Dar kartą apie dešiniuosius

Neseniai įvykę du šalies dešiniųjų partijų suvažiavimai yra reikšmingi įvykiai jau vien todėl, kad po jų tapo aiškesnė šalies politinio gyvenimo panorama artėjant kitiems Seimo rinkimams. Šių rinkimų reikšmės neįmanoma pervertinti, nes tik nuo politinių jėgų išsidėstymo ir santykio būsimajame Seime priklausys tai, kuriuo keliu pasuks sėkmingai Europos Sąjungos slenkstį peržengusi šalis. O keliai yra du – ir visiškai skirtingi. Tai gali būti laukiamos paramos pravalgymo ir švaistymo kelias, kuriuo, pavyzdžiui, tapusios Sąjungos narėmis eina Graikija ar Portugalija. Tačiau išsirinkus protingą ir toliaregę valdžią niekas netrukdytų žengti kad ir tų pačių airių pramintais takais.
Dabartinė valdančioji koalicija jau atskleidė savo sugebėjimus valdyti kraštą – jie yra stačiai niekiniai. Realios politinės alternatyvos šiai koalicijai būtinybė yra akivaizdi ir net nesvarstytina. Kaip tik todėl ne vienas politikos analitikas į Lietuvos konservatorių ir liberalų suvažiavimus žvelgė tarsi per didinamąjį stiklą stengdamasis išsiaiškinti tikrąsias šių pamėginusių atsinaujinti politinių darinių galimybes bei ateities perspektyvas. Kol kas anksti vienareikšmiai vertinti šių suvažiavimų rezultatus, bet kai kurias išvadas galima daryti.

Apie tamsumas ir šviesą, kuri „mūs žingsnius telydi“

Liberali intelektualų mintis Lietuvoje šįmet juda keistais zigzagais. Iškart po prezidento rinkimų šios minties vagoje prabilta apie dalies rinkėjų politinį neįgalumą ir pilietinės visuomenės nebuvimą. Po gegužį vykusio referendumo ir balandį rengtos protesto akcijos Vilniaus mieste pilietinė visuomenė, sprendžiant iš komentarų, kur buvusi, kur nebuvusi, “atsirado”.
Pilietiškumas pagal šią logiką atsiranda ir dingsta, tarsi šviesa junginėjant elektrą: lemputė užsidega, susirenka mitinguotojai – visuomenė šviesi ir pilietiška; šviesa išsijungia, kas nors neišrenkamas prezidentu – visuomenė tamsi ir nesusipratusi. Maga paklausti: ar keli tūkstančiai liberalų rėmėjų Vilniaus centre yra pakankamas pagrindas švęsti pilietinės visuomenės atsiradimą? Nejau pilietiškumą vertiname savaitės ar mėnesio įvykių matais, tarsi jis gali rastis per vieną dieną, parėmus Artūrą Zuoką, arba išnykti per naktį, išrinkus Rolandą Paksą?

Balsuoti yra už ką - bet už ką balsuoti?

Kairysis rinkėjas, kuris nori daugiau pagalbos iš valstybės, daugiau lygybės, daugiau lėšų perskirstymo iš biudžeto, daugiau reveransų Rusijai užsienio politikoje ir kuriam neegzistuoja tradicinės vertybės, ramiai balsuos už socialdemokratus. Galbūt socdemams ne taip rūpi socialinė globa, galbūt tarp jų daug stambių kapitalistų, bet polinkis didinti biudžeto išlaidas ir reguliuoti menkiausias smulkmenas tvirtai įkurdina juos politinio spektro kairėje. Kairysis rinkėjas gali atiduoti balsą ir už socialliberalus, kurie ideologiškai ne itin skiriasi nuo socdemų, o didžiausias praktinis skirtumas – Artūras Paulauskas yra jaunesnis už Algirdą Brazauską. Rinkėjas taip pat gali atkreipti dėmesį, jog socdemai geriau sutvarko savo chunveibinus negu soclibai, tarp kurių laikraščių antraštes nuolat skina Rolandas Pavilionis ir Viktoras Uspaskich. Nesudėtingas pasirinkimas palengvėtų, jei iki rinkimų socialliberalai taptų socdemų dalimi.

Vertybių erozija ir galimas renesansas

Kadaise nemažai domėjotės Krikščionių demokratų partijos veikla. Girdėti nuomonių, kad krikščionių demokratų partijų veiklos sėkmė prieškariu ir dabar skiriasi ne tik dėl asmenybių ar lyderių skirtumų, bet ir dėl to, kad pasikeitė pati Bažnyčia, jos santykis su visuomene. Kiek sutiktumėte su tokia nuomone?

Tikime, kad vieną dieną visi sugrįš namo

Amerikos išeivija nuolat ir labai jautriai seka Lietuvos politinį gyvenimą ir pačias politines partijas. Tai suprantama, nes, pasitraukdami iš Lietuvos, jie išsinešė ir buvusį politinį susisluoksniavimą, kurį išlaikė iki šiol. Todėl kiekviena grupė ne tik stebi savuosius, bet dažnu atveju ir deda pastangas, kad jų ideologija Tėvynėje atgimtų. Socialdemokratų vadovas Čikagoje Jonas Valaitis prieš praėjusius Seimo rinkimus svajojo apie Algirdo Brazausko pergalę, kaip konservatorių rėmėjai – apie Vytauto Landsbergio. Išeiviai krikščionys demokratai pastaraisiais metais yra gerokai sunerimę, kad bendraminčiai tėvynėje skilinėja ir praranda pozicijas. Jie stengiasi procesą stabdyti, kasmet siunčia į Lietuvą žygūnus, rašo laiškus, kuriuose apeliuoja į vienybę, bet kol kas depresija tik gilėja. “Atodangos” kalbina vieną iš aktyviausių buvusios Lietuvos krikščionių demokratų partijos rėmėjų ir bendradarbių, išeivių Krikščionių demokratų sąjungos generalinį sekretorių Praną POVILAITĮ, gyvenantį Čikagos priemiestyje ir neprarandantį vilties Lietuvoje sulaukti krikščioniškosios demokratijos atgimimo.