"XXI amžiaus" priedas: visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai,
2003 m. birželio 27 d., Nr. 6

PRIEDAI







Dar kartą apie dešiniuosius

Neseniai įvykę du šalies dešiniųjų partijų suvažiavimai yra reikšmingi įvykiai jau vien todėl, kad po jų tapo aiškesnė šalies politinio gyvenimo panorama artėjant kitiems Seimo rinkimams. Šių rinkimų reikšmės neįmanoma pervertinti, nes tik nuo politinių jėgų išsidėstymo ir santykio būsimajame Seime priklausys tai, kuriuo keliu pasuks sėkmingai Europos Sąjungos slenkstį peržengusi šalis. O keliai yra du – ir visiškai skirtingi. Tai gali būti laukiamos paramos pravalgymo ir švaistymo kelias, kuriuo, pavyzdžiui, tapusios Sąjungos narėmis eina Graikija ar Portugalija. Tačiau išsirinkus protingą ir toliaregę valdžią niekas netrukdytų žengti kad ir tų pačių airių pramintais takais.
Dabartinė valdančioji koalicija jau atskleidė savo sugebėjimus valdyti kraštą – jie yra stačiai niekiniai. Realios politinės alternatyvos šiai koalicijai būtinybė yra akivaizdi ir net nesvarstytina. Kaip tik todėl ne vienas politikos analitikas į Lietuvos konservatorių ir liberalų suvažiavimus žvelgė tarsi per didinamąjį stiklą stengdamasis išsiaiškinti tikrąsias šių pamėginusių atsinaujinti politinių darinių galimybes bei ateities perspektyvas. Kol kas anksti vienareikšmiai vertinti šių suvažiavimų rezultatus, bet kai kurias išvadas galima daryti.
Kaip ir buvo galima laukti, abiejų partijų suvažiavimuose priimti sprendimai iš esmės nepadidino jų populiarumo tarp rinkėjų. Taip pat nepanašu, kad jų populiarumas galėtų smarkiai išaugti iki rinkimų. Sumuojant visų dešiniosiomis save vadinančių partijų populiarumo rodiklius susidaro kiek šviesesnis, bet irgi toli gražu ne optimistiškai nuteikiantis vaizdas. Sprendžiant iš reguliariai atliekamų sociologinių apklausų, pagrindines dešiniąsias partijas – konservatorius ir liberalus – remia maždaug dvidešimt nuošimčių potencialių rinkėjų. Šie nemalonūs, tačiau greičiausiai gana tikslūs skaičiai sako, kad vienintelė viltis tokioje situacijoje galėtų būti nebent dešiniųjų jėgų susitelkimas ir vienybė. Tačiau ar dešiniųjų jėgų koalicija išties galima ar bent jau labai tikėtina?
Norint atsakyti į šį klausimą būtina įdėmiau panagrinėti svarbiausių tokios hipotetinės koalicijos partnerių – konservatorių ir liberalų – glaudesnio bendradarbiavimo perspektyvas. Jos lemiamai priklauso nuo to, kiek yra tikrų, o ne įsivaizduojamų sąlyčio taškų tarp šių dviejų partijų. Vienas iš jų lyg ir nekelia abejonių – abi partijos be išlygų pripažįsta privačios nuosavybės ir laisvos verslininkystės principus. Tačiau ar šito pakanka tvirtai ir ilgalaikei koalicijai sudaryti, ypač turint omenyje tai, kad šių principų neneigia nė viena nors kiek reikšmingesnė šalyje egzistuojanti politinė partija? Ši aplinkybė verčia įdėmiau pažvelgti į liberalų partijos vertybines nuostatas ir rimčiau pagvildenti tokio reiškinio kaip “lietuviškasis liberalizmas” prigimtį bei ypatumus. Tokia analizė atskleidžia daug problemiškų ir vertų dėmesio dalykų.
Vadinamasis “ekonominis” liberalizmas yra svarbiausia tik ką susiformavusios Liberalų ir centro sąjungos ideologinė nuostata ir kartu bene vienintelis jos pasaulėžiūros bruožas, leidžiantis šią partiją formaliai sieti su dešiniosiomis šalies politinėmis jėgomis. Prieš dešimtmetį visiškai pagrįstai gynusi tada dar naujus ir šaliai gyvybiškai svarbius laisvosios rinkos principus ši partija taip ir neplėtojo bei netobulino savo ideologinių ir politinių nuostatų, kurios šiandien atrodo gerokai atgyvenusios, nes daugeliu atžvilgių primena XIX a. amžiaus pirmosios pusės liberalų lozungus. Itin sudėtingos individo-visuomenės-valstybės santykių problemos beveik nepatenka į lietuviškųjų liberalų svarstymų akiratį. Galbūt todėl susidurdami su įvairiomis ekonominėmis ir socialinėmis šalies gyvenimo problemomis mūsų liberalai taip linkę griebtis jų pamėgto stebuklingo recepto – “privatizuoti” ir “dereguliuoti”, tarsi šie du magiški žodžiai būtų esamų problemų sprendimo visraktis. Pamėginus paieškoti šio magiško mąstymo ištakų pradeda aiškėti, kad toji “privatizavimo” manija keistai primena dar “anais laikais” nuolatos skambėjusį šūkį: “tobulinti socialistinį planavimą”. Ar mūsų liberalų ideologija nėra vien atvirkštinis anos lygiai magiškos “planavimo” ideologijos atspindys ar, kalbant dar paprasčiau, “lietuviškasis” liberalizmas nėra liberalizmas, perėjęs per sovietinės (komjaunuoliškos) mąstysenos ir supratimo prizmę?
Dar sunkiau įsivaizduoti, kaip mūsų konservatoriai ir liberalai galėtų susikalbėti pamatinių vertybių klausimais. Demonstratyvus pasityčiojimas iš Rūpintojėlio liberalų ir centristų jungtinio suvažiavimo salėje jokiu būdu nelaikytinas paauglišku išsišokimu – tai buvo didžiai simbolinis gestas, atskleidžiantis principinį naujosios partijos santykį su tuo, kas vadinama dvasine ir kultūrine tradicija. Tokiame kontekste Seime pavykęs liberalų bandymas sumenkinti tautinę vėliavą taip pat atrodo nuoseklus jų veiksmas. Tokie simboliniai epizodai bei liberalų ne kartą išsakyta pozicija daugeliu kitų klausimų nepalieka abejonių, kad šiai partijai nesvetimas dvasinis mankurtizmas, kai lieka svarbios iš esmės tik dvi vertybės – pelno norma ir vartojimas. Grįžtant prie sąsajų su praeitimi belieka pažymėti, kad šio mankurtizmo ištakos yra puikiai pažįstamas sovietinis “internacionalizmas”, įgijęs primityvoko vakarietiško kosmopolitizmo pavidalą. Į šią aplinkybę dera atkreipti dėmesį todėl, kad ji gali turėti itin svarbių padarinių ateičiai: dėl savo pabrėžtino abejingumo ir net paniekos “atgyvenusioms” tautinėms vertybėms liberalai daugeliu atvejų greičiausiai nepajėgs suvokti to, kas paprastai vadinama ilgalaikiais nacionaliniais interesais, ir nesugebės jų tinkamai ginti Lietuvai tapus ES nare.
Apskritai apie vertybes reikia kalbėti, nes būtent jos galiausiai lemia ir praktinius pavienių žmonių bei politinių junginių veiksmus. Šiuo požiūriu net ir pragmatiško konservatorių ir liberalų bendradarbiavimo galimybės atrodo gana ribotos ir miglotos. Tokiai nuomonei pagrįsti faktų daugiau nei pakanka. Tereikia prisiminti, kad liberalų “dešinumas” jiems nesutrukdė šalies prezidento rinkimuose paremti akivaizdaus “kairiojo” A. Paulausko kandidatūrą. Solidi ir save gerbianti partija taip pat greičiausiai nebūtų leidusi sau “patikėti”, kad konservatoriams atstovavęs premjeras vos ne per vieną dieną galėjo tapti įsitikinusiu liberalu ir juo labiau čia pat padaryti jį savo partijos pirmininku. Natūralus kiekvienos politinės partijos noras dalyvauti šalies valdyme virto aklu valdžios troškimu ir cinišku politiniu sandėriu, kurio abi šalys – liberalai ir būsimieji liberalai demokratai – sąmoningai mėgino pergudrauti ir apgauti vieni kitus. Šių gudravimų rezultatas – politiniu požiūriu trumparegiška “naujosios politikos” koalicija ir skausmingas liberalų partijos skilimas. Paskutinis šios partijos žingsnis – jungtuvės su centristais ir “moderniaisiais” krikščionimis demokratais taip pat greičiausiai baigsis nusivylimu, nes sukurtam ideologiniu požiūriu margam politiniam dariniui trūksta svarbiausio dalyko – aiškių visus jo narius vienijančių principų ir idėjų. Principinis neprincipingumas – atrodo, būtent ši pamatinė lietuviškųjų liberalų nuostata yra tiek jų trumpalaikių svaiginančių skrydžių į valdžios viršūnes laidas, tiek ir ilgalaikių pralaimėjimų virtinės priežastis.
Tad neretai pasigirstančios konservatorių ir liberalų vadovų šnekos apie būsimąją “dešiniąją koaliciją”, kuri valdys šalį po Seimo rinkimų, neatrodo itin svarios ir įtikinamos. Pirmiausia turbūt reikėtų išsiaiškinti, kas šiandien yra ta Lietuvos “dešinė”. Turint omenyje liberalų įpročius, nesunku numatyti, kad jų ištikimybę tokios koalicijos idėjai gali lengvai sugriauti keli bet kurios kitos politinės jėgos pasiūlyti ministrų portfeliai. Politinė izoliacija ir galbūt net marginalizavimas – štai kas iš tiesų šiandien gresia Lietuvos konservatoriams. Tačiau tai jau būtų kito straipsnio tema.

Vytautas Radžvilas
Demokratinės politikos instituto prezidentas

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija