Dar kartą apie dešiniuosius
|
Neseniai įvykę du šalies dešiniųjų
partijų suvažiavimai yra reikšmingi įvykiai jau vien todėl, kad
po jų tapo aiškesnė šalies politinio gyvenimo panorama artėjant
kitiems Seimo rinkimams. Šių rinkimų reikšmės neįmanoma pervertinti,
nes tik nuo politinių jėgų išsidėstymo ir santykio būsimajame
Seime priklausys tai, kuriuo keliu pasuks sėkmingai Europos Sąjungos
slenkstį peržengusi šalis. O keliai yra du ir visiškai skirtingi.
Tai gali būti laukiamos paramos pravalgymo ir švaistymo kelias,
kuriuo, pavyzdžiui, tapusios Sąjungos narėmis eina Graikija ar
Portugalija. Tačiau išsirinkus protingą ir toliaregę valdžią niekas
netrukdytų žengti kad ir tų pačių airių pramintais takais.
Dabartinė valdančioji koalicija jau atskleidė savo sugebėjimus
valdyti kraštą jie yra stačiai niekiniai. Realios politinės
alternatyvos šiai koalicijai būtinybė yra akivaizdi ir net nesvarstytina.
Kaip tik todėl ne vienas politikos analitikas į Lietuvos konservatorių
ir liberalų suvažiavimus žvelgė tarsi per didinamąjį stiklą stengdamasis
išsiaiškinti tikrąsias šių pamėginusių atsinaujinti politinių
darinių galimybes bei ateities perspektyvas. Kol kas anksti vienareikšmiai
vertinti šių suvažiavimų rezultatus, bet kai kurias išvadas galima
daryti.
Kaip ir buvo galima laukti, abiejų partijų suvažiavimuose priimti
sprendimai iš esmės nepadidino jų populiarumo tarp rinkėjų. Taip
pat nepanašu, kad jų populiarumas galėtų smarkiai išaugti iki
rinkimų. Sumuojant visų dešiniosiomis save vadinančių partijų
populiarumo rodiklius susidaro kiek šviesesnis, bet irgi toli
gražu ne optimistiškai nuteikiantis vaizdas. Sprendžiant iš reguliariai
atliekamų sociologinių apklausų, pagrindines dešiniąsias partijas
konservatorius ir liberalus remia maždaug dvidešimt nuošimčių
potencialių rinkėjų. Šie nemalonūs, tačiau greičiausiai gana tikslūs
skaičiai sako, kad vienintelė viltis tokioje situacijoje galėtų
būti nebent dešiniųjų jėgų susitelkimas ir vienybė. Tačiau ar
dešiniųjų jėgų koalicija išties galima ar bent jau labai tikėtina?
Norint atsakyti į šį klausimą būtina įdėmiau panagrinėti svarbiausių
tokios hipotetinės koalicijos partnerių konservatorių ir liberalų
glaudesnio bendradarbiavimo perspektyvas. Jos lemiamai priklauso
nuo to, kiek yra tikrų, o ne įsivaizduojamų sąlyčio taškų tarp
šių dviejų partijų. Vienas iš jų lyg ir nekelia abejonių abi
partijos be išlygų pripažįsta privačios nuosavybės ir laisvos
verslininkystės principus. Tačiau ar šito pakanka tvirtai ir ilgalaikei
koalicijai sudaryti, ypač turint omenyje tai, kad šių principų
neneigia nė viena nors kiek reikšmingesnė šalyje egzistuojanti
politinė partija? Ši aplinkybė verčia įdėmiau pažvelgti į liberalų
partijos vertybines nuostatas ir rimčiau pagvildenti tokio reiškinio
kaip lietuviškasis liberalizmas prigimtį bei ypatumus. Tokia
analizė atskleidžia daug problemiškų ir vertų dėmesio dalykų.
Vadinamasis ekonominis liberalizmas yra svarbiausia tik ką susiformavusios
Liberalų ir centro sąjungos ideologinė nuostata ir kartu bene
vienintelis jos pasaulėžiūros bruožas, leidžiantis šią partiją
formaliai sieti su dešiniosiomis šalies politinėmis jėgomis. Prieš
dešimtmetį visiškai pagrįstai gynusi tada dar naujus ir šaliai
gyvybiškai svarbius laisvosios rinkos principus ši partija taip
ir neplėtojo bei netobulino savo ideologinių ir politinių nuostatų,
kurios šiandien atrodo gerokai atgyvenusios, nes daugeliu atžvilgių
primena XIX a. amžiaus pirmosios pusės liberalų lozungus. Itin
sudėtingos individo-visuomenės-valstybės santykių problemos beveik
nepatenka į lietuviškųjų liberalų svarstymų akiratį. Galbūt todėl
susidurdami su įvairiomis ekonominėmis ir socialinėmis šalies
gyvenimo problemomis mūsų liberalai taip linkę griebtis jų pamėgto
stebuklingo recepto privatizuoti ir dereguliuoti, tarsi
šie du magiški žodžiai būtų esamų problemų sprendimo visraktis.
Pamėginus paieškoti šio magiško mąstymo ištakų pradeda aiškėti,
kad toji privatizavimo manija keistai primena dar anais laikais
nuolatos skambėjusį šūkį: tobulinti socialistinį planavimą.
Ar mūsų liberalų ideologija nėra vien atvirkštinis anos lygiai
magiškos planavimo ideologijos atspindys ar, kalbant dar paprasčiau,
lietuviškasis liberalizmas nėra liberalizmas, perėjęs per sovietinės
(komjaunuoliškos) mąstysenos ir supratimo prizmę?
Dar sunkiau įsivaizduoti, kaip mūsų konservatoriai ir liberalai
galėtų susikalbėti pamatinių vertybių klausimais. Demonstratyvus
pasityčiojimas iš Rūpintojėlio liberalų ir centristų jungtinio
suvažiavimo salėje jokiu būdu nelaikytinas paauglišku išsišokimu
tai buvo didžiai simbolinis gestas, atskleidžiantis principinį
naujosios partijos santykį su tuo, kas vadinama dvasine ir kultūrine
tradicija. Tokiame kontekste Seime pavykęs liberalų bandymas sumenkinti
tautinę vėliavą taip pat atrodo nuoseklus jų veiksmas. Tokie simboliniai
epizodai bei liberalų ne kartą išsakyta pozicija daugeliu kitų
klausimų nepalieka abejonių, kad šiai partijai nesvetimas dvasinis
mankurtizmas, kai lieka svarbios iš esmės tik dvi vertybės pelno
norma ir vartojimas. Grįžtant prie sąsajų su praeitimi belieka
pažymėti, kad šio mankurtizmo ištakos yra puikiai pažįstamas sovietinis
internacionalizmas, įgijęs primityvoko vakarietiško kosmopolitizmo
pavidalą. Į šią aplinkybę dera atkreipti dėmesį todėl, kad ji
gali turėti itin svarbių padarinių ateičiai: dėl savo pabrėžtino
abejingumo ir net paniekos atgyvenusioms tautinėms vertybėms
liberalai daugeliu atvejų greičiausiai nepajėgs suvokti to, kas
paprastai vadinama ilgalaikiais nacionaliniais interesais, ir
nesugebės jų tinkamai ginti Lietuvai tapus ES nare.
Apskritai apie vertybes reikia kalbėti, nes būtent jos galiausiai
lemia ir praktinius pavienių žmonių bei politinių junginių veiksmus.
Šiuo požiūriu net ir pragmatiško konservatorių ir liberalų bendradarbiavimo
galimybės atrodo gana ribotos ir miglotos. Tokiai nuomonei pagrįsti
faktų daugiau nei pakanka. Tereikia prisiminti, kad liberalų dešinumas
jiems nesutrukdė šalies prezidento rinkimuose paremti akivaizdaus
kairiojo A. Paulausko kandidatūrą. Solidi ir save gerbianti
partija taip pat greičiausiai nebūtų leidusi sau patikėti, kad
konservatoriams atstovavęs premjeras vos ne per vieną dieną galėjo
tapti įsitikinusiu liberalu ir juo labiau čia pat padaryti jį
savo partijos pirmininku. Natūralus kiekvienos politinės partijos
noras dalyvauti šalies valdyme virto aklu valdžios troškimu ir
cinišku politiniu sandėriu, kurio abi šalys liberalai ir būsimieji
liberalai demokratai sąmoningai mėgino pergudrauti ir apgauti
vieni kitus. Šių gudravimų rezultatas politiniu požiūriu trumparegiška
naujosios politikos koalicija ir skausmingas liberalų partijos
skilimas. Paskutinis šios partijos žingsnis jungtuvės su centristais
ir moderniaisiais krikščionimis demokratais taip pat greičiausiai
baigsis nusivylimu, nes sukurtam ideologiniu požiūriu margam politiniam
dariniui trūksta svarbiausio dalyko aiškių visus jo narius vienijančių
principų ir idėjų. Principinis neprincipingumas atrodo, būtent
ši pamatinė lietuviškųjų liberalų nuostata yra tiek jų trumpalaikių
svaiginančių skrydžių į valdžios viršūnes laidas, tiek ir ilgalaikių
pralaimėjimų virtinės priežastis.
Tad neretai pasigirstančios konservatorių ir liberalų vadovų šnekos
apie būsimąją dešiniąją koaliciją, kuri valdys šalį po Seimo
rinkimų, neatrodo itin svarios ir įtikinamos. Pirmiausia turbūt
reikėtų išsiaiškinti, kas šiandien yra ta Lietuvos dešinė. Turint
omenyje liberalų įpročius, nesunku numatyti, kad jų ištikimybę
tokios koalicijos idėjai gali lengvai sugriauti keli bet kurios
kitos politinės jėgos pasiūlyti ministrų portfeliai. Politinė
izoliacija ir galbūt net marginalizavimas štai kas iš tiesų
šiandien gresia Lietuvos konservatoriams. Tačiau tai jau būtų
kito straipsnio tema.
Vytautas Radžvilas
Demokratinės politikos instituto prezidentas
© 2003"XXI amžius"