformuoti sovietinę sistemą.
Tai pirmiausia pasakytina apie konservatorius, kurie siekdami savo tikslų mažiausiai galvojo apie ideologinį tapatumą su konservatyvias vertybes išpažįstančiomis Vakarų partijomis, todėl dažnai neišvengė ir socialistinio mąstymo, ir socialistinių veiklos metodų. Neišlaikę gundymų valdžia, ideologinės nekaltybės neišsaugojo ir dar dešiniau už konservatorius stovėję liberalai.
Įdomu, ar kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, kadaise atkakliai siūlęs “naujosios politikos” ir dvinarės dešinės viziją, pats pastebėjo piršęs beveik rusišką modelį: juk ir šios šalies dešinėje svarbiausios laikomos dvi politinės jėgos: Grigorijaus Javlinskio „Jabloko“ ir Boriso Nemcovo “Dešiniųjų sąjunga”.
Šių metų prezidento rinkimai prikišamai parodė, kad Lietuvos partinė sistema vis labiau artėja prie rusiškosios. Šioje šalyje pasimokę mūsų politikos technologai ėmėsi kurti vadinamąsias nesistemines arba virtualias partijas, niekaip netelpančias į vakarietiškų ideologijų rėmus ir siekiančias tik labai konkrečių tikslų – kaip galima greičiau paimti valdžią ir išlaikyti ją kiek galima ilgiau. Tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje tokios politinės jėgos orientuojasi į ideologiškai indiferentiškus, tačiau pokomunistinių reformų nuvargintus ir stiprios rankos besiilginčius rinkėjus. Šiuo požiūriu galima lyginti “Vieningąją Rusiją” ir tokiu pat principu paskubomis sulipdytus Lietuvos liberaldemokratus, atvedusius į valdžią prezidentą Paksą. Tokios partijos sėkmingai pervilioja ir dalį tradicinio kairiųjų elektorato, ir kai kuriuos stambius kapitalistus, neatsisakančius pasinaudoti valdžios teikiamu stogu. Jei tokiai virtualiai partijai pavyktų kitąmet laimėti Seimo rinkimus, bizantiškojo politikos modelio – vadinamosios “valdžios vertikalės” kūrimas būtų galutinai baigtas.
Ar Lietuva, kitąmet tapusi visateise ES nare, ir toliau dreifuos Rusijos politinio modelio link, didžia dalimi priklausys nuo to, kaip artėjant Seimo rinkimams elgsis “tradicinės” politinės partijos. Atrodo, šių partijų lyderiai jau ima suprasti, kad “apkasų” metas baigėsi. Ryškiausias tokio suvokimo ženklas – Vytauto Landsbergio pasitraukimas iš konservatorių pirmininko posto. Neeilinis šio politiko talentas atsiskleidė būtent ekstremaliomis Lietuvai dienomis, kai kompromisai galėjo būti pražūtingi. Ilgamečio partijos lyderio pasitraukimas rodo, kad Lietuva šiandien įžengė į naują savo istorijos etapą ir išoriniai pavojai mūsų valstybei praktiškai nustojo egzistuoti.
Atėjo laikas kovoti su vidaus pavojais. Laikas vienytis ir dešinėje, ir kairėje. Laikas susikalbėjimui ir kompromisams. Kitų metų Seimo rinkimai parodys, ar mūsų tradicinės politinės partijos sugebėjo tinkamai priimti šios gegužės iššūkius.

Aras Lukšas,
Demokratinės politikos instituto
ekspertas

© 2003"XXI amžius"