Pasaulis, brendantis į
terorizmo smurtą
Pokalbis su Egdūnu RAČIUMI,
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju
|
Kodėl terorizmas atgimsta?
Ar galima bus kada nors kalbėti apie mažesnę terorizmo grėsmę?
Amerikiečiai, pradėję karą prieš terorizmą, iki šiol niekur ir
niekada nėra pasakę, kad jie nugalėjo terorizmą, nes tai būtų
taktinė klaida. Antiteroristinio vajaus rėmuose viskas daroma
taikių ir demokratinių valstybių piliečių labui - ir tuo galima
pateisinti bet kokius veiksmus. Todėl JAV visiškai neparanku pabaigti
karą prieš terorizmą, jeigu jos nori pateisinti savo užsienio
politiką. Kalbėjimas apie terorizmo grėsmės mažėjimą yra skirtas
daugiau JAV piliečiams, kad jie galėtų laisviau judėti.
Nereikėtų labai sureikšminti pastarojo mėnesio teroristinių išpuolių
Rijade ir Kasablankoje. Juos galima gretinti ir sakyti, kad ten
matyti ta pati ranka, kad jie buvo suplanuoti. Tačiau nėra jokių
duomenų, kad Kasablankos ir Rijado grupė tarp savęs bendravo ir
klausė viena kitos: kada jūs sprogdinat? Rytoj? Tada mes palauksim
ir sprogdinsim poryt. Tai, kad per sprogimus žuvo daug žmonių
ir jie paliko labai daug įspūdžio, ypač žiniasklaidoje, dar nieko
neįrodo. Apie viską, kas vyksta pasaulyje, mes žinome tik iš žiniasklaidos,
o ne iš autentiškų šaltinių. Žiniasklaida yra opinijos gamintoja.
Ji, kaip didžiausias paskalų nešėjas, stengiasi iš teroristų išpuolių
išpūsti kiek įmanoma daugiau. Todėl ir susidaro įspūdis, kad jau
buvome susitvarkę su terorizmu ir staiga jis vėl išlindo.
Tai prieš ką dabar kovoja JAV ir žiniasklaida?
Terorizmas yra sudėtingas fenomenas, tai nėra kažkokia
struktūra, bet chaotiškas reiškinys. Todėl prieš jį teks kovoti
ir kovoti - ir JAV administracija tai geriausiai žino.
Todėl svarbiausia užduoti klausimus, kas yra terorizmas, kas yra
teroristas ir kokios yra priemonės su juo kovoti. Šiandien JAV
kovoja ne prieš terorizmą, bet prieš teroristus pavienius asmenis.
Manau, kad tai ne visai prasmingas požiūris į problemos sprendimą.
Vokietijos ir Prancūzijos pozicija parodo europietišką, labiau
subrendusią nuostatą, kad su terorizmu reikia kovoti teisinėmis,
edukacinėmis, socialinėmis priemonėmis, kas Europoje daroma jau
bent dvidešimt metų. Be to, negalima antagonizuoti pasaulio, kas
dabar sėkmingai daroma, teigiant, kad yra geras ir blogas pasaulis.
Veikiant tokiais šablonais galima laukti binarinės opozicijos,
kuri nebus tokia pat prognozuojama kaip Šaltojo karo metais. Tokiu
atveju gresia S. Huntingtono savaime išsipildanti pranašystė.
Ateis laikas, kai musulmonus tiek užknis tiesmuka JAV užsienio
politika, kad jie vieną kartą sugebės susivienyti ir sukurs politinę
islamo civilizaciją, kur liberaliau ir net ateistiškai nusiteikę
musulmonai susivienys ir stos prieš JAV.
Bet juk kalbame apie terorizmą, apie šimtus ir tūkstančius
aukų?
Tačiau JAV po rugsėjo 11 d. išpuolio neužduoda sau klausimo kodėl,
kodėl tie žmonės tuos pastatus sugriovė. Vienintelis atsakymas,
kurį JAV administracija pateikė: jie mūsų nekenčia. Bet reikėtų
klausti, kodėl musulmonai nekenčia amerikiečių. Atsakymas paprastas
nuosekliai agresyvi JAV politika Artimuosiuose Rytuose duoda
vaisių. 50 metų brutalaus Izraelio rėmimo ir elgsenos su palestiniečiais
lėmė, kad dabar O. bin Ladenui labai lengva pasakyti, jog jis
kovoja už Palestiną, ko jis nebūtų galėjęs padaryti prieš 20-30
metų. Iš jo visi būtų juokęsi, nes už Palestiną reikėjo kovoti
ne tokiomis formomis. Tada dar buvo kita situacija, buvo tikėjimas.
Dabar tikėjimo ir vilties nebėra, todėl terorizmas yra savitikslis.
Tai desperacijos išraiška. Dabar matome Rijado griovimus, tačiau
nežinome, nei kas tai padarė, nei kokiu tikslu. Galim spėti
gal yra norinčių, kad amerikiečiai iš Saudo Arabijos išvažiuotų,
o Kasablankoje gal belgai blogi. Kodėl jie blogi niekas nežino,
nes Belgija buvo viena iš nedaugelio valstybių, nepalaikiusių
JAV veiksmų Irake. Visai neseniai Al Jazeera televizija paskelbė
Al Qaeda kvietimą žudyti norvegus, kurie - tokia taiki tauta.
Ar galima terorizmą pateisinti?
Jo nereikia teisinti, reikia adekvačiai suprasti reiškinį. Mes
turime fenomeną, kurio neanalizuojame, bet kovojame su to fenomeno
apraiškomis. Tačiau kovoti reikia su šaknimis, kurios mums yra
tabu. JAV nekvestionuoja savo užsienio politikos. Prezidento administracijai
ji yra ideali: mes nešam pasauliui laisvę ir demokratiją. Kol
JAV nepersvarstys savo požiūrio bei prioritetų, tai pasaulis bris
vis giliau ir giliau į teroristų smurtą.
Kalbino T.Misiūnas
© 2003"XXI amžius"