Politinė nebranda skatina terorizmą

Didžiosios tarptautinės politikos žaidėjai jau ne kartą turėjo galimybę užbaigti “tikslas pateisina priemones” epochą. Tačiau vis atsiranda svarbesnių tikslų, kuriuos reikia įgyvendinti grubiomis priemonėmis. Pavojingiausia, kad šių priemonių vis dažniau griebiasi ne valstybės dėl imperinių ar regioninių interesų, bet privatūs asmenys ar pseudoorganizacijos, kurios apibendrintai ir nesigilinant į turinį yra vadinamos teroristinėmis. O tuos svarbesnius tikslus formuoja ne demonizuoti užsienio priešai, bet vidiniai kai kurių valstybių raidos procesai.
Niekas neabejoja, kad terorizmas pats savaime kaip kovos ar dėmesio pritraukimo priemonė nėra ir negali būti pateisinamas. Tačiau vis dažniau mes tampame žiniasklaidos aukomis ir pradedame “racionalizuoti” teroristų veiksmus. Mums visada pateikiamas realus socialinis ir politinis teroristų gyvenimo kontekstas, paaiškinamos prieš nekaltas aukas nukreiptos agresijos prielaidos. Žiniasklaida sėkmingai klijuoja teroristams etiketes, tuo pačiu metu vadindama juos ir žudikais, ir pasiaukojančiais kovotojais. Būtent žiniasklaida padeda savo skaitytojui tapatintis su teroristais, pateikdama teigiamą arba užuojautos vertą teroristų paveikslą. Geras pavyzdys - itin teigiamas palestiniečių intifados įvaizdis Europoje.
Kita vertus, apie terorizmą diskutuojama pirmiausia Vakarų pasaulyje, o arabų valstybėse, kur teroristinių išpuolių daugiausia, demokratijos vertybės ir žodžio laisvė apskritai sunkiai įsivaizduojamos. Iki palydovinio transliuotojo “Al Jazeera” atsiradimo apie jokią laisvą, pliuralistinę diskusiją Artimuosiuose Rytuose nebuvo galima kalbėti. Teisūs tie, kurie sako, kad amerikiečiams nepavyks arabų valstybėse sukurti demokratijos ugnimi ir kalaviju. Tačiau jos nesukurs ir tokios apgailėtinos demokratinio valdymo parodijos kaip Egiptas ar pseudokonstitucinės monarchijos kaip Saudo Arabija, neva besipiktinančios amerikiečių kariuomenės buvimu šalyje, tačiau aiškiai suprantančios, kad tik tai padeda išlaikyti valdžią – kitaip šalyje įsivyrautų chaosas ar religiniai fanatikai.
Tiek arabų kontroliuojama žiniasklaida, tiek ir “Al Jazeera” yra pilni citatų, kad arabams demokratija yra netinkama valdymo forma, nes jiems reikia vieno lyderio, jie gyvena tik pranašo Mohammedo sukurtos prototipinės visuomenės sąlygomis – klanais ir gentimis su aiškiu dvasiniu lyderiu. Kultūrologai, istorikai ir sociologai tai, kad nė vienoje iš 18 arabiškų valstybių neveikia demokratija, aiškina tuo, kad tai užfiksuota islame – čia neatskiriama politinė ir religinė erdvė. Islamas arabams tampa ne tik religija, bet ir ideologija. O Vakarų valstybės, tiksliau tariant – JAV propaguoja tik demokratinę politinę kultūrą. Ji yra vienas iš daugelio Vakarų sekuliarių vertybinių elementų, kurių dauguma visiškai nepriimtini musulmonams. Toks siauras vakariečių požiūris yra pateisinamas. Tiesiog bandoma ieškoti kitokių – ne religinių priemonių, galinčių mobilizuoti arabus, t.y. primesti savąją modernybę: valstybinį mąstymą, įstatymo viršenybę ir žmogaus teisių apsaugos ideologiją. Bet tai nereiškia, kad Vakarai bando primesti savo universalizuotą kultūrą ar sekuliarumą.
Net ir pergyvenę nacionalizmą (savanoriškai ir priverstinai po dekolonizacijos), arabai neperėmė tų idėjų, kurių Europa ir visa Vakarų kultūra sėmėsi Apšvietos laikais: politinio sutelktumo ir tikėjimo laisvės bei tolerancijos, jau nekalbant apie dalyvavimą priimant politinius sprendimus. Sutelktumo ir tolerancijos trūkumas gimdo priešiškas nuotaikas. Nenuostabu, kad kiekvienas arabas tampa uždelsto veikimo bomba, kuri bet kada gali sprogti antivakarietiškumu. Ir tokios nuostatos Artimuosiuose Rytuose formavosi dar iki Izraelio valstybės sukūrimo. Racionalus viso to paaiškinimas – efektyvus manipuliavimas masėmis, kurios, neturėdamos jokios kitos nei “valstybinė” informacija, nesunkiai pasiduoda valdančiajam elitui. Arabų valstybės gali apkaltinti vakariečius bet kuo: smunkančia ekonomika, socialinių garantijų nebuvimu, konfliktų eskalavimu ar net terorizmo prieš save skatinimu. Todėl kad ir kokią politiką JAV vykdytų, antiamerikietiškos nuotaikos nesumažės; todėl teroristiniai išpuoliai galimi net ir prieš arabams draugiškus belgus. Tokiu būdu pats terorizmas yra suvalstybinamas: valstybė juo naudojasi tiek vidaus, tiek užsienio politikoje.
Ir net jeigu dėl šventos ramybės ir noro pasilikti valdžioje masių nuomone manipuliuojantys režimai vis dėlto pabandytų užkirsti kelią terorizmui – jie jau nebepajėgūs to padaryti. Teroristai dėl savo ryšių su nusikalstamu pasauliu bei tarptautinių tinklų tapo sunkiai valdomu reiškiniu, kuris, kažkada sukurtas pačių arabų valstybių, atsigręžia prieš jas. Valstybių vadovai nebesugeba atskirti, kas kam ranką plauna, ir nebeaišku, kada teroristų tikslas yra pelnas iš narkobiznio ir neteisėtos prekybos ginklais, o kada politinių ir religinių deklaracijų įgyvendinimas.
Tokios valstybės nesugeba ir susitarti tarpusavyje. Musulmoniškoji umma (visa musulmonų bendruomenė) nėra vieninga ar vientisa. Viename skalės gale - revoliucinė Irano valstybė, kitame – tradiciškai segmentuotas Afganistanas. Sunitų mažuma kelis dešimtmečius valdė šiitų daugumą, dabar pastaroji sunitus užmėto akmenimis. Toks chaotiškas, bendrų vertybių nepuoselėjantis arabų ir apskritai musulmonų darinys artimoje ateityje kažin ar gali tapti vieningu politiniu islamo ar arabų pasauliu.

Jovita Pranevičiūtė

© 2003"XXI amžius"