"XXI amžiaus" priedas: visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai,
2003 m. birželio 27 d., Nr. 6

PRIEDAI







Tikime, kad vieną dieną visi sugrįš namo

Amerikos išeivija nuolat ir labai jautriai seka Lietuvos politinį gyvenimą ir pačias politines partijas. Tai suprantama, nes, pasitraukdami iš Lietuvos, jie išsinešė ir buvusį politinį susisluoksniavimą, kurį išlaikė iki šiol. Todėl kiekviena grupė ne tik stebi savuosius, bet dažnu atveju ir deda pastangas, kad jų ideologija Tėvynėje atgimtų. Socialdemokratų vadovas Čikagoje Jonas Valaitis prieš praėjusius Seimo rinkimus svajojo apie Algirdo Brazausko pergalę, kaip konservatorių rėmėjai – apie Vytauto Landsbergio. Išeiviai krikščionys demokratai pastaraisiais metais yra gerokai sunerimę, kad bendraminčiai tėvynėje skilinėja ir praranda pozicijas. Jie stengiasi procesą stabdyti, kasmet siunčia į Lietuvą žygūnus, rašo laiškus, kuriuose apeliuoja į vienybę, bet kol kas depresija tik gilėja. “Atodangos” kalbina vieną iš aktyviausių buvusios Lietuvos krikščionių demokratų partijos rėmėjų ir bendradarbių, išeivių Krikščionių demokratų sąjungos generalinį sekretorių Praną POVILAITĮ, gyvenantį Čikagos priemiestyje ir neprarandantį vilties Lietuvoje sulaukti krikščioniškosios demokratijos atgimimo.

Ar Jūs įžvelgiate krikščionių demokratų nuopelnus atsikūrusiai Lietuvai?
Sunku pasakyti, ar iš tikrųjų Sąjūdis prasidėjo ne iš krikščioniškosios demokratijos, kuri, esu įsitikinęs, buvo likusi gyva visą laiką. Bažnyčia buvo vienintelė opozicija sovietinės okupacijos metais, ji krikščioniškosios demokratijos mintį ir palaikė. Juk daugelis krikščionių demokratų buvo susiję su katalikišku pogrindžiu: Kazimieras Kryževičius, Petras Plumpa, Jonas Volungevičius, Vytautas Bogušis ir daugelis kitų. Algirdas Saudargas ir Algirdas Patackas dalyvavo leidžiant nelegalią literatūrinę spaudą. Kuriantis Krikščionių demokratų partijai, jos pagrindą sudarė parapijų žmonės, išlaikę pasipriešinimo dvasinei okupacijai mintį. Jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prie okupacinės kariuomenės išvedimo daug prisidėjo krašto apsaugos ministras Č.Stankevičius; krikščionys demokratai turėjo savo užsienio reikalų ministrą A.Saudargą ir buvo viena iš pagrindinių provakarietiškų jėgų, kurios subrandino kryptį į Europos Sąjungą ir NATO.
Prisiminkime Lietuvos nepriklausomybės pradžią ir išeivijos bei Lietuvos krikščionių demokratų santykius. Kaip jie mezgėsi?
Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad tuomet, prieš 10-13 metų, mes išeivijoje jau buvome pradėję pavargti. Mano karta, JAV baigusi mokslus, perėmė iš vyresniųjų ir išeivijos nesutarimą dėl Lietuvos ateities. Išeivijoje krikščionys demokratai vaidino vadovaujantį vaidmenį VLIKe ir kartu su kitomis partijomis sakė: “Trūks plyš, bet Lietuva bus laisva, tik turime nepasiduoti visokiems kultūrininkams”. O iš nemažos dalies organizacijų girdėjome, kad mums reikia kultūrinių ryšių su Lietuva. Tie kultūriniai reikalai, mūsų nuomone, kenkė Lietuvos laisvinimo reikalui ir silpnino mūsų frontą. Buvo rodoma: štai, žiūrėkite, Lietuvoje gyvenimas vyksta, ten klesti meniniai ansambliai ir mokslas. Buvo pamirštama pasipriešinimo kova. Silpnėjo mūsų frontas, silpnėjo ir įtaka Vakarų vyriausybėms. Išeivijoje buvo sakančių, kad ateities Lietuvoje nebus partijų. Bet juk demokratija remiasi partijomis. Aš taip pat nuo jaunų dienų įsijungiau į Krikščionių demokratų sąjungą, kadangi ji rėmė Lietuvos kovą. Reikėjo išlaikyti laisvės vėliavą ir nepasiduoti įtikinėtojams.
Ar Lietuvos krikščionys demokratai pateisino Jūsų viltis? Ar matėte jų veikloje tai, ką tikėjotės išvysti?
Ne tik mes, krikščionys demokratai, bet ir visi išeiviai įsivaizdavo kitaip. Mes norėjome matyti tam tikrą perėjimą nuo ikikarinės partijos iki šios dienos. Bet tai, ką pamatėme pirmajame atsikūrusios Lietuvos krikščionių demokratų partijos leidinėlyje – pradėta nuo Lietuvos tarybos įsteigimo iki smetoninės Lietuvos žlugimo. Paskui viskas tarsi nutrūksta ir staiga nei iš šio, nei iš to atkuriama LKDP. Tai priimti mums buvo labai skaudu. Nejaugi jie nežinojo, kad mūsų balsas buvo girdimas ir Londone, ir Romoje, ir visame pasaulyje? Tai privertė kiek nusivilti.
1989 m. Gvatemaloje vyko Krikščionių demokratų internacionalo suvažiavimas. Man teko jame dalyvauti. Tikėjomės, kad kas nors atvažiuos ir iš Lietuvos – jau buvome girdėję apie Viktorą Petkų. Ten jo nebuvo. Paskui išgirdome apie pirmąjį skilimą. Įvyko nesutarimas dėl dalyvavimo Aukščiausiojoje Taryboje. Petkus pasisakė prieš dalyvavimą rinkimuose. Mums tai atrodė priimtina. Kaip demokratiškai galvojantis žmogus gali rinkti okupantų seimą? Jeigu dalyvauji rinkimuose, tai kartu pripažįsti, kad esi dalis. O mes visą laiką tikėjome, kad Lietuva yra pavergta. Todėl mes lyg ir likome su Petkumi. Tuo metu gavome laišką iš Šilo, kuris buvo turėjęs reikalų su VLIKu ir tuo metu reiškėsi kaip krikščionių demokratų teisinis patarėjas. Tada ėmėme suprasti, kad kažkas yra ne taip, kad kažkas nenori, jog krikščionys demokratai atsikurtų. O čia, išeivijoje, net kairieji pranašavo, kad atsikūrusioje Lietuvoje valdžia atiteks krikščionims demokratams. Užmezgėme kontaktus. Padėtis Lietuvoje nebuvo normali, o nenormali padėtis reikalauja ir atitinkamo galvojimo. Tad ryšius užmezgėme su tais, kurie pasitraukė nuo Petkaus. O Kazys Bobelis liko su juo, ir tas jo sprendimas padarė partijai didelę žalą, kadangi nuo pat pradžios krikščionys demokratai skilo ir atsirado dvi partijos.
Jums teko išgyventi ne vieną nusivylimą.
Antruoju krikščionių demokratų pirmininku Egidijumi Klumbiu mes nei tikėjome, nei netikėjome. Jį buvo išsirinkę patys krikščionys demokratai, ir mes jį priėmėme kaip pirmininką. Jis čia atvažiavęs pasirodė labai gerai – žmogus idealistas, pajėgus. Bet priėmėme ir daugumos nuomonę, kai jo atsisakė – demokratijoje taip priimta. Vėliau, kai pradėjome gauti daugiau žinių, mums didelį įspūdį padarė Vytautas Bogušis. Normalesni santykiai pradėjo klostytis, partijai ėmus vadovauti Povilui Katiliui. Mes neužmiršome, kad tarp 1918 m. iš Rusijos grįžusio kun. Mykolo Krupavičiaus ir Lietuvoje pasilikusio vieno iš vadovų Aleksandro Stulginskio būta gana aštrių susidūrimų. Nors išeivijos ir Lietuvos nuomonės dažnai skyrėsi, mes į tai žiūrėjome kaip į normalų dalyką, kadangi partija dirbo ir tam tikra prasme buvo kompetentinga jėga, narių daugėjo. Pradėjome intensyvų susirašinėjimą, pradėjome gauti LKDP laikraštį “Apžvalga”. Norėjome išsaugoti “Tėvynės sargo” žurnalą, kuris JAV ėjo visą pokarį. Čia jau nebeturėjome redaktorių, todėl perdavėme Lietuvai. Pradėjome važinėti į LKDP konferencijas. 1996 m. važiavau į Lietuvą ir buvau išrinktas Tarybos nariu. Atrodė, viskas eina į priekį.
Mums labai rūpėjo spauda. Bet staiga ėmėme girdėti, kad kai kurie valdybos nariai važinėja po skyrius ir įkalbinėja partijos žmones nebeskaityti partijos laikraščio. Tada supratome, kodėl jis nustojo augti. Atvykęs į Lietuvą KD Internacionalo prezidentas sakė: “Jūs turite veržtis į didžiąją spaudą”. Prisimenu, Egidijus Vareikis pradėjo rašyti į “Lietuvos rytą”. Prieš jį pasipylė kaltinimai: bendradarbiauja su komunistais. Atrodė, kad buvo kažkoks interesas iš šalies. Prasidėjo rūgimas iš vidaus.
Pagaliau – 1999 m. partijos valdžios rinkimai. Aiškiai susiformavo du blokai, ir laimėjusieji, kitaip, nei priimta demokratijoje, nepakvietė pralaimėjusių dirbti kartu. Buvo nusiteikta, kad tie, kurie pralaimėjo, tegul eina lauk. Buvo išdraskyta spauda, skyriuose prasidėjo kažkas panašaus į partijos valymą. Mes čia skriaudžiamuosius lyg ir bandėme užtarti, todėl buvome prilyginti atskalai. Iš tikrųjų kontaktas buvo prarastas.
Kokia padėtis šiuo metu išeivijos krikščionių demokratų organizacijoje?
Išeivijoje vėl pradėti organizuoti partiją, kada mes jau ne to amžiaus ir kada Lietuvoje partija nyksta, nebeišeina, todėl savo veiklą pristabdėme. Suorganizavome Krikščionių demokratų rėmėjų sambūrį, kuris siekia, kad Lietuvoje nebūtų pamiršta krikščioniškosios demokratijos idėja.
Mes manome, kad krikščionys demokratai Lietuvoje nepraėjo be pėdsakų. Konservatoriai nebūtų galėję priimti svarbesniųjų sprendimų, jeigu nebūtų egzistavę krikščionys demokratai. Tam tikra sėkla buvo pasėta. Teikia vilčių tai, kad 50 metų skambėjęs šūkis “Krikščionybė – tai opiumas” nesuveikė. Pagal Vakarų Europos pavyzdį buvo sukurta Jaunųjų krikščionių demokratų grupė, kuri gyva iki šiol. Man atrodo, kad tai ir yra ta geroji sėkla, iš kurios ateityje kas nors išaugs. Vyresnieji daug ko nepajėgia užmiršti ir atleisti, o jaunoji karta tų blogų prisiminimų neturi. Nors krikščionių demokratų partijų draskymasis kol kas tęsiasi, bet aš tikiu, kad vieną dieną iš jų išaugs veržlus lyderis, pašauks, ir visi pagaliau sugrįš namo.

Kalbino Audronė Viktorija Škiudaitė

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija